Kaip rašoma pranešime spaudai, labiausiai neigiamą įtaką pajuto tekstilės sektorius, kuriame nukentėjo kas penktas gamintojas. Rugpjūčio mėnesį įvykęs minimalaus darbo užmokesčio didinimas iki 850 Lt beveik neturėjo esminės įtakos pramonei, kadangi net ir po minimalaus darbo užmokesčio padidinimo vidutinis darbo užmokestis pramonėje (2164 Lt) yra 2,5 karto didesnis nei minimalus atlyginimas.
Tačiau jei minimalus darbo užmokestis būtų padidintas iki 1000 Lt, neigiamų atsakymų dalis yra keturis kartus didesnė nei minimalaus darbo užmokesčio padidinimo iki 850 Lt atveju. Neigiamą įtaką pajustų kas trečias (32 proc.) gamintojas, o itin reikšmingai nukentėtų maisto ir tekstilės sektoriai, kuriuose neigiamą įtaką pajustų kas antras gamintojas, tokio sprendimo įtakos nepajustų 68 proc.
Pramonininkai taip pat pažymį, kad jeigu minimalus darbo užmokestis būtų staiga padidintas daugiau nei 1000 Lt (pvz., iki 1509 Lt), su rimtomis komplikacijomis susidurtų trys iš keturių (74 proc.) didžiųjų gamintojų, išskyrus chemijos pramonę. Daugiausia sunkumų patirtų maisto ir tekstilės gamintojai (atitinkamai 94 proc. ir 100 proc. gamintojų), tačiau stipriai nukentėtų 62 proc. medienos ir baldų gamintojų bei 78 proc. metalų gamintojų.
Mažiausią smūgį patirtų tos šakos, kuriose pagaminama itin didelės pridėtinės vertės produkcija, kas atitinkamai reikalauja itin aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių atlyginimai gerokai viršija pramonės vidurkį. Tad mažiausią smūgį pramonės kontekste patirtų elektronikos bei optinių gaminių gamintojai, chemijos produktų gamintojai.
LPK analitikas Aleksandras Izgorodinas pažymi, kad staigus ir reikšmingas minimalaus darbo užmokesčio didinimas turės įtakos skirtingais aspektais. Pirmiausia stipriai padidėtų darbo užmokesčio kaštai visoms grandims. Siekiant išlaikyti ekonominę motyvaciją dirbti, verslas turės didinti atlyginimus ne tik mažiausios kvalifikacijos darbuotojams, bet ir aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgai. Tai padidintų gamybos savikainą bei skatintų dalį respondentų didinti galutinės produkcijos kainą.
Didėjanti savikaina ir auganti produkcijos kaina itin neigiamai paveiktų verslo konkurencingumą, dėl ko būtų prarasta dalis užsakymų, o dalies mažiausią pelną generuojančių užsakymų atsisakys pačios įmonės. Sumažėjus konkurencingumui, padidėjus sąnaudoms ir netekus dalies užsakymų, verslas būtų priverstas mažinti darbuotojų skaičių, tai dar labiau didintų nedarbo lygį – prioritetas būtų skiriamas aukštos kvalifikacijos darbuotojams, mažėtų žemiausios kvalifikacijos specialistų skaičius, kurie gauna minimalų atlyginimą.
Tenka apibendrinti, kad staigus ir reikšmingas minimalaus darbo užmokesčio didinimas didintų įmonių sąnaudas, mažintų verslo konkurencingumą, didintų prekių ir paslaugų kainą, bei skatintų nedarbo lygio padidėjimą – ypatingai mažiausiai kvalifikuotų darbuotojų segmente.
Europos šalių kontekste dabartinis minimalaus darbo užmokesčio bei vidutinio atlyginimo santykis Lietuvoje, siekiantis 41 proc., visiškai atitinka ES vidurkį. Minimaliam darbo užmokesčiui išaugus iki 1509 Lt., minėtas santykis Lietuvoje siektų 73 proc. Tai būtų didžiausias santykis tarp ES valstybių ir reikšmingai aplenktų šiuo metu pirmoje vietoje esančią Graikiją, kurioje minimali alga sudaro 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Turint omeny, kad atstatytas verslo konkurencingumas šiuo metu yra viena esminių Lietuvos pramonės atsparumo euro zonos skolų krizei ir plėtros priežasčių, konkurencingumo praradimas Lietuvos ekonomikai būtų itin žalingas.
