– Pirmąsyk esate Lietuvoje, ką nors spėjote pamatyti?
– Ne, tik nusileidau. Bet įspūdis iš oro tarsi matyčiau vietovę, panašią į savuosius namus. Prieš tai buvau Olandijoje, kur kiekvienas žemės lopinėlis užstatytas.
– Kokia jūsų gimtinė?
– Gyvenu JAV, Virdžinijos valstijoje, mažame miestelyje, jame gal 2-3 tūkst. gyventojų. Ramus, tylus gyvenimas tokioje vietovėje man patinka kur kas labiau nei triukšmingi miestai. Todėl ten ir esu.
– Ar namų aplinka turėjo įtakos jūsų kūrybai?
– Mano pirmųjų dviejų knygų, kurios yra apie fėjų gyvenimą, veiksmas iš tiesų rutuliojasi Virdžinijoje. Knygos apie vilkolakius irgi įkvėptos šių vietų, girių, kuriose taip ilgai vaikštinėdavau.
– Knygose gana detaliai aprašote vilkus, jų gyvenimą. Iš kur viską sužinojote?
– Perskaičiau turbūt toną knygų apie vilkus (juokiasi). Peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų. Turiu du mažus šunis – terjerus. Filmai turėjo įtakos ir jiems – anksčiau jie amsėjo kaip „Žvaigždžių karų“ lazeriai, dabar kaukia kaip vilkai. Nė trupučio nesidomėjau vilkolakiais, bet daugybę dėmesio skyriau vilkams.
– O su tikru vilku ar esate susidūrusi?
– Virdžinijoje yra šiek tiek nelaisvėje ar draustiniuose laikomų vilkų. Tačiau ten karšta, todėl vilkų kailis ne toks puošnus ir atrodo jie visai ne taip įspūdingai.
– Turite vaikų, ar savo kūrybą jiems skaitote?
– Turiu du vaikus – 5-erių sūnų ir 6-erių dukrą. Paskaitysiu, kai jiems bus 30 metų (juokiasi). Visą laiką jiems skaitau, tačiau ne savo knygas. Vaikai žino, apie ką rašau. Pamenu buvo juokinga, kai baigiau trečiąją, paskutiniąją knygą iš serijos apie vilkus (ji pasirodys kaip „Virpėjimo“ ir „Laukimo“ tęsinys, – aut.past.), kuri knygynuose pasirodys 2011-ųjų liepą. Vaikščiojau laiminga, širdyje švenčiau. Dukra paklausė – „ko taip džiaugies?“. Atsakiau, kad baigiau knygą. Ji nustebo ir pati nudžiugo: „Visai baigei? Pagaliau neberašysi“ (juokiasi). Tai vyko rugsėjo pradžioje.
– Jums neatrodo, kad vilkolakiai – kraupūs padarai?
– Jei juos pateiki tradiciniu būdu, jie labai kraupūs. Žmonės virsta vilkais ir sudrasko ramius gyventojus miestelių parduotuvėse... Nenorėjau tokių istorijų. Mano pasakojimai apie savo tapatybės, esybės praradimą. Visa gera magija pasireiškia knygose. Tradicinių vilkolakių istorijos yra susijusios su pasidavimu savo gyvuliškajai prigimčiai, laukiniams impulsams. Amerikiečiai kasdien pasiduoda savo gyvuliškajai prigimčiai. Mes ir taip pusiau žvėrys (juokiasi). Kalbant rimtai, nesakau, kad paprasti vilkolakiai negali ko nors simbolizuoti. Tiesiog daugybė amerikiečių šiandien praranda savitumą, visi tarsi vienodi, bijo išsiskirti. Tai ypač ryšku tarp paauglių, jie tiesiog nori pritapti. Manau, tokią temą plėtoti kur kas įdomiau nei apie pabaisas vilkolakius.
Daugybė amerikiečių šiandien bijo išsiskirti. Tai ypač ryšku tarp paauglių, jie tiesiog nori pritapti. Manau, tokią temą plėtoti kur kas įdomiau nei apie pabaisas vilkolakius.– O jūs ar pritapote mokykloje, universitete?
