Dabar populiaru
Publikuota: 2015 birželio 30d. 10:10

Linas Adomaitis: senovės actekai šias „moteriškas krūtis“ praminė rojumi (IX dalis)

Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr. / Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

„Tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje gyvena gėlavandeniai rykliai! Tai dvidešimtas pagal dydį pasaulio ežeras, kurį senovės indėnai actekai praminė saldžiąja jūra, o ežero viduryje susiformavusią dvigalvio ugnikalnio salą jie pavadino rojumi (arba oficialiai – Ometepe). Taip, tai Nikaragvos ežeras!“ – informuoja mano patikimiausia kelionių gidė Irma Adomaitienė.

Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

Jau plaukdami į Ometepę iš tolo ežero vidury matome galingą ugnikalnį, kurio viršūnė apsitraukus debesimis, nors diena ir saulėta. Tai ugnikalnis Concepcion, kuris retkarčiais vis užsikosėja.

Artėjant prie salos išryškėja ir antrasis ugnikalnis Maderas, kurio krateris viršuje yra virtęs ežeru.

Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

Jei pažiūrėtumėte į Ometepę per „Google Earth“ – suprastumėte, kodėl daugelis vadina šią salą moters krūtimis. Išties šie du ugnikalniai greta vienas kito atrodo labai gražiai ir netgi, sakyčiau, seksualiai.

Dievulis kurdamas žemę tikrai pagalvojo apie vaizdus iš viršaus. 

Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

Prisipažinsiu, iš toli abu ugnikalniai jau atrodė grėsmingai, o saloje važiuojant pro pat juos – vaizdai dar įtaigesni.

„Štai, prieš kelias savaites po gero lietaus ugnikalnio Concepcion akmenų nuošliaužos nusinešė kelis namus,“ – rodydamas į milžiniškus akmenis, plytų griuvėsius ir į nuneštus nuo žemės paviršiaus namus, kalba vietinis gyventojas. Jis sako, kad tai nieko ypatingo ir žmonės pripratę prie tokių nutikimų. (Ir jie tai vadina tiesiog nutikimais). Na, tikėsimės, kad mūsų namelis ugnikalnio papėdėje neturės nutikimų.

Apsigyvename visai ant ežero kranto. Baltu paplūdimio smėliuku šuoliuoja žirgai.

Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

Kiek toliau – juodųjų grifų būrys smaguriauja į krantą išmesta dvėstelėjusia žuvimi. Ežeras banguoja taip, kad pažiūrėjus – nieko bendro su suvokimu apie tradicinį ežerą. Jis tikrai gigantiškas. Juk net senovės actekai Nikaragvos ežerą praminė saldžiąja jūra.

Mintys vėl mesteli kažkur į praeitį... Ispanai, piratai, visokiausi nevidonai kadaise ir iš čia iškrapštė indėnus, kurie buvo įsimylėję Ometepę, gyveno harmonijoje su šiais dviem ugnikalniais visai šalia savo saldžiosios jūros.

Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos
Asmeninio albumo nuotr./Lino Adomaičio kelionių dienoraštis iš Nikaragvos

Sūpuodamasis hamake užsisvajoju ir lengvai snūsteliu. Bet... 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką