Tikrai ne stebukladarys ir net ne gelbėtojas. Tiesiog žmogus, kuriam rūpi. Žmogus, kuris nori gyventi nenuskurusiame, o tvarkingame Kaune. Toks, kaip ir mes visi. Taip trumpai būtų galima apibūdinti Kaune gimusį, Palangoje užaugusį, vėliau trejus metus Prancūzijos Švento Jono institute filosofiją ir teologiją studijavusį, tačiau galiausiai į artimą širdžiai Kauną sugrįžusį D.Večerskį.
Aštrių minčių ir originalių idėjų nestokojantis D.Večerskis – atvirai apie Kauno savivaldybės postus uzurpavusius idėjų žudikus, bedantę opoziciją, išsigandusių partijų kuriamus Trojos arklius bei tai, kiek kauniečių balsų turi surinkti kandidatas, norintis patekti į miesto tarybą.
Jokių kalbančių galvų, jokių pažadų
– Ko Jūs einate į tą politiką?
– Panašu, kad atsakymas yra klasikinis ir gal net diskredituotas, bet mane, kaip Kauno miesto gyventoją, tikrai užpjovė esama situacija. Man asmeniškai labiausiai kliūna tai, kad viešosios miesto erdvės – Laisvės alėja ir Senamiestis – yra tiek nuskurę, kad tai pastebima net ir vaikštant ten kasdien.
– Kaip manote, kodėl žmogus, nežinantis tavo vardo ir neatpažįstantis tavo veido, perskaitęs šį interviu turėtų manyti, jog Jūs esate kažkuo kitoks nei visi kiti, kurie į dienos šviesą išlenda prieš rinkimus ir kalba tai, ką reikia?
– Visiems mums prieš kiekvienus rinkimus įgrista tos kalbančios galvos ir apgaule atsiduodantys pažadai. Bet viešas kalbėjimas yra vienas iš būdų pristatyti savo idėjas platesniam žmonių ratui. Be abejo, tiesioginis kontaktas, asmeninė pažintis yra geriausias būdas žmogų pažinti ir jokia reklama to nepakeis.
Jeigu mūsų rinkimų sistema veiktų tikrai demokratiškai, t.y. partiniai valdantieji nebūtų pabūgę ne tik nepriklausomų kandidatų dalyvavimo, bet ir nepolitinių organizacijų, tai rinkėjai turėtų galimybę balsuoti ir už tą žmogų, kurio pažiūros atitinka jų pažiūras, ir už tą žmogų, kuris atstovauja tam tikrai su jais susijusiai nepolitinei organizacijai, draugijai. Lietuva žengė pirmąjį žingsni link išsilaisvinimo nuo partijų vienvaldystės, neabejoju, kad Konstitucinis Teismas, privers partijas žengti ir sekantį. Tikiu, kad netrukus ateis tas laikas, kuomet miesto ūkio reikalų tvarkymas bus depolitizuotas ir miestiečiai iš tiesų pajus, kad miesto tarybos dirba jiems, o ne verslo ir partijų interesams.
– Sakote, jog jeigu turėtume idealiai veikiantį tikros demokratijos modelį, žmonės už kandidatus balsuotų ir pagal jų pažiūras. Ar galėtumėte suformuluoti savo pažiūras?
– Čia kalbėsiu ne apie politiką valstybiniu mastu, o apie savivaldą – apie ūkinių reikalų ir miesto viešojo gyvenimo tvarkymą. Mano pagrindinė idėja: viešųjų erdvių atgaivinimas ir sutvarkymas. Miestas nebus miestu, jeigu bijosime vakarais išeiti į gatvę, arba jei ta pagrindinė gatvė bus nuskurusi ir mums nebus gera kartu joje būti. Jeigu Laisvės alėja, Senamiestis, pagrindiniai parkai būtų sutvarkyti ir saugūs, tai ne tik užsipildytų kavinės ar užsisuktų smulkusis verslas, bet vyktų kur kas svarbesnis dalykas – vystytųsi miesto kultūra.
 |
| Atgaivinus miesto centrą, gyvą miestą matysime dažnai. |
Esu įsitikinęs, kad tai padaryti turime dabar, tai yra neatidėliotina. Negali būti pasiteisinimo, jog miestas per 20 metų neatranda keliasdešimties milijonų litų savo pagrindinės gatvės sutvarkymui. Man tai yra nesuvokiama. Statyboms juk atrandame žymiai didesnes sumas.
