Šiame ginče dalyvauja naftos gavėjai, kurie norėtų atverti duris juodojo aukso eksportui, ir naftos perdirbėjai, kuriems naudinga išlaikyti mažas kainas namie. Respublikonų politikams atrodo, kad užsienio rinkos JAV verslui gali būti geras grobis, bet demokratai bijo, kad dėl to išaugs benzino kaina milijonams JAV vairuotojų.
Iš trūkumo – į perteklių
Debatai dėl amerikietiškos naftos eksporto ne tik karšti, bet ir gana netikėti, rašo žurnalas „Foreign Policy“. Vos prieš penkerius metus JAV naftos gavyba buvo nukritusi iki istorinių žemumų, o politikus ir naftininkus labiausiai kamavo baimė dėl didėjančios šalies priklausomybės nuo importuojamos naftos.
Kai kurie ekspertai mano, kad jau kitais metais JAV pagamins daugiau naftos nei Saudo Arabija ar Rusija.
Nuo to laiko padėtis radikaliai pasikeitė. Nuo 2008-ųjų naftos gavyba JAV išaugo labiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Ji augs ir kitais metais, padidėdama milijonu barelių per dieną.
Kai kurie ekspertai, tokie kaip Paryžiuje įsikūrusi Tarptautinė energijos agentūra (IEA), mano, kad jau kitais metais JAV išgaus daugiau naftos nei Saudo Arabija ar Rusija.
Už šį gavybos bumą reikia dėkoti specialioms gręžimo technologijoms, kurios buvo sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau anksčiau nebuvo ekonomiškai naudingos. Plačiai naudoti jos pradėtos tada, kai naftos kaina pasiekė 100 JAV dolerių už barelį.
„JAV tampant didžiausia pasaulio naftos išgavėja, argumentai leisti eksportuoti naftą akivaizdūs“, – sako Amerikos naftos instituto (API), naftininkų lobizmo grupės, siekiančios panaikinti keturis dešimtmečius galiojantį draudimą išvežti neapdirbtą naftą, viceprezidentas Kyle'as Isakoweris.
Reikia pastebėti, kad nors JAV netrukus ir išgaus daugiausia naftos pasaulyje, šalis taip pat yra ir didžiausia jos vartotoja. Taigi jos naftos prekybos balansas vis dar neigiamas – JAV importuoja 7,5 mln. barelių per dieną.
Vis dėlto naujuose Teksaso ir Šiaurės Dakotos gręžiniuose trykštantis juodasis auksas verčia pergalvoti visą aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtą energetikos politiką, kuri atsirado ne gausos, o trūkumo laikais. Kai 1973-aisiais OPEC paskelbė naftos embargą, JAV praktiškai uždraudė iš šalies išvežti naftą.
Skalūnų dujų precedentas
Ginčas dėl naftos eksporto atspindi panašias diskusijas, prasidėjusias prieš dvejus metus: ką daryti su gamtinėmis dujomis, kurių gavybos bumą paskatino skalūnų revoliucija?
Laisvos prekybos šalininkams šis ginčas yra lengvesnis, nes dujų eksportui ir taip taikoma gerokai mažiau apribojimų. Prezidento Baracko Obamos administracija, nors ir nėra laikoma naftos ir dujų pramonės drauge, jau palaimino septynis naujus terminalus, kuriuose skystins dujas ir siųs į Europą ar Aziją.
Dujų eksportui įsibėgėti prireiks ne vienerių metų, tuo tarpu žaliavinės naftos ištekliai jau dabar liejasi per saugyklų kraštus.
Amerikietiškų dujų ir naftos eksporto klausimas tapo ypač aktualus, kai Rusija okupavo Krymą ir sutelkė tūkstančius karių prie Ukrainos sienos.
Abiejų partijų politikai, su B.Obamu priešakyje, tada pasiūlė galimybę JAV didinti gamtinių dujų eksportą ir taip mažinti Europos priklausomybę nuo Rusijos.
Tačiau dujų eksportui įsibėgėti prireiks ne vienerių metų; tuo tarpu žaliavinės naftos ištekliai jau dabar liejasi per saugyklų kraštus, kaip neseniai Kongresui skundėsi amerikiečių naftininkai, tačiau dėl galiojančių eksporto apribojimų jos negalima parduoti.
„Jei norime greitai paveikti pasaulio įvykius, galime nedelsdami pradėti eksportuoti naftą“, – praėjusią savaitę Kongresui sakė naftos bendrovės „Continental Resources“ vadovas Haroldas Hammas.
Tačiau su juo sutinka ne visi. Didieji naftos perdirbėjai nori išlaikyti esamą padėtį, nes nemažai uždirba pardavinėdami savo produkciją užsienyje didesnėmis kainomis. Šiuo metu JAV eksportuoja apie 4 mln. barelių naftos produktų per dieną – keturis kartus daugiau nei prieš dešimtmetį.
„Mums atrodo absurdiška eksportuoti neapdirbtą naftą, kai neturime jos pertekliaus“, – sakė vienos didžiausių JAV naftos perdirbėjų „Valero Corp.“ atstovas Billas Day.
