Vyresnioji Lietuvos gyventojų karta neperdavė savo atžaloms atsakingesnio požiūrio į turtą. Senjorai valdo daugiau nekilnojamo turto negu jaunimas, tačiau saugo jį menkai.
Tokius požiūrių skirtumus atskleidė „PZU Lietuva“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta Lietuvos visuomenės nuomonės apklausa.
„Toks požiūrių į turtą neatitikimas, žvelgiant į skirtingas gyventojų kartas, yra gana dėsningas, nors ir skaudus mūsų visuomenei. Tai liudija išsiskiriančias kartų vertybes. Jauni žmonės turi mažiau turto, tačiau kur kas labiau jį saugo ir stengiasi išlaikyti jo vertę. Tuo tarpu vyresnioji karta daug mažiau rūpinasi tuo, ką turi sukaupę.
Galime sakyti, kad jaunoji karta yra labiau orientuota į materialines vertybes, bet turime pripažinti, kad didžiąją dalį savo turto jie užsidirbo patys. Nenuostabu, kad dedamos visos pastangos išlaikyti tai, kas atėjo su sunkiu darbu“, – sako „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius Jundulas.
Pasak jo, tyrimas parodė, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų (43 proc.), savanoriškai pasirūpinusių turto apsauga, tai padarė tik užėjus sunkmečiui, t.y. prieš 3-5 metus. Tokį draudimo „stažą“ daugiau turi jauni žmonės, kuriems dabar – iki 35 metų. Ilgiau (5-10 metų) savo turtą draudžia apie trečdalis (28 proc.) visų apsidraudusiųjų. Dažniausiai tai yra vidutinio amžiaus gyventojai.
„Galėtume tikėtis, kad vyriausio amžiaus žmonių kategorijoje turėtų būti ilgiausias draudimo „stažas“, tačiau taip nėra – šiandieninė pagyvenusių žmonių karta nepasirūpino turto apsauga nei prieš 10 metų, nei užėjus krizei. Savo turtą draudžia tik gana nedidelė pagyvenusių žmonių dalis. Jauniems žmonėms rūpintis savo turtu teko išmokti savarankiškai, nes tokios tradicijos Lietuvoje nebuvo“, – mano M. Jundulas.
Jis atkreipė dėmesį, kad draudimo sutarčių trukmė nuo gyventojų išsilavinimo nepriklauso. Kur kas didesnę įtaką daro pajamos: aukštesnių pajamų žmonės turtą draudžia jau 5-10 metų, o vidutinių pajamų gyventojai ėmėsi rūpintis apsauga prieš 3-5 metus.
Beje, kur kas anksčiau pradėjo draustis kaimo žmonės, o miestiečiai – prieš 3-5 metus. M. Jundulas tai susiejo su buvusiu statybų bumu, kuomet smarkiai ūgtelėjo nekilnojamojo turto rodikliai, o pagrindiniai naujo būsto pirkėjai buvo jauni žmonės.
Antra vertus, tebesitęsiančią turto draudimo tradiciją tarp jaunesnės kartos žmonių M.Jundulas sieja jau su įgyta patirtimi, kuomet žmonės pamato realią draudimo naudą atkuriant sugadinto ar prarasto turto vertę.
„Tereikia nutikti vienam įvykiui savo ar artimųjų gyvenime – ir nemaža aplinkinių žmonių dalis pamato, kad draudimas leidžia atkurti tai, kas buvo prarasta ar sugadinta.
Apsidraudęs žmogus nelaimės atveju nenukenčia bent jau materialiai. Jei anksčiau drausdamiesi gyventojai turėjo galvoje labai konkrečią riziką – ugnies ar vandens, dabar pageidauja kuo platesnio apsaugos paketo.
Žmogui reikia pagalbos „nuo – iki“ , iš draudiko tikimasi net ir pagalbos, pasirenkant būsto remonto bendrovę“, – pastebi M.Jundulas.