Ką gali teisininkas, uždirbantis 1200 Lt?
– Jei gerai suprantu, Jūs teigiate, jog valdžia turi imti ir mokesčių pavidalu surinktus miestiečių pinigus investuoti į viešųjų erdvių sutvarkymą, tikintis, jog ši investicija iššauks kultūrinį miesto proveržį?
– Aš net neabejoju, jog taip ir turėtų būti, beje neužmirškime, kad aktyvų kultūrinį gyvenimą šiuolaikinėse visuomenėse lydi aktyvus ekonominis gyvenimas. Bet čia susiduriame ir su kitu mūsų skauduliu – pinigų administravimas turi būti skaidrus. O to nebus, kol savivaldybės administracijos lygmenyje žmonės dirbs pagal partinę priklausomybę, pažintis, o ne pagal savo kompetenciją. Čia aš neturiu omenyje tos mergaitės, pakliuvusios prieš kameras absoliučiai šališkoje TV laidoje. Bet tai yra atspindys, kad žmonės neturi tinkamos kompetencijos, kad gerai spręstų kasdien kylančius klausimus. Tarkime, savivaldybės viename iš skyrių buhalterijoje dirba 8 žmonės. Didesnes apyvartas darančiose kompanijose yra mažiau tą darbą dirbančių žmonių. Tai yra puikiausias neefektyvumo pavyzdys.
– Jūs diagnozavote daugeliui pasaulyje egzistuojančių jaunų demokratijų būdingą ligą, kuomet besikuriančios valdžios institucijos negali funkcionuoti taip efektyviai, kaip tą daro verslas. Veikiausiai esate girdėję susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio mintį, jog už 5 tūkst. litų dydžio atlyginimą į valstybinį sektorių dirbti eina bepročiai arba vagys. Ar šioje situacijoje galima rasti kažkokių stebuklingų problemos sprendimo būdų?
– Visi labai pasipiktino E.Masiulio pasakymu, bet tiesa yra tokia, kad gerai dirbančiose įmonėse algos yra didesnės. Juk negali už 1200 litų nusisamdyti tokio teisininko, kuris galėtų įveikti privataus verslo teisininką, uždirbantį dešimt kartų daugiau. Išeitį galima rasti optimizuojant savivaldybės tarnautojų darbą, pašalinant nereikalingą biurokratiją. Suprantate, kai kažkokiame kabinete atsisėda dešimt žmonių (specialistų, vyr. specialistų ir t.t.), norom nenorom tave pradeda per visus tuos dešimt ir siuntinėti, juk visiems reikia duoti darbo. Mano įsitikinimu, tokioje situacijoje verta atleisti penkis žmones, o vietoj jų pasamdyti vieną aukštos kvalifikacijos specialistą, kuriam būtų galima mokėti jo sugebėjimus ir motyvaciją atitinkančią algą, o ir darbas bus atliktas kokybiškiau ir efektyviau.
Kur dingsta rinkėjų atmintis?
– Jeigu Jūsų paklausčiau, ar tikite, jog žmogus be tokio užnugario gali patekti į tarybą, šis klausimas nuskambėtų gana kvailai. Bet vis dėlto – kiek tai realu, kad į tarybą patektų žmonės, neturintys paslėptų interesų ir įsipareigojimų?
– Jeigu atsižvelgiame į tą skaičių balsų, kurį reikia Kaune surinkti – t.y. apie 2 tūkstančius, – manau, kad tai nėra labai didelis skaičius, kurio negalėtum surinkti vien aktyviai dirbdamas su savo draugais, draugų draugais, savo profesinėse, pomėgių ir laisvalaikio aplinkose ir neparsiduodamas kažkam, kam paskui turėtum atidirbti.
Iš kitos pusės – ne kiekvienas norintis ir turi ten patekti. Jeigu tu atstovauji grupei, kuri vienija 100 pasekėjų, natūralu, kad tu ir neturi patekti į tarybą, nes yra kitos grupės, vienijančios tarkim 10 tūkstančių narių. Aš tikiu, kad įmanoma patekti į tarybą aktyviai dirbant savo aplinkoje. Aišku, konkurencija yra didžiulė. Jeigu tavęs nerodo televizija, apie tave nerašo laikraščiai, tu turi žymiai mažesnę galimybę būti žinomu.
–Politikos apžvalgininkai, kalbėdami apie šių rinkimų naujovę – galimybę savo kandidatūras kelti nepriklausomiems kandidatams – pastebi, jog prisidengdami visuomenine skraiste, į savivaldybių tarybas gali patekti anksčiau susikompromitavusių politikų ar šiaip nelabai aiškių veikėjų. Kaip pats manote, ar neprisvils šis pirmasis blynas?
–Partijos, matydamos grėsmę, jog į tarybą pateks iš tiesų nepriklausomi žmonės, gali imti kurti Trojos arklius. Neatmesčiau galimybės jog kai kurie eina į rinkimus kaip nepriklausomi kandidatai, nors po jų greit susičiulbės su partijomis, tam, kad sutrauktų balsus tų žmonių, kurie tiki, kad tokie nepriklausomi kandidatai gali išjudinti šitą reikalą. Būtent tai kelia grėsmę pačiai demokratijos idėjai, jog kiekvienas turime teisę būti išrinkti ir atstovauti savo rinkėjus. Tokie partijų veiksmai būtų pasityčiojimas iš pačios idėjos ir demokratijos. Juk tai paprasčiausia apgaulė.
Tuo tarpu kalbant apie politikus, mane labai stebina, kaip rinkėjai greitai užmiršta tai, kas įvyko. Partija ar koks nors žinomas politikas kalba apie tai, kaip bus gera Kaune gyventi, nors prieš kelerius metus būdami valdžioje jie darė tuos žingsnius, kurie užprogramavo esamas bėdas. Tauta, miestiečiai turi turėti atmintį! Miestiečiai negali užmiršti tų žmonių, kurie Kauno centre pastatė „Akropolį“, kurie 20 metų nesirūpino Laisvės alėja, kurie kelias kadencijas tranavo miesto taryboje, ir dabar prieš rinkimus vėl mus apgaudinėja.
Idėjų žudikai nusėdo savivaldybėje
– O ką Jūs galėtumėte pasakyti apie dabartinę valdžią?
– Keisčiausia yra tai, jog Kaune nesimato opozicijos. Matosi tiktai rėksniai, kurie visada balsuoja prieš, bet realiai nesiūlo jokios konstruktyvios alternatyvos. Tarkim jie pasakytų: „Va, iš tikrųjų konservatoriai susimovė, pasirinko ne tą kelią, nepamatė geresnės alternatyvos“. Tuo tarpu Kaune yra kalbama, kad tai yra blogai, bet apie jokius kitus variantus ir patrauklius pasiūlymus mes negirdime. Aišku, tai nėra šlovė ar odė valdžiai. Labiausiai pasigendu Kauno ateities idėjos. Yra kalbama apie laikinąją sostinę, apie šlovingus krepšinio laikus, kurie mus vienijo. Tačiau niekas nekalba apie tai, koks Kaunas turėtų būti ateityje. Nėra idėjų. Nėra oranžinių dviračių. Nėra Gugenheimo muziejaus. Realiai mes neturime nieko. Kaune turime areną, bet kas ji yra? Daiktas, į kurį paprastos sporto komandos niekada nepateks, nes to neįpirks. Tai yra ne toks objektas, kuris galėtų būti Kauno ateities simboliu. O ką mes turime, kaip Kauno miesto idėją? Šios valdančiųjų kadencijos pradžioje buvo kalbama, jog Kaunas bus daromas jaunatvišku miestu, kuriame visur riedės dviračiai, šurmuliuos viešosios erdvės. Bet ką turime?