Nors JAV administracija yra palanki gamtinių dujų eksportui, jos pozicija galimo neapdirbtos naftos pardavimo užsienyje klausimu gana dviprasmiška.
Pernai energetikos sekretorius Ernestas Monizas užsiminė, kad verta persvarstyti aštuntojo dešimtmečio energetikos įstatymus. Vis dėlto kovą vykusioje didelėje energetikos konferencijoje jis pareiškė, kad naftos pramonė dar neįrodė, kodėl verta leisti eksportuoti.
Perdirbėjai nesusidoroja su žaliava
Vis dėlto naftos eksporto, apie kurį dar visai neseniai amerikiečiams buvo sunku ir pagalvoti, idėja įgauna pagreitį. Viena iš priežasčių, kodėl šis klausimas iškilo, yra tas, kad JAV perdirbėjai negali susidoroti su žaliava.
Amerikos gręžiniuose trykšta lengva nafta, o Meksikos įlankos pakrantėje pastatytos milijardus dolerių kainavusios perdirbimo gamyklos pritaikytos sunkiai, rūgščiai naftai iš Saudo Arabijos ir Lotynų Amerikos. Tuo tarpu fabrikai Europoje ir kitur yra labiau pritaikyti apdirbti lengvesnei naftai.
Amerikos gręžiniuose trykšta lengva saldi nafta, tuo tarpu Meksikos įlankos pakrantėje pastatytos perdirbimo gamyklos pritaikytos sunkiai, rūgščiai naftai iš Saudo Arabijos ir Lotynų Amerikos.
Dėl to JAV vidurio vakaruose prisikaupė tiek naftos, kad biržoje ji parduodama gerokai pigiau nei žaliava, kuria prekiaujama Londone.
JAV gamintojai tikisi, kad galėdami eksportuoti savo naftą, jie taip pat už ją gaus didesnę užsienietišką kainą. Tuo tarpu JAV perdirbėjams tokia padėtis palanki – žaliavą jie perka pigiai, o savo produktus parduoda brangiai.
Atsivėrus užsienio rinkoms JAV naftos gavėjams taip pat būtų užtikrintas pakankamas gavybos lygis ir ateityje. Tarptautinė energetikos agentūra šiemet netgi užsiminė, kad eksporto ribojimai gali stabdyti naftos gavybos JAV augimą.
Naftininkai taip pat tvirtina, kad naftos eksportas atneš daug naudos ir JAV vartotojams bei ekonomikai. Naujoje studijoje, kurią API užsakymu parengė konsultavimo firmos „ICF International“ ir „EnSys Energy“, teigiama, kad panaikinus žaliavinės naftos eksporto apribojimus, benzino kaina šalyje sumažėtų keliais centais, būtų sukurta šimtai tūkstančių darbo vietų, ekonomika išaugtų milijardais dolerių, o naftos gavyba dar labiau pagyvėtų.
Laisva prekyba ar atsargi politika?
Esama ir ideologinių argumentų – panaikindama apribojimus JAV sustiprintų savo kaip didžiausios laisvos prekybos šalininkės pasaulyje reputaciją. Šis argumentas įgauna daugiau svorio po praėjusią savaitę Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) paskelbto verdikto, nepalankaus Kinijos taikomiems apribojimams retų mineralų eksportui.
PPO savo išvadoje tvirtina, kad šalys neturi teisės privilegijuoti savo vidaus pramonės, ribodamos svarbių išteklių, kurių reikia kitoms ekonomikoms, eksportą. Šis sprendimas gali turėti įtakos ir JAV diskusijoms dėl dujų ir naftos eksporto.
Nors naftininkai entuziastingai stumia Vašingtoną panaikinti ribojimus, nemažai ekspertų ragina elgtis atsargiai.
Nors naftininkai entuziastingai stumia Vašingtoną panaikinti ribojimus, nemažai ekspertų ragina elgtis atsargiai.
Energijos ir klimato specialistė Deborah Gordon iš Carnegie Fondo, kuri ketina liudyti JAV Atstovų rūmų komitete, interviu sakė, kad nepastoviame šiandienos energetikos pasaulyje tokius svarbius sprendimus kaip eksporto apribojimų panaikinimas reikia apgalvoti ypač kruopščiai.
Angliavandenilių produktai ir toliau dominuos energijos rinkoje labiau nei žaliavinė nafta, dėl ko ateityje gali iškilti problemų nusprendus keisti eksporto politiką.
„Manau, kad turime sulėtinti tempą. Tai daugiamatė šachmatų partija“, – sakė ji.
Vienas iš didžiausių klaustukų, turinčių įtakos diskusijoms apie eksporto apribojimų panaikinimą, yra klausimas, kas nutiks JAV naftos gavybai ateityje.
Naftininkai įsitikinę, kad naujos technologijos leis ir toliau išgauti tiek naftos, kiek reikia. Tuo tarpu IEA mano, kad JAV pirmavimas šioje srityje greitai baigsis – gavyba nustos augti kitą dešimtmetį ir OPEC susigrąžins savo kaip didžiausios naftos gamintojos statusą.
