Koks pirmas įspūdis susidarė atvykus Lietuvą?
Kai atvykome į Kauno stotį, visi žmonės, kuriuos matėme, buvo arba septyniasdešimtmečiai, arba dvylikamečiai. Tai pamanėme, kad čia gyvena vien tik seni žmonės ir vaikai. Juokavome, jog jaunimas greičiausiai emigravęs į Londoną. Bet šis pirmas įspūdis truko gal tik pirmą valandą, o vėliau pastebėjome daug jaunų žmonių.
Lietuvoje labai graži architektūra. Aplankiau Kauną ir Vilnių, ypač didelį įspūdį paliko Vilnius. Mane žavi Rytų Europa, esu buvęs Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, taip pat prieš pora metų lankiausi kaimyninėse valstybėse – Latvijoje ir Estijoje.
Ar panašios šios trys Baltijos šalys viena į kitą?
Estija nepanaši į Latviją, o Latvija nepanaši į Lietuvą. Lietuva, mano nuomone, panaši į Lenkiją.
Visiškai ne. Estija nepanaši į Latviją, o Latvija nepanaši į Lietuvą. Lietuva, mano nuomone, panaši į Lenkiją. Ypač architektūra. Turiu omenyje, istorinius pastatus, jų spalvas: persiko, rožinė, oranžinė.
Tiesa, pagrindinės aikštės visur Rytų Europoje yra ganėtinai panašios. Kai pirmą kartą nuvykau į Krokuvą ir Poznanę, man tie miestai pasirodė identiški. Greičiausiai dėl panašių pastatų spalvų ir formų. Tačiau ši architektūra man prie širdies.
Kodėl nusprendėte vykti į Lietuvą?
Nes esu buvęs Latvijoje ir Estijoje, todėl tikrai norėjau pamatyti ir Lietuvą. Tiesa, nenorėjau vykti vienas. Kai kurie žmonės, kuriuos sutikau, man sakė, kad tai nėra saugi šalis, todėl vykau drauge su savo kolega. Bet kitą kartą visiškai nebūtų baisu vykti ir vienam. Manau, kad žmonės Lietuvoje labai draugiški.
Kaip sekėsi turistauti Lietuvoje?
Su jaunais lietuviais puikiai sekėsi susikalbėti angliškai. O su vyresnio amžiaus žmonėmis neturėjau šanso pabendrauti. Pavyzdžiui, įėjus į parduotuvę vien iš mūsų akių matydavosi, jog esame užsieniečiai. Na, gal ir dėl to, jog aš kitokios rasės. Tuomet pardavėjai tik parodydavo pinigų sumą ekrane, mes susimokėdavome ir išeidavome nepratarę nė žodžio. Manau, kad jie nekalba angliškai.
Pasirodė kiek neįprasta, jog labai daug vietinių spoksojo į mane ir mano kelionės kompanioną. Net ir jaunimas. Gal jie niekad nebuvo išvykę iš šalies?
Lietuvoje žmonės labai draugiški. Po nuotaikingos kelionės su kolega sugrįžę atgal į Londoną, nusprendėme, kad bus labai liūdna vėl grįžti į kasdienybę.
Būnant Vilniuje pasirodė, jog buvome vieninteliai keliautojai. Be mūsų, nematėme daugiau turistų. Bet užtat susipažinome su vietiniais lietuviais. Per dvi mūsų kelionės dienas spėjome pabendrauti su mažiausiai 40 žmonių. Kalbėjome su visais, su kuriais tik norėjome.
Pavyzdžiui, vien ieškodami vietinio restorano, kuriame būtų gaminamas tradicinis lietuviškas patiekalas „cepelinai“, užkalbinome daug nepažįstamųjų. O vakare klausinėjome žmonių, į kurį barą patartų nueiti.
Viena mergina net nutarė mus nuvesti į vieną įžymiausių barų Vilniuje ir ten nuėjus pasiliko su mumis porai valandų. Ten taip pat susipažinome su aibe naujų žmonių – užteko pasakyti „hi“ ir lietuviai pradėjo su mumis šnekučiuotis. Pasijutome, tarsi būtume įžymybės.
Žmonės spoksodavo į mus kiekvieną dieną. Buvo tikrai keista! Bet man taip jau ne pirmą kartą. Pirmą kartą kai lankiausi Lenkijoje prieš ketverius metus patyriau tą patį jausmą. Tuomet turistų ten buvo mažiau nei dabar. Prieš dvi savaites nuvykęs į Poznanę irgi susidūriau su panašia situacija. Einant gatve pamačiau merginas, švenčiančias mergvakarį ir sušukau nuotakai „congratulations“. Paaiškėjo, tos merginos buvo iš kažkokio kaimo, ne iš Poznanės. Ir jos tik puolė su manimi fotografuotis! Padarė labai daug kadrų vien su manimi.
Lietuvoje žmonės taip pat labai draugiški. Po nuotaikingos kelionės su kolega sugrįžę atgal į Londoną, nusprendėme, kad bus labai liūdna vėl grįžti į kasdienybę. Todėl nutarėme, kad nusipirksime bilietus į Vilnių ir vėl. Bet ši idėja „neišdegė“ – šįkart bilietai buvo pernelyg brangūs.
