Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lino Adomaičio dienoraštis: baltasis sūnus paklydėlis tarp tūkstančių Panamos dangoraižių (V dalis)

Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr. / Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Šaltinis: 15min
0
A A

Keistas sutvėrimas yra žmogus. Gyvena betono luituose ir vis dejuoja, kaip nori į gamtą, prie jūros, į mišką, džiungles, ar pievas. Pabuvęs gamtoje vėl skundžiasi – uodai, erkės, vėjas, lietus, saulės per daug, šienligė, širšės gelia, šašlyko dūmai akis graužia. Tada vėl neria į betonines džiungles ir vėl prisigalvoja aibes priežasčių nepastebėti to, kas išties yra gera.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ne taip baisiai, bet panašiai, kažkuria prasme, pasijutome ir mes po dviejų savaičių ramybės indėnų kunų salose Karibų jūroje. Tiesą sakant, pasiilgome mašinų bliovimo, dangoraižių didybės ir to chaoso, kuris įsukęs begales Panamos gyventojų į vieną didžiulį ratą. Tik šį kartą į visą chaosą žiūrime su pasigėrėjimu.

Atsisveikiname (trumpam) su mūsų sielos draugais Emanueliu ir Manig (apie kuriuos galima būtų net knygą parašyti) ir pasigalandame žvilgsnius, intuiciją bei visas kitas atsargumo priemones nuo kišenvagių. Sakyčiau, visoje Centrinėje Amerikoje taisyklės labai aiškios: jei kas nutiko – pats kaltas. Arba nuo žioplumo vaistų nėra. 

Ir nors Panama – industriškiausia Centrinės Amerikos valstybė, kurią seniai užvaldęs doleris, nepamirškime svarbaus fakto, kad tai, vis gi, yra indėnų žemės (kaip, tarkime, mums lietuviams niekada nesinorės pripažinti, kad Karaliaučius yra Kaliningradas, o Žalgirio mūšį laimėjo ne kažkoks lenkas Vitoldas, bet mūsų Vytautas Didysis). 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Čia, Panamoje, bene dižiausias pasaulio statinys – Panamos kanalas, kurį taip pat padėjo statyti indėnai. Todėl mano dienoraščio pavadinimas Indėnų rojus – į temą net ir tarp tūkstančių dangoraižių. Sakoma, kad čia kas savaitę išauga vis po naują gigantą...

„Labas, Rūta!“ – džiaugsmingai apkabiname mūsų draugę lietuvę, kuri atradusi savo prieglobstį čia, Panamoje. Rūta iškart pasiūlo mums akcijų, atrakcijų, ir mes net nepajuntame, kaip liftas mus pakelia į vieną aukščiausių Centrinės Amerikos dangoraižių terasų. 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Irma Adomaitienė su Panamoje gyvenančia Rūta

Kavos puodelis ir alučio bokaliukas kažkur padebesy, ant baseino krašto – romantiškas reikalas. O ką jau kalbėti apie dangoraižių platybę nuo senamiesčio iki senojo, piratų sugriauto miesto, dar vadinamo Casco Antiguo.

Nuvykstame ten pasivaikščioti bei nufilmuoti kelis siužetus būsimai mūsų televizijos laidai. Iš Rūtos sužinome vieną naujausių teorijų apie buvusio gražaus miesto sunaikinimą. Ji gerokai skiriasi nuo mano ankstesnės žinotos. 

„Manoma, kad tada, prieš kelis šimtmečius, žmonės pamatę atplaukiant garsaus pirato Morgano laivų flotilę, patys sudegino miestą, kad niekingiems banditams nepaliktų nieko vertingo, o per džiungles bei pelkes patraukė į vietas, kur dabar yra šių dienų senamiestis, dar vadinamas Casco Viejo,“ – pasakoja Rūta, ir mes netrukus jau vaikštinėjame siauromis senamiesčio gatvelėmis.

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis su Panamoje gvenančia Rūta

„Pasiilgau lietuvių kalbos ir tų juokelių, kuriais taip smagiai dalijamės kaskart, kai susitinkame,“ – sako mūsų draugė. Rūtos meninės idėjos, fotografijos ir dizaino darbai jaudina daugelį Panamos kultūros veikėjų. 

Rūta mums išsamiai ir įdomiai pasakoja apie šalies pasikeitimus bei nesikeičiantį, įsišaknijusį „manjaninį“ žmonių požiūrį. Pavyzdžiui, jei susitarsi su panamiečiu susitikti pietų 14 valandą – jis ateis anksčiausiai 16 val., ir tai normalu. Rūta prisipažįsta, kad su tokiu „konkretumu“ jau apsiprato, nors ir kaip tai nervintų.

