Antrajame šių metų ketvirtyje (nuo balandžio iki birželio) euro zonos šalių ūkis buvo sumažėjęs 0,2 procento, o trečiajame ketvirtyje (nuo liepos iki rugsėjo) jis sumažėjo tik 0,1 procento, bet vis tiek sumažėjo, ne paaugo.
Todėl pirmą kartą per trejus metus euro zoną vėl parklupdė recesija – didele dalimi dėl ją ištikusios skolų krizės. Ženklai rodo, kad skolų krizė, recesija ir jas lydinti bedarbystė gali dar plėstis ir gilėti.
Euro zonos ekonomikos dydis – apie 9,5 trilijono eurų ar truputį per 12 trilijonų dolerių – maždaug atitinka Jungtinių Amerikos Valstijų ūkio dydį. Euro zonoje gyvena 332 milijonai žmonių, ir ji yra didžiausias Amerikos produktų pirkėjas. Užtat dėl euro krizės mažėjant amerikietiškų produktų paklausai Europoje, tai smukdo ir Amerikos ekonomiką.
Vis dėlto Jungtinės Valstijos pajėgė atsigauti, nors silpnokai, iš jas ištikusios 2008– 2009 metų recesijos. O Kinija šiuo metu vis dar gana stipriai auga. Tik Europos ekonomikos, apskritai paėmus, smunka.
Jeigu jos gana ilgai išvengė recesijos, kuri smogė Amerikai po banko „Lehman Brothers“ žlugimo sukeltos finansų krizės, tai didele dalimi dėl Vokietijos, didžiausiojo euro zonos ūkio, stiprumo. Bet ir Vokietija pradėjo svirduliuoti, ėmus mažėti jos eksportui į silpnesnes euro zonos šalis.
Antrąjį šių metų ketvirtį jos ekonomika paaugo tik 0,3 procento, o trečiąjį – vos 0,2. Per pastaruosius metus Vokietis ekonomika paaugo vos 1 pilnu procentu, palyginus su beveik 2 procentais metais anksčiau.
Šiuo metu net penkios euro zonos šalys patiria stiprią recesiją – tai Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija ir Kipras. Šios šalys sudaro ir Europos skolų krizės šerdį, todėl stipriai veržiasi diržus, keldamos valstybinius mokesčius ir mažindamos pensijas bei kitas išmokas, kad kaip nors išsilaikytų virš vandens ir nepaskęstų visiškai.
Šios priemonės mažina dirbančiųjų pajamas ir žemina gyvenimo lygį, mažina prekių gamybą, siaurina paslaugų tiekimą ir stipriai didina bedarbystę. Ispanijoje ir Graikijoje nedarbo lygis viršija 25 proc. darbo jėgos, o tarp jaunimo net pusė ieškančiųjų darbo jo neranda.
Ne nuostabu, kad, pvz., Ispanijoje piliečiai streikuoja prieš vyriausybės vykdomą taupymo politiką.
Anot Madrido dienraščio „Pais“, „iš trečiadienį vykusio streiko apimties galima eilinį kartą spręsti, kaip žmonės pasipiktinę dėl valstybės jiems užkraunamos naštos“.
„Dėl to generalinis streikas ir demonstracijos, be abejo, yra teisėta ir savalaikė protesto forma. Tik klausimas, ar tai yra tinkamas būdas išeičiai iš krizės rasti“, – įspėjo Ispanijos sostinės laikraštis.
Panašiai suabejojo ir Barselonos dienraštis „Vanguardia“, pirmiausia pažymėjęs, jog prie generalinio streiko prisidėjo mažiau žmonių nei iš pradžių tikėtasi: „taip yra pirmiausia dėl to, kad tie, kurie vis dar turi darbą, negali sau leisti streikuoti“.
„Dėl krizės atlyginimai taip sumažėjo, kad daugelis darbuotojų vos pajėgia galą sudurti su galu iki mėnesio pabaigos. Be to, nei streiką paskelbusios profsąjungos, nei politinės partijos negalėjo paaiškinti, ką reikia daryti toliau ar ko tikėtis.
Tai veda prie netikrumo ir nesaugumo būsenos. Ir vis mažiau žmonių galvoja, kad streikai yra prasminga protesto forma, kuri vestų prie realių problemos sprendimų“, – rašė Katalonijos sostinės laikraštis.
Pasak Ciuricho dienraščio „Tages-Anzeiger“, Ispanijos darbo rinkos reformos daugeliu atžvilgiu yra protingos. Tačiau „darbo rinkas galima liberalizuoti ir tam sulaukti plataus demokratinio pritarimo tik tuo atveju, kai atleistieji iš darbo gali pasikliauti stipriu socialinės paramos tinklu ir gali tikėtis greit vėl susirasti darbo. Deja, šių sąlygų Ispanijoje nėra“.
Londono į kairę linkusio dienraščio „Guardian“ nuomone, „prie taupymo politikos turėsime priprasti. Santykiniai trūkumai ir būtinumas su mažiau pasiekti daugiau niekur pernakt nedings“.
„Kaip ten bebūtų, diržų veržimasis ir taupymo priemonės mūsų pasaulį pakeis. Dabar kalba turi eiti apie tai, kaip geriausia su tuo susitvarkyti. Sveiki atvykę į XXI amžiaus Europą!“, – sušuko Londono dienraštis.
Bylefeldo dienraštis „Neue Westfälische“ teigė, jog „padėtis krizės frontuose įtempta, gyventojai vis labiau frustruoti. Bent jau Ispanijoje ir Portugalijoje, kur profsąjungos su savo 24 valandų generaliniais streikais sudarė europietiškosios darbininkų akcijos smaigalį.
Šie masiniai protestai yra rimtas įspėjimo signalas, kad daugelio Pietų Europos žmonių kantrybė ir sugebėjimas kęsti baigiasi. Ir kad kaitra gali vėl įsiplieksti, jeigu taupymo kirvis valstybės įsiskolinimų kalnui mažinti nebus vartojamas santūriau“.
Anot Leipcigo „Volkszeitungo“, „Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje darbuotojai streikuoja tam, kad išgyventų. Sukrėtimai artėja, ir Vokietija krizių kratomoje Europoje negalės amžinai likti laimingo gyvenimo sala. Jau kitiems metams ekonomikos ekspertai prognozuoja mūsų valstybei dar mažiau augimo“.
„Ir jei šalys aplink mus nugrims į vargą ir santykinai nuskurs, tada ir vokiškasis konjunktūros variklis – eksportas – ims užsikirtinėti. Laikantis tik dabartinio kurso europietiškoji krizė įveikta nebus. Žmonių sugebėjimas išsilaikyti ir išgyventi turi ribas“, – rašė Leipcigo laikraštis.
Kol kas galima guostis tik tuo, kad platesnioji, iš 27 valstybių susidedanti Europos Sąjunga, dar išvengė savo euro zonai priklausančios dalies likimo. Ji dar ne recesijoje, jos ekonominis produktas praėjusį ketvirtį dar paaugo 0,1 procento, daugiausia dėl olimpiados pasikėlusio Didžiosios Britanijos ūkio.
Šiuo metu bendras Europos Sąjungos produktas didesnis nei Jungtinių Amerikos Valstijų. Europa taip pat tebėra vieta, kur pasaulio didžiausios bendrovės sėkmingai parduoda savo gaminius. 40 procentų visų kompanijos „McDonald“ įplaukų – iš Europos, tai net viršija jos pajamas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. O bendrovė „General Motors“ pernai pardavė 1,7 mln. automobilių Europoje – tai penktadalis jos pasaulinių pardavimų, pranešė agentūra „Associated Press“.
Užsienio spaudos apžvalga transliuota per LRT radiją.