Jeigu Laisvės alėja, Senamiestis, pagrindiniai parkai būtų sutvarkyti ir saugūs, tai ne tik užsipildytų kavinės ar užsisuktų smulkusis verslas, bet vyktų kur kas svarbesnis dalykas – vystytųsi miesto kultūra.
– Kaip manote, kur dingo tas valdančiųjų entuziazmas?
– Kas nužudo idėjas? Rutina ir bambekliai, kurie nenori nieko daryti, nes tuomet kažkas pasikeis. O savivaldybėje daug tokių žmonių, kurie ten dirba dešimt dvidešimt metų ir bijo pokyčių. Tarkim, iškelkime idėją Santakoje įrengti puikų ir nemokamą sporto centrą. Iškart atsiras toks, kuris pasakys, jog ateis vandalai ir viską sulaužys, susiburs alų geriantis jaunimas ir t.t. Tokių žmonių, kurie nužudo idėjas, valdiškose struktūrose yra labai daug. Tuo tarpu verslas idėjas generuojančius žmones laiko auksu, o idėjų žudikais atsikrato.
– Sakote, kad viena iš didesnių dabartinės valdžios bėdų yra ta, jog ji neturi Kauno ateities vizijos. O kokį Kauną Jūs įsivaizduojate ateityje?
– Kas yra miesto gyvenimas? Tai yra aktyvios viešosios erdvės, aktyvus kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Žinoma, to nebus be stipraus verslo, kuriam Lietuvoje į ratus kaišiojami pagaliai. Bet pagrindinis dalykas yra būtent kultūrinis, viešasis ir socialinis gyvenimas. Jeigu bus ką veikti laisvalaikiu mieste, jei aptarnavimo sfera bus aktyvi, tai tas miestas ir gyvens.
Miesto valdymas – tai tarsi savo kiemo tvarkymas
– Pakalbėkime apie kolegas, su kuriais eini koja kojon. Kodėl būtent „Vieningas Kaunas“?
– Porą metų svarsčiau apie aktyvesnį dalyvavimą politinėje veikloje. Dirbdamas tiek Lietuvos automobilių sporto federacijoje, tiek Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedroje, tiek nemokamame laikraštyje „15min“ užsiėmiau visuomenine veikla. Bet noras įgyvendinti konkrečius dalykus, susijusius su miesto gyvenimu, man neleido sustoti. Iš pradžių svarsčiau apie partijas. Nebuvo taip, kad nusivyliau, bet išgąsdino nelanksti partijų struktūra, galimi partijų įsipareigojimai verslo struktūroms. Manęs visiškai netenkintų situacijos, kuomet aš turėčiau užsimerkti, nutylėti, nesakyti to, ką aš galvoju vien dėl to, kad kažkokia įmonė partijai per rinkimus skyrė kažkiek pinigų. Ir galiausiai sužinojau, kad Kaune buriasi visuomenininkai, t.y. žmonės, tokie patys kaip ir aš. „Vieningas Kaunas“ pasirodė patrauklus dėl to, jog jis vienija žmones, kurie savo veiklumu, savo darbu nori keisti šitą miestą. Be to, labai svarbu ir tai, jog šis judėjimas vienija savo sričių profesionalus. Nors tai galbūt ir skamba šabloniškai, realiai pažiūrėję į sąrašą, pamatytumėme daug skirtingų žmonių, kurie yra savo sričių profesionalai: kultūrininkai, ekonomistai, architektai, verslininkai ir t.t. Mane sužavėjo idėja, jog skirtingų specialybių dirbantys, o ne politikuojantys žmonės, pragyvenimui užsidirbantys savo darbu, nori tvarkyti savo miestą ir savo aplinką. Savivaldoje neturi būti kairiųjų ar dešiniųjų. Miesto valdymas yra savo aplinkos, „savo kiemo“ tvarkymas. Aišku, tas kiemas yra didelis. Gyventojų yra daug, bet visų poreikis yra vienas. Mes norime gatvių be duobių, mes norime, kad būtų saugu, mes norime, kad mūsų vaikai turėtų kur ir ką veikti, mes patys norime turėti, kur kartu leisti savo laiką.
