Nors ledo ritulio klubas „HC Baltica“ šiuo metu nefunkcionuoja, VšĮ „HC Baltica“ veikia toliau. Šio klubo savininkai ir vadovai pabandė grįžti sukūrę ledo ritulio komandą „Žalgiris“.
Abu klubai veikė trumpai, abu šiuo metu dideles sumas skolingi darbuotojams, tiekėjams, transporto įmonėms, viešbučiams, maitinimo įstaigoms, ledo arenai, tačiau skolų kupra netrukdo šių klubų savininkams ir vadovams karjerą tęsti kitose komandose, užimti aukštas pareigas Lietuvos ledo ritulio federacijoje ir daryti didžiulę įtaką šiai sporto šakai mūsų šalyje.
– Kokie keliai jus atvedė į ledo ritulio klubą „HC Baltica“?
B.Vanagas klubo prezidento pareigas ėjo vos tris mėnesius. Tarp klubo akcininkų ir jo prasidėjo trintis.
– 2011 m. dirbau Benedikto Vanago įmonėje. Pagrindinis mano projektas buvo velomaratono organizavimas. Rugsėjo mėnesį B.Vanagas pradėjo dirbti su „HC Baltica“. Buvau viešųjų ryšių konsultantė, kuriai B.Vanagas šį projektą perdavė. Rengėme spaudos konferencijas, vyko projekto pristatymas, pradėjau rūpintis tekstais, publikacijomis.
B.Vanagas į klubą buvo pritrauktas kaip įvaizdžio advokatas. Tai situacija, kai žinomas ir visuomenėje pagarbą užsitarnavęs žmogus tampa projekto vėliava. B.Vanagas buvo klubo veidas visuomenėje.
„HC Baltica“ turėjo vieną trūkumą – tai buvo labai rusiškas projektas. Visi tai suprato. Aš pati sakiau, kad klubas, kuriame žaidžia trys lietuviai, nėra lietuviškas.
Kiek pamenu, B.Vanagas klubo prezidento pareigas ėjo vos tris mėnesius. Tarp klubo akcininkų ir jo prasidėjo trintis. Klubo savininkai ėmė suprasti, kad jiems reikia ne tiek B.Vanago, kiek žmogaus, kuris rūpinsis klubo įvaizdžiu, rašys pranešimus spaudai ir dirbs kitus darbus. B.Vanagas to tikrai daręs nebūtų, todėl buvo sutarta, kad, dirbdama pas B.Vanagą, aš visą savo laiką skirsiu „HC Baltica“. Taip ir dirbau, o algą kurį laiką gavau iš B.Vanago įmonės.
Galų gale man buvo pasiūlyta išeiti oficialiai. Buvo pažadėta didesnė alga ir galimybė dirbti nesiblaškant ir nesirūpinant kitais reikalais. Pasiūlymą priėmiau.
– Ar tuo metu nekilo abejonių, kad metat kelią dėl takelio?
Nebuvau įdarbinta oficialiai. Klube prasidėjo problemos su mano darbo sutartimi. Ji buvo ruošiama labai ilgai.
– Didelių abejonių nebuvo. Bendravimas buvo solidus. Taip pat mane labai traukė sporto rinkodara. Mane ši idėja tikrai užkabino.
Klube darbo buvo labai daug. Dirbau savaitgaliais, dalyvaudavau visose rungtynėse, gyvai komunikuodavau su žurnalistais, organizuodavau renginius. Savęs atidaviau labai daug.
Nebuvau įdarbinta oficialiai. Kai išėjau iš B.Vanago įmonės, klube prasidėjo problemos su mano darbo sutartimi. Ji buvo ruošiama labai ilgai. Buvome susitarę dėl konkrečių sumų, pradėjau dirbti, o man vis buvo sakoma, kad buhalterija sutartį ilgai ruošia, kyla visokių problemų. Mačiau, kad tai gumos tempimas. Pirmas dvi algas gavau juodais pinigais.
Tuo tikrai nesididžiuoju. Buvau jauna ir naivi. Nenorėjau prarasti darbo ir tikėjausi, kad sutartis atsiras. Tuo pat metu mačiau, kad visur, kur buvo galimybė, komandos vadovai stengėsi mokėti grynais.
– Kada kilo mintis, kad pažadai taip ir nebus ištesėti?
Būdama su komanda jaučiau, kad visų nuotaikos labai prastos. Matėsi, kad klube kažkas yra blogai.
– Santykiai su klubo akcininkais buvo normalūs tol, kol pradėjau matyti, kas klube vyksta iš tiesų. Visą laiką su komanda gyvenau po vienu stogu. Darbas vyko „Green hotel“ viešbutyje. Turėjau nedidelį kambariuką, kur stovėjo keli stalai. Ten ir dirbdavau.
Pradėjau girdėti, kad komandos gydytojas, žaidėjai negauna algų. Man pačiai nebuvo mokama. Ėmiau klausinėti, kas vyksta. Prasidėjo trintis. Man buvo žadama, kad klubas netrukus gaus finansavimą. Buvo kalbama apie pinigus iš Maskvos.
Visada buvo žadama, kad pinigai bus kitą savaitę, bet jų niekada nebuvo.