– Nuo šeštos klasės mokiausi namuose, nes mano tėtis tarnavo kariniame jūrų laivyne ir mes nuolat keliavome. Neturėjau progos pati lankyti vidurinę ir atsidūriau tiesiai universitete. Beje, aš dar ir muzikantė, groju krūvoje skirtingų grupių (šypsosi). Tad atsidūriau artistiškų žmonių apsuptyje, bet ilgainiui vis daugiau jų rinkosi tradicinį, o ne bohemišką gyvenimą. Daugelio iš mūsų keliai išsiskyrė. Panašią situaciją knygoje išgyvena jos herojė Greisė, matydama, kaip yra jos draugų ratas.
– Kada ir kaip priėmėte sprendimą būti rašytoja?
– Dirbau daug darbų, daugumą jų išmėginau universiteto metais. Kažkurią akimirką supratau, kad geriau valgysiu nevirtus makaronus nei dirbsiu normalų darbą. Viską mečiau ir likau tiesiog menininke. Buvo labai sunkių mėnesių. Bet džiaugiuosi kiekviena diena, juolab netikiu, kad tikčiau dirbti kur nors biure (juokiasi).
– Ne tik rašote, bet ir muzikuojate. Dainuojate, grojate?
– Oi, jūs tikrai nenorėtumėte išgirsti manęs dainuojančios (juokiasi). Groju daug instrumentų: pianinu, arfa, gitara, airišku būgneliu, airiška švilpyne ir dūdmaišiu.
– Tačiau jums nesvetimas ir vizualusis menas...
– Taip, aš piešiu. Ne tik sau, JAV vedu paskaitas apie piešimą spalvotais pieštukais.
– Ar svarstėte galimybę savo knygas paįvairinti pačios pieštomis iliustracijomis?
– Ne, JAV nepriimta, kad knygos autorius rūpintųsi jos apipavidalinimu. Mes net praktiškai neturime žodžio, kuomet kalba eina apie viršelį. Juolab, kad paauglių ir suaugusiųjų knygos apskritai spausdinamos be vidinių iliustracijų. Bet iš tiesų labai norėčiau sukurti iliustruotą romaną. Neabejoju, kad vieną dieną taip ir padarysiu (šypsosi).
– Kai rašote, kokiam skaitytojui kuriate?
– Visada rašau sau pačiai. Nors tai skamba labai egoistiškai (juokiasi). Taip darau dėl to, kad privalau sukurti tokią knygą, kokią pati norėčiau rasti knygų parduotuvėje. „Virpėjimą“ norėjau rasti (šypsosi). Kita vertus, turiu 10-čia metų jaunesnę seserį ir visuomet rašydama galvoju apie ją. Ji pirmoji perskaito gimstančius mano kūrinius ir pirmoji lieja ašaras dėl kenčiančių herojų (juokiasi).
Privalau sukurti tokią knygą, kokią pati norėčiau rasti knygų parduotuvėje.– Ar sesuo siūlo jums pataisymus?
– Taip, visą laiką. Kartais ji siunta: „Maggie, tu negali jam to padaryti“. O aš su piktdžiuga sakau: „Taip taip, aš galiu“ (juokiasi). Tačiau kartais ji išties pasako svarių patarimų ir jų paisau.
– Kada buvo nutarta perkelti „Virpėjimą“ į didžiuosius kino ekranus?
– Maždaug prieš metus. Prieš man išvykstant jie kaip tik turėjo baigti scenarijų. Tai tikra beprotybė, gaunu tūkstančius elektroninių laiškų ir komentarų mano „bloge“ iš serijos „štai mano nuotrauka, būčiau puiki Greisė“ arba „pažvelkite, mano vaikinas iš akies trauktas Semas“. Gerbėjai nesupranta, kad su filmu neturiu nieko bendra, nerenku aktorių.
– Lengvai sutikote ekranizuoti savo kūrinį?