Praeiname pro metaliniais stulpais paramstytus griuvėsius, kuriais panamiečiai labai didžiuojasi. „Čia buvo filmuota „Džeimso Bondo“ scena!“ – burbteli benamis dailininkas.

Beje, labai daug senamiesčio namų sutvirtintų metalinėmis konstrukcijomis, nes lėšų restauravimui nėra, ir tai vienintelis būdas išsaugoti architektūros paveldą.

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Paradoksas – kas savaitę išauga po dangoraižį, o lėšų architektūros paveldui neatsiranda. Griuvėsiuose gyvena daugybė benamių, kuriuos atsiradę pastatų šeimininkai iškrapšto nebent ugnimi arba smurtu. 

Vėliau su Rūta nuvykstame į didžiausias Panamos dekoracijų ir statulų dirbtuves, kurios ruošia įvairiausius atributus karnavalams bei šventėms. Pamatęs putoplastinę patranką, kuri beveik mano gabaritų, čiumpu ją ir „sunkiai“ iškeliu į viršų. Naudodamasis šia situacija mesteliu fiktyvų iššūkį Žydrūnui Savickui. Gal užkibs? Juokauju, žinoma, bet užtat nuotraukos išėjo tikrai juokingos...

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Ramiojo vandenyno brizas maloniai glosto mus vakarėjančios saulės fone. Pasidarome kelias nuotraukas su tolumoje dangų badančiais pastatais, praeiname pro pelikanais nusagstytą medį (čia tikrai žiauriai daug pelikanų). Vienas pelikanas nutūpęs net ant didingo paminklo gaidžiui. Purpteli tiesiai ant jo galvos. 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Visiškas gaidžio išniekinimas. Jei mūsuose sakoma – kažkas kažką pagaidino, tai šioj situacijoj patį gaidį papelikanino. (Che che, juk smagu kartais pasijuokti ir iš nesąmonių, tiesa?). Užsivilkę gerą nuotaiką vaikštinėjame ir...

„Koks malonus netikėtumas!“ – apkabindamas indėnę Edith negaliu sulaikyti emocijų. Tai moteris, kurios šeima manimi pasirūpino dar 2007 metais, kuomet pirmą kartą susipažinau su ja Karibų salose. Edith vadina mane savo baltuoju sūnum paklydėliu ir taip pat nuoširdžiai džiaugiasi, kad net po 5 metų nuo paskutinio susitikimo galime pažiūrėti viens kitam į akis.

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Linas ir Irma Adomaičiai su indėne Edith
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Šiandien mano indėniškoji mama čia, sostinės senamiestyje, drauge su savo vyriausiuoju sūnumi Alejandro eksponuoja savo meno kūrinius. Už protingą sumą galima juos čia vietoje ir įsigyti.

Taip ir padarau. Nuperku nuostabų Edith molą su dviem išsiuvinėtais šunimis savo geram draugui. (Žinau, vėliau įteikdamas jam pasakysiu, kad tie šunys – tai aš ir jis). 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Šis meno darbas ypatingas. Stilingas. Su gilia mintim. Šuo – ištikimybės ir prieraišumo simbolis, todėl tai man labai artima. Net mano žmona, norėdama mane vadinti mažybiniu vardu, sako šuniukas (o ne koks nors kačiukas, zuikiukas). Taip ir yra.

Seniai žinau – artimiausiems žmonėms aš esu šuo, bet niekam gyvenime nebūsiu šuva. Savirgarbos mokausi iš savo draugų indėnų, iš kiekvienos kelionės ir kiekvienos dienos, kuria kvėpuoju pilna krūtine.

Į Panamą dar grįšime po kelių savaičių, o dabar vėl užsimetame kuprines ant pečių ir patraukiame į oro uostą. Mūsų laukia visai nauji ir niekada netyrinėti plotai vulkaninėje Nikaragvoje. Nekantraujame pasinerti į begales avantiūrų ir apdainuoti Nikaragvos grožį. Susitiksime ten, draugai.

Nepamirškite, kad mano dienoraštis publikuojamas antradieniais ir ketvirtadieniais.


Pagarbiai,
Linas Adomaitis

P.s. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook 
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kelionių dienoraštis: Lino Adomaičio indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)

Lino Adomaičio indėniškas 15 omarų iššūkis keturiems (II dalis)

Lino Adomaičio kelionių dienoraštis: apie indėnų moteris, valdžią ir senukus (III dalis)

Gimtadienio proga Linui Adomaičiui žmona padovanojo jo vardo žvaigždę danguje (IV dalis)

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką