Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 5d. 18:26

„Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Dominicas Purcellis prabilo apie vos jo nepražudžiusį incidentą

Dominicas Purcellis seriale „Kalėjimo bėgliai“
Vida Press nuotr. / Dominicas Purcellis seriale „Kalėjimo bėgliai“

Nuo 2005-ųjų metų rodomas serialas „Kalėjimo bėgliai“ iki šiol muša populiarumo rekordus socialiniuose tinkluose. Balandžio 5 d. serialas grįžo į FOX eterį – rodomas penktasis sezonas. Vieną ryškiausių serialo personažų vaidinantis aktorius Dominicas Purcellis juokauja, kad gerbėjų „Facebooke“ nedomina jokie kiti jo gyvenimo įvykiai, išskyrus „Kalėjimo bėglius“.

Pačiam D.Purcelliui šis serialas – toks, apie kurį jis gali kalbėti tik gerai. Nepaisant to, kad filmavimo aikštelėje aktorius vos neatsisveikino su gyvybe – geležinis rutulys jam sužalojo galvą bei suknežino nosį.

Dominicai, jūs kalbate su akcentu.

Esu kilęs iš Australijos. Ši šalis puiki. Taigi, dabar mano kalba – Australijos ir Amerikos anglų kalbų mišinys. Labiau Australijos anglų, bet prasprūsta ir amerikietiškų angliškų žodžių.

Ką jautėte, kai gavote kvietimą su klausimu: „Ar norėtumėte sugrįžti į „Kalėjimo bėglius?“ Ar lengva nuspręsti sugrįžti?

Drauge su Wentworthu kūrėme „Blyksnį“ ir su juo kalbėjomės filmavimo aikštelėje. Besikalbėdami, matyt, užsiminėme apie „Kalėjimo bėglius“. Tada pradėjome kalbėtis apie tai, rimtai svarstyti galimybę sugrįžti į serialą, taip pat diskutuoti, kur gi dabar atsidūrė mūsų herojai. Taigi tą idėją pristatėme „Fox“ kino studijai, tiksliau, prodiuserei. Ją labai sužavėjo mintis, kad mes abu norime vėl kurti šį serialą.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Dominicas Purcellis ir Wentworthas Milleris
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Dominicas Purcellis ir Wentworthas Milleris

Kaip jautėtės vėl abu po tiek metų sugrįžę į filmavimo aikštelę?

Niekas nepasikeitė. Turiu omenyje, kad mes su Wentworthu esame geri draugai. Mes palaikėme ryšį, bendraudavome. Nesiafišuojame, bet vis dar esame ir laikome save geriausiais draugais. Taigi visai nestebina, kad drauge su Wentu dirbome kurdami „Kalėjimo bėglius“. Man asmeniškai, keisčiausias dalykas naujame „Kalėjimo bėgliai“ sezone buvo pirmosios kelios filmo scenos. Ar tai buvo Lincolnas? Taip, taip, tai Lincolnas. Taigi viskas įvyko labai greitai.

Kalbant apie viską, ką sukūrėte, ar „Kalėjimo bėgliai“ yra tas filmas, apie kurį nuolatos kalbama, kad visi eina jo žiūrėti?

Na, jūs žinote, kad man nepatinka pasakymas „legendinis“, nepatinka žodis „fenomenas“. Nemėgstu viso šio šlamšto. Tačiau žurnalistai man nuolatos perša tokius apibūdinimus, todėl, manau, esu tapęs viso to dalimi. O jeigu esi ko nors, kas yra tapęs legendiniu ar fenomenaliu, dalis, spėju, esi taip ir paženklinamas. Ir, tiesą sakant, esu tuo patenkintas, labai didžiuojuosi serialu.

Kalbant apie siužeto liniją, herojus vėl atsiduria kalėjime, šįsyk Jemene?

Taip, taip, Jemene. Lincolnas iš ten išgaruoja ir keliauja į Vidurinius Rytus. Ten užsiima savo darbeliais – tvarko reikalus su teroristais, su „Islamo valstybe“, na, daro visokius beprotiškus dalykus.

Kalbant apie kitus atnaujintus filmus, kuriuos matėte per televiziją, ar ko nors pasimokėte, ar supratote, kodėl kai kurie dalykai tiesiog nepavyksta? Gal kažką įžvelgėte ir šiame seriale?

Ne, to nebuvo. Nežinau priežasčių, bet apie „Kalėjimo bėglius“ galiu kalbėti tik teigiamai. Manau, kad tos savybės, dėl kurių žavimasi „Kalėjimo bėgliais“, dėl kurių „Kalėjimo bėgliai“ patinka šio filmo gerbėjams, yra ryšys, broliška meilė. Ir taip yra todėl, kad ši tema visiems rūpi. Kiek gali įstengti padaryti, kad išgelbėtum savo mylimą žmogų? Tai visus mus sieja labai giliai sieloje. Be to, akivaizdu, kad „chemija“, du žmones – Michaelį ir Lincolną – siejanti energija, yra nuostabus dalykas. Jie yra visiški priešingybės, tačiau ir labai panašūs.