– Sutikti buvo paprasta. Man atrodė, kad iš tų ekranizacijų nieko gero neišeina. Kai „Unique Features“ kartu su „Warner Bros.“ įsigijo teisę kurti filmą net nebuvo aišku, kada ir kaip jį kurs. Tada jie tiesiog išrašė man čekį už galimybę pamatyti tą filmą ateityje (šypsosi). Dabar, kai jo kūrybos darbai jau vyksta, man išties baisu. Juk filmas gali būti prastas (juokiasi). Tada apsisprendžiau lengvai, bet dabar norėtųsi, kad būčiau geriau pagalvojus.
– Filmo kūrėjai konsultuojasi su jumis dėl scenarijaus?
– Man turėtų jį atsiųsti. Kai prasidės filmavimai, gali būti kad šiek tiek patarsiu, bet esu nusiteikus pesimistiškai, manau, mano indėlis bus labai mažas.
– Jūsų pirmoji knyga apie vilkolakius „Virpėjimas“ susilaukė stulbinamos sėkmės, dabar išleidote tęsinį „Laukimas“, o kitąmet turėtų pasirodyti trečioji serijos dalis. Nuo pat pradžių turėjo būti trys knygos, ar jų padaugėjo, kai tapo aišku, jog kūrinys labai populiarus?
– Kai pradėjau „Virpėjimą“, maniau, kad ji bus viena. Niekada anksčiau nebuvau rašiusi knygų serijos. Tačiau įpusėjusi rašyti, supratau, kad yra daug dalykų, kuriems norėčiau skirti daugiau dėmesio. Dar maniau, kad galbūt sugebėsiu viską sudėti į vieną knygą, tačiau ją baigusi supratau, jog daugybė įdomybių netilpo. Tada nutariau, kad knygos bus dvi. Vėl persigalvojau taisydama antrą knygą – suvokiau, kad istorija būtų pilna man reikia trijų knygų. Trečiają rašyti jau baigiau ir su džiaugsmu pranešu – jų trys ir nebus daugiau.
– Rašydama knygas atrandate laiko vesti meninio rašymo seminarus. Kodėl nutarėte to imtis?
– Per mėnesį gaunu apie 4000 gerbėjų laiškų. Jei kiekvienam skirčiau po 2 minutes, sugaiščiau 16 darbo dienų. Tad pamaniau logiška bus atsakyti į populiariausius klausimus tokiu būdu. Juokinga tik tai, kad visi iš manęs prašo patarimų, tarsi būčiau eksperte. Aš jaučiuosi naujokė – mano pirmoji knyga buvo išspausdinta tik 2008-aisiais. Kai manęs klausinėja apie rašymą jaučiuosi, tarsi žaistume namus, o aš būčiau mamytė (juokiasi).
– Lietuvoje jus lygina su „Saulėlydžio“ sagos autore Stephenie Meyer. Esate bendravusios? Gal dalijatės patarimais?
– Ne, nesu jos sutikusi. Tačiau mus iš tiesų vis lygina. Ir ne tik Lietuvoje. Matyt dėl to, kad abi rašome apie nenormalią romantiką – baisius padarus ir bučiavimąsi. Manęs tas palyginimas netrikdo. Juk prieš „Saulėlydį“ JAV nė vienas suaugęs žmogus nebūtų ėmęs skaityti paaugliams skirtą literatūrą. Kai vyko antrosios sagos dalies „Jaunatis“ premjera buvau apstulbusi – kino teatras buvo sausakimšas. Minia buvo išties kontrastinga – mergaitės iki 12 metų ir moterys virš 50-ies (juokiasi). Matytumėte, kaip tos moterys varvino seilę, kai vilkolakis Džeikobas nusiplėšė savo marškinėlius! Turbūt turėčiau Stephenie parašyti padėkos raštelį – ji pralaužė ledus. Dabar pusė mano knygos skaitytojų paaugliai, pusė – suaugusieji.
– Dabar jūsų populiarumas sparčiai kyla. Kada jus, kaip rašytoją, pirmąsyk pastebėjo?