Pamenu, man pačiai teko vykti į Maskvą, kur skaičiau paskaitą apie mūsų klubo patirtį. Supratau, kad jie nori, jog dirbčiau taip, kaip dirba žmonės Rusijos klubuose. Man tai atrodė neprofesionalu ir nepriimtina. Viskas, kas susiję su Rusijos įrankiais darant įtaką Lietuvoje, man yra nepriimtina. Būdama su komanda jaučiau, kad visų nuotaikos labai prastos. Matėsi, kad klube kažkas yra blogai.
Visada buvo žadama, kad pinigai bus kitą savaitę, bet jų niekada nebuvo. Turėjau mokėti už būsto nuomą. Pradėjau jausti ir jų susierzinimą, pasikeitė požiūris į mane.
– Kada nusprendėte darbo santykius su klubu nutraukti?
Man iš paskos nusekė klubo direktorius Kęstutis Golubkas ir iš manęs klubo ryšius su visuomene perėmęs Haroldas Daubys. Vienas iš jų mane sugriebė, kitas bandė atimti kompiuterį.
– Kai klubas man įsiskolino atlyginimą už du mėnesius, pasakiau, kad išeinu. Po susirinkimo grįžau į savo kabinetą. Man iš paskos nusekė klubo direktorius Kęstutis Golubkas ir iš manęs klubo ryšius su visuomene perėmęs Haroldas Daubys.
Ant stalo stovėjo darbo kompiuteris, kurį gavau iš klubo, tačiau visa informacija jame buvo mano. Ten buvo ir „medialistas“ (žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių kontaktinė informacija), kuris kiekvienam viešųjų ryšių specialistui yra aukso vertės. Neturėjau net jo kopijos. Visa informacija gulėjo kompiuteryje.
Jie mane gerokai pastumdė, išvartė stalus ir galų gale kompiuterį iš manęs atėmė.
Jie nusprendė, kad turėdami mano sukauptus kontaktus, galės bandyti toliau tęsti darbą. Direktorius pareikalavo nedelsiant atiduoti kompiuterį. Pasakiau, kad jame yra mano informacija, kuri klubui nepriklauso. Vienas iš jų mane sugriebė, kitas bandė atimti kompiuterį.
Matyt, dėl savo jaunatviško maksimalizmo, įsikabinau į kompiuterį ir jo nepaleidau. Nemaniau, kad jie gali padaryti ką nors daugiau, bet vyrai mane gerokai pastumdė, išvartė stalus ir galų gale kompiuterį iš manęs atėmė.
Kitą dieną paskambinau vienam iš klubo akcininkų Sergejui Rybakovui. Jis man aiškino, kad nieko apie įvykį nežino, nors tuo buvo labai sunku patikėti. Klausiau, kaip bus su mano informacija ir pinigais. Jis pažadėjo, kad viskas bus sutvarkyta ir, aišku, žodžio neištesėjo.
Mano rankose liko klubo paskyra socialiniame tinkle „Facebook“. Ten buvo susiformavusi tikrai stipri bendruomenė ir buvau tikra, kad jiems ji rūpės. Apsirikau. Niekam tai nerūpėjo. Po gero mėnesio šį puslapį tiesiog ištryniau, nes jis jau nebuvo reikalingas niekam.
Palikusi klubą ilgą laiką jaučiausi labai nesaugiai. Žinojau, kad komandos savininkai turi mano adresą. Vėliau ši problema irgi atkrito, nes neturėdama pinigų buvau priversta išsikelti iš nuomojamo buto.
– Kodėl apie smurtą darbe ir atlyginimus vokeliuose viešai nepasakojote anksčiau?
Šia istorija pasidalinau su savo draugais. Beje, tarp jų buvo ir žurnalistų. Visi man siūlė prabilti viešai, bet tuo metu neišdrįsau. Tiesą sakant, man buvo gėda.
– Šia istorija pasidalinau su savo draugais. Beje, tarp jų buvo ir žurnalistų. Visi man siūlė prabilti viešai, bet tuo metu neišdrįsau. Tiesą sakant, man buvo gėda. Visada galvojau, kad esu protinga ir į tokias situacijas tikrai neįsivelsiu.
Tuo metu jaučiausi viena. Jei būčiau kalbėjusi, visi tiesiog galvotų, kad tai vienos supykusios darbuotojos išsigalvojimai, tačiau dabar matau, kad istorija kartojasi (15min.lt rašė apie „HC Baltica“ ir „Žalgirio“ skolas).
Šioje situacijoje jau nesu viena ir nebejaučiu baimės. Taip savo verslą tvarkantys žmonės turi žinoti, kad anksčiau ar vėliau visi šie dalykai iškils į viešumą. Suprantu, kad prabilti viešai turiu ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių, kurie nežinodami atsiduria tokiose pačiose situacijose.
Po šios istorijos man pačiai teko dirbti žurnaliste Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT). Supratau, kad viešumas reiškia labai daug. Jis gali iš esmės pakeisti situaciją. Dabar aš jaučiu atsakomybę ir kaip žurnalistė.
15min.lt keletą dienų bandė susisiekti su Sergejumi Rybakovu, tačiau jis telefono nekėlė.