Minėjote Vilnių. O kokį įspūdį paliko Kaunas?
Kadangi buvo baisiai karšta, tai labai smagiai pasivaikščiojome palei upę. Įspūdį paliko ir pagrindinė alėja – ilga gatvė, kurios pabaigoje stovi gražus pastatas, panašus į katedrą. Tiesa, labai ilgai ieškojome Kauno pilies. Galiausiai nuleidome rankas, nes spaudė laikas suspėti į lėktuvą. Galiausiai visai netyčia beskuosdami atgal pamatėme pilį. Pasirodė, kiek apgriuvusi.
Kas jus Lietuvoje labiausiai nustebino?
„Baltijos“ akys – tarsi katės akys. Lietuviai, latviai, estai – visų šių trijų šalių gyventojai turi labai keistas akis. Bet gražu, man patinka.
Aukšti žmonės. Kiek žinau, pagal vidurkį, aukščiausi žmonės gyvena Olandijoje. O apie lietuvius nieko nežinojau. Kai nuvykau į Lietuvą, man buvo šokas – merginos tokios aukštos! Ir dar jų ilgos kojos.
Ar keliaudamas dažnai sutinkate lietuvių?
Pastebėjau, kad daug lietuvių nemėgsta, kai juos vadini lietuviais. Sykį sutikau lietuvę Londono metro. Man patinka spėlioti tautybes.
Pažiūrėjau į ją ir paklausiau, ar ji iš Lietuvos. O ji tik išpūtė akis: iš kur tu žinai!? Nežinau. Manau, kad tai akys. „Baltijos“ akys – tarsi katės akys. Lietuviai, latviai, estai – visų šių trijų šalių gyventojai turi labai keistas akis. Bet gražu, man patinka.
Kokį įspūdį paliko lietuviška virtuvė?
Cepelinai labai skanūs, tik, manau, nesveika dažnai juos valgyti, nes daug riebalų. Patiko ir lietuviškas alus. Beje, šiek tiek apmaudu, kad kai kuriuose baruose Lietuvoje siūlo tik užsienietišką alų.
Viešėdami Vilniuje, pagrindinėje aikštėje restorane užsisakėme du bokalus alaus, tris patiekalus, ir už viską sumokėjome 11 svarų. Šią nedidelę sumą paklojome centrinėje miesto vietoje, o jei kažkur toliau nuo centro, maistas, ko gero, atsieitų perpus pigiau. Tiesa, išleidome daug pinigų linksmybėms. Bet susumavus vis viena išeitų mažiau nei išleisčiau Londone. Tiesa, derėtų paminėti ir apgyvendinimą. Svečių namų darbuotojai pasirodė itin malonūs, apskritai galėčiau sakyti, kad apsistojau vienuose geriausių svečių namų, kuriuose yra tekę nakvoti.
Lietuva – pigi ir maža šalis. Tuo tarpu Londone – vien bėgimas. O Lietuvoje tempas lėtesnis. Jei turėčiau ES piliečio pasą, norėčiau pagyventi Vilniuje bent 6 mėnesius.
Kas Lietuvoje nepatiko?
Kiek teko girdėti iš pačių lietuvių lūpų, kad jie yra labai negatyvūs. Indijoje sutikau vieną lietuvę – ji buvo labai liūdna. Pamatęs ją, pagalvojau: kas jai negerai? Mergina tada man pasakojo, kaip jai nepatinka Lietuva, kad ji nenori ten gyventi, kad ten nėra nei pinigų, nei ateities. O aš jai pasiūliau pasimėgauti atostogomis ir mažiau pergyventi. Tai ji buvo pirmoji lietuvė, kurią sutikau, ir iš jos pirmąkart išgirdau apie Lietuvą.
Indijoje sutikta lietuvė pasakojo, kaip jai nepatinka Lietuva, kad ji nenori ten gyventi. O aš jai pasiūliau pasimėgauti atostogomis ir mažiau pergyventi.
Kalbant apie pavojingos šalies stereotipą, kiek teko girdėti, Latvija yra pavojingesnė šalis. Kai viešėjau Latvijoje, svečių namuose buvo iškabintas sąrašas klubų, į kuriuos patariama neiti, nes ten turistai apgaudinėjami.
Prahoje taip pat lankiausi dideliame naktiniame klube – didžiausiame naktiniame klube Centrinėje Europoje. Išėjęs iš šio klubo, nežinojau, kaip grįžti į svečių namus, kuriuose buvau apsistojęs.
Tuomet pamačiau padoriai – džinsais ir marškinėliais – apsirengusią merginą. Paklausiau jos, ar ji žino, kur randasi man reikiama gatvė. Buvo gal 4 val. ryto, o ji man atkirto: aš užsiėmusi. Paklausiau, ką ji dirba. Ji sako: aš prostitutė. Nustebau, nes iš išvaizdos pasirodė padori mergina.
Kalbant apie Lietuvą, čia svečiuojantis buvo sunku kažko nemėgti. Dvi dienos atostogų: esi laimingas, pigus alus, nuostabus miestas, gražios merginos, draugiški žmonės, ir to gana.
Portalas Anglijos lietuviams – ANGLIJA.today