– Mano pirmoji knyga apie fėjas buvo išleista išties tyliai, mažoje leidykloje. Džiaugiausi, sužinojusi, kad iš knygos gautų pinigų užteks nusipirkti čiužinį. Pamaniau, valio, lova! (juokiasi). Tada parašiau 50 puslapių „Virpėjimo“. Leidėjas paprašė parašyti pirmosios knygos apie fėjas tęsinį, o man reikėjo agento, tad jo pradėjau ieškoti, siūlydama paskaityti turimus 50 „Virpėjimo“ puslapių. Kas juos skaitė, tiesiog pamišo. Viskas apsivertė aukštyn kojom – agentai maldavo manęs su jais dirbti. Išsirinkau vieną (juokiasi). Kai baigiau „Virpėjimą“, visi sakė, kad knyga nuostabi. Netikėjau.
Agentas išsiuntė knygą leidėjams, pasakė, kad gali užtrukti, kol kas nors imsis spausdinti. Prireikė rekordiškai trumpo laiko – po dviejų savaičių užvirė darbas. „Virpėjimo“ norėjo daug leidyklų. O kai jis pasirodė knygynuose, jį tiesiog iššlavė ir net prireikė papildomo leidimo. Tai buvo beprotybė, maniau, kad didesnės susidomėjimo bangos manimi nebus. Vis dar negaliu priprasti prie užklupusio populiarumo. Po to, kai JAV pasirodė „Laukimas“, kažkurią dieną buvau paprasčiausiame prekybos centre, moteriškų prekių skyriui pirkau šį bei tą, kai priėjo žmogus, sakydamas „O Dieve, tu gi Maggie Stiefvater“. Dabar mane atpažįsta parduotuvėje, knygyne, kylant liftu. Šito niekada nenorėjau ir nesitikėjau.
– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė be to, kad žmonės jus atpažįsta. Nusipirkote naują namą, automobilį?
– Tiesą sakant nusipirkau automobilį. 1973-ųjų „Chevrolet Camaro“, kurį pavadinau Loki. Jo numeris – „Virpėjimas“ (angl. „Shiver“). Dėl to, kad ta knyga leido man jį įsigyti. Šiemet galėjome įsigyti namą. Su vyru rinkomės – pirkti namą ar pirkti fortepijoną. Nusipirkau fortepijoną, kuriuo labai džiaugiuosi. Užėjus į mano namus, beje, namą vis dar nuomojamės, pirmas vaizdas kurį matai – tas fortepijonas ir knygų lentyna, užpildyta mano knygų leidimais įvairiomis kalbomis. Tai tarsi mano egoizmo šventovė (juokiasi). O jei neturėsime kur gyventi, galėsime miegoti po fortepijonu, jis labai didelis.
Prieš „Saulėlydį“ JAV nė vienas suaugęs žmogus nebūtų ėmęs skaityti paaugliams skirtą literatūrą.– Užklupęs populiarumas nekliudė jums pabaigti trilogiją?
– Išmokau gerą pamoką – kai rašiau paskutinę knygą „Always“, kuri pasirodys kitų metų liepą, galvojau apie tūkstančius jos laukiančių gerbėjų. Nenorėjau jų nuvilti. Su tokiom mintim parašiau jos juodraštį. Tai buvo tragiška knyga. Dvi savaites iki datos, kai turėjau ją atiduoti į leidyklą, viską išmečiau. Mano redaktorė buvo labai nepatenkinta. Parašiau viską iš naujo – senuoju būdu – rašiau tik sau. Knyga pavyko kur kas geresnė. Taigi nesvarbu, kad mane dabar atpažįsta prekybos centre, vis dar turiu kurti tokias knygas, kurias skaityti norėčiau pati.
– Kodėl nerašote apie vampyrus, juk jie populiaresni už vilkolakius?
Cha! Mano knygos yra apie tikėjimą, ne apie mirtį. Herojai knygoje kankinasi, o kai kurios jų kančios baisesnės už mirtį. Tačiau jei veikėjas nuo pat pradžių yra miręs, o, kaip žinome, vampyrai yra negyvi, kaip dar blogiau galiu juos kankinti? (Juokiasi) Jei kada nors pasirodytų Maggie Stiefvater knyga apie zombius arba vampyrus – žinokite, mano smegenis užpuolė ateiviai. Man reikia herojų su pulsu.