– Pats esate gimęs ir užaugęs Palangoje. Dalis kauniečių gana įtariai žiūri į žmones, kurie Kaune gyvena palyginus neseniai, tačiau save vadina kauniečiais. Ar pats save laikai kauniečiu?
–Mano seneliai yra iš Kauno, mano mama yra kaunietė. Vaikystę iš tiesų praleidau Palangoje. Vėliau trejus metus studijavau Prancūzijoje ir tada sugrįžau į Kauną. Svarsčiau, kur studijuoti – Kaune ar Vilniuje. Pasirinkau Kauną, nes man jis nuo vaikystės buvo artimas miestas. Aš gyvenu toje vietoje ir tame name, kur gimė mano motina. Aišku, kai kurie kauniečiai mane stebina, nors gal to ir nereikėtų sakyti prieš rinkimus, savo išskirtinumo teigimu. Kas yra tokio išskirtinumo pagrindas? Dažniausiai tada kalbama, kad mes ne tokie kaip Vilniuje, nes ten yra išvažiavę kauniečiai, o mes nevažiavome. Be to, dar yra laikinosios sostinės žymė, kad tarpukariu mes išsaugojome nepriklausomybę. Bet juk realiai kuo toliau, tuo labiau savo gyvenimu mes visi darysimės panašūs. Žinoma, aplinka ir kultūrinis paveldas darys savo ir mes būsime skirtingi bei dėl to įdomūs kitiems, kurie pas mums atvyks. Bet pats miestietiškas gyvenimo būdas, kurio mes dabar realiai neturime, yra visur labai panašus. Man jo labai trūksta, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau ji sukursime.
Negali būti pasiteisinimo, kad miestas per 20 metų neatranda lėšų savo pagrindinės alėjos sutvarkymui.
– Pats esate samdomas vadybininkas. Bet tuo pačiu dėstytojaujate universitete. Kuri sritis Jums yra mielesnė?
– Aš labai norėčiau save laikyti kūrybos žmogumi. Tiek penkis metus dirbdamas Lietuvos automobilių sporto federacijos generaliniu sekretoriumi, tiek dėstydamas filosofiją studentams, tiek dirbdamas reklamos pardavimo srityje, stengiuosi atrasti vietos kūrybingumui. Idėjų generavimas ir jų įgyvendinimas yra mano variklis.
–Ar tikite Kauno ateitimi?
–Žinoma, kad tikiu. Kartais atrodo labai niūru ir niūriausi yra tie žmonės, kurie daug metų kalba gražiai, prieš rinkimus lipa į tribūnas, bet jų realūs darbai liudija ką kita.
Bet manau, kad visuomenė pabudo ir politikai tai jaučia. Mane įkvepiantis ir guodžiantis pavyzdys yra Estija. Tai yra žmonės, turintys lygiai tokią pačią patirtį ir tokią pačią sovietinę traumą. Tačiau šiandien skaidrumo, korupcijos mažinimo klausimais jie yra pažengę daug toliau nei mes. Tarp kitko, nepriklausomų kandidatų dalyvavimas savivaldoje mums naujiena, tuo tarpu Estijoje tai savaime suprantamas dalykas. Gal tai požymis, jog mes einame paskui juos. Aš bent jau to tikiuosi. Vis tik žmonės, kurie yra paskendę korupcinėje sistemoje ar netgi yra ją sukūrę, anksčiau ar vėliau bus patraukti į šalį. Tik tai turime padaryti kaip įmanoma skubiau.
Todėl kviečiu visus aktyviai dalyvauti artėjančiuose savivaldybių rinkimuose. Būkime Kauno šeimininkais!
„Vieningo Kauno“ koalicijos sąrašo numeris 1. Donatas Večerskis – 10 sąraše.
Rinkimų agitacija apmokėta iš kandidato Kauno miesto rinkimų apygardoje Donato Večerskio politinės kampanijos sąskaitos.
 |