Įdomu, kodėl manote, kad šiuolaikinė televizijos serialų auditorija puoselėja tokius nostalgiškus jausmus? Tokie filmai kaip „Gilmoro merginos“, taip pat „24 valandos“ sugrįžo į ekranus, ir žiūrovai jais labai žavisi...

Manau, kad daug kas priklauso nuo to, kokiu laikotarpiu gyvename. Noriu pasakyti, kad žinau, jog septintojo, aštuntojo, devintojo dešimtmečio muzika – puikus istorijų pasakojimas, nuostabūs dainų žodžiai. Neteigiu, kad šių laikų muzika yra visiškas šlamštas, nors, be abejo, didžioji jos dalis tokia ir yra. Tą patį galima sakyti ir apie geriausius filmus. Klausiu, kur yra „Prancūziškas ryšys“? Kur yra visi tie nuostabūs filmai, kuriuos kadaise sukūrėme? Juose atskleidžiamos tikros istorijos. Ir manau, kad geriausiai istorijos papasakojamos per televiziją. Nostalgija – keistas dalykas. Manau, kad senstant pradedama ilgėtis praeities.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Dominicas Purcellis
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Dominicas Purcellis

Sklido gandai, jog jūs filmavimo aikštelėje susižeidėte. Kas nutiko?

Geležinis rutulys nukrito man ant galvos ir suknežino nosį, taip pat iki kaulo prakirto galvos odą. Iki pat kaukolės kaulo. Dėl to vos nenumiriau.

Kai taip nutiko, buvo keista – tarytum mano galvoje būtų įvykęs sprogimas. Nesupratau, kas iš tikrųjų atsitiko, bet nenualpau, tik atsiklaupiau ir laukiau. Mano dubleris kaskadininkas priėjo prie manęs ir aš paklausiau: „Kas čia vyksta?“, o jis atsakė: „Matau jūsų kaukolę ir kiaurai perskeltą galvą, o jūsų nosis – kitoje veido pusėje.“

Tuo metu filmavomės Maroke, taigi tą akimirką pagalvojau: „Na, jeigu jis mato mano kaukolę, manau, kad mano kaukolė yra suskaldyta, taigi kraujas tam tikru momentu subėgs į smegenis ir aš numirsiu.“ Ir tada mane ištiko šokas, visiškas štilis, kuriame – oho! – mirtis man atrodė daugiau nei realus dalykas. Ar taip viskas ir baigiasi? Ar aš mirsiu prakeiktame Maroke? (Juokiasi) Velniop! Būtent taip aš jaučiausi. Bet paskui nieko taip ir neįvyko.

Po penkių minučių aš kažkaip atsistojau ir pasakiau: „Vežkite mane į ligoninę.“ Patekau į ligoninę, kurioje buvo kačių. Taigi su savo perkreipta nosimi ir kiaurai praskelta galva tučtuojau ją palikau. Tada gavome sraigtasparnį. „Fox“ kino studijos darbuotojai atskraidino jį iš Kasablankos. Mane sutvarkė garsusis plastinių operacijų chirurgas, Kasablankos daktaras Bensouda. Jau vėliau, po operacijos, ėjau su juo ir jo šeima vakarieniauti, tada jis ir pasakė, kad man labai pasisekė, kad dauguma žmonių tokiose situacijose neišgyvena.

Ar po šios traumos nepasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą apskritai? Klausiu, nes nuolatos girdime, kad panašūs dalykai visiškai pakeičia žmogų.

Ne, nė kiek. Kalbu rimtai. Tikėjausi, kad tai galėtų mane pakeisti. Vyliausi gauti kokią žinią apie tai, kaip gyventi ir nejausti nei skausmo, nei kančių.

Vida Press nuotr./Dominicas Purcellis seriale „Kalėjimo bėgliai“
Vida Press nuotr./Dominicas Purcellis seriale „Kalėjimo bėgliai“

Kaip filmavimo metu jautėsi Wentworthas? Ar jam patiko grįžti į filmavimo aikštelę?

Taip, jam patiko. Tikrai, jam labai patiko. Žinote, Wentworthas yra labai uždaras žmogus ir jis labai saugo savo jausmus. Tačiau mes abu džiaugėmės galėdami iš naujo gilintis į vaidmenis. Maroke kamavo didelis karštis, buvo labai sunkios sąlygos dirbti. Maždaug 50 °C temperatūra. Tikrai buvo beprotiškai karšta.

Sekantis „Kalėjimo bėglių“ sezonas galėtų būti Havajuose?

Būtent taip aš jiems ir pasakiau: „Prašome neruošti mums daugiau jokių sumautų dykumų.“

Ar jūs sekate savo gerbėjų atsiliepimus socialiniuose tinkluose, ar pats įsitraukiate į pokalbius?

Taip, dalyvauju socialiniuose tinkluose. Ir ten visada kalbama apie „Kalėjimo bėglius“. Jeigu paskelbiu ką nors tokio, apie ką pats noriu parašyti, pavyzdžiui, apie banglentę ar ką nors panašaus, toks įrašas gauna tik vieną „like“. (juokiasi) Tačiau kai paskelbiu kokią nors žinią apie „Kalėjimo bėglius“, ji per dvi minutes pelno 70 000 „like“. Taigi... Yra, kaip yra.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką