Egzistuoja nuomonė, kad visų Graikijos problemų priežastys glūdi keturis amžius trukusioje Osmanų imperijos okupacijoje, kuri lėmė, kad šalis praleido tokius tokius svarbius Europos istorijos etapus kaip Renesansas, Reformacija ir Pramoninė revoliucija.
Egzistuoja nuomonė, kad visų Graikijos problemų priežastys glūdi keturis amžius trukusioje Osmanų imperijos okupacijoje.
Dėl to Graikijai artimesnis asmeninis ir neformalus valdymo modelis, labiau būdingas absoliutiniam valdovui ir nesuderinamas su profesionalia, įstatymo valdžia grindžiama valstybe – tokia, kokios reikalauja buvimas ES.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, nepaisant to, kad Graikija buvo labai skurdi šalis, ji visada buvo demokratinio valdymo pirmūne. 1822 m. Graikijos konstitucija pripažino visų žmonių laisvę ir orumą, o 1844 m. priimtas pagrindinis šalies įstatymas lėmė parlamento Atėnuose įkūrimą ketveriais metais anksčiau negu Berlyne.
Daugelis Europos šalių prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo daugiau ar mažiau autoritarinės. Tačiau iš karto po jo dauguma šalių įvedė socialinį draudimą ir pradėjo kurti gerovės valstybę, ginančią silpniausius ir skurdžiausius visuomenės narius. Europos šalys savąjį socialinį modelį pradėjo derinti su atvira rinka.
Net ir šiandien, šalyje esant daugiau negu pusantro milijono bedarbių, Graikijoje neegzistuoja visuotinė nedarbo pašalpa ar parama būstui.
Tačiau Graikija tokiu keliu nėjo. Po Antrojo pasaulinio karo ją trejus metus niokojo pilietinis karas, padalinęs šalį į dešiniuosius ir kairiuosius, bei sustabdęs gerovės valstybės kūrimą.
Net ir šiandien, šalyje esant daugiau negu pusantro milijono bedarbių, Graikijoje neegzistuoja visuotinė nedarbo pašalpa ar parama būstui.
Daugiau negu 90 proc. graikų bedarbių negauna jokios paramos iš valstybės. Skurdžiausieji Graikijos visuomenės nariai priklauso nuo labdaros organizacijų, labiausiai remiamų stačiatikių bažnyčios ir Atėnų miesto. Be to, šalyje nėra visuotinės sveikatos apsaugos sistemos.
1946–1949 m. vykęs Graikijos pilietinis karas lėmė, kad visuomenėje nebeliko pasitikėjimo, būtino bendrų institucijų kūrimui arba ilgalaikiam išteklių perskirstymui. Graikija išliko hierarchine visuomene, kurioje asmens gerovė ir perspektyvos priklausė nuo socialinės klasės, politinių pažiūrų ir šeimos įtakos.
Karo žaizdos pradėjo gyti tik XX a. devintajame dešimtmetyje, kai šalies socialistų partija (PaSoK) atėjo į valdžią, o šalis prisijungė prie ES. Socialistų lyderis Andreas Papandreou ir toliau konfrontavo su kitų pažiūrų politikais, pradėjo didinti vyriausybės išlaidas, o į valstybinio sektoriaus darbus kvietė tik savo rėmėjus, tai vadindamas „istorinės neteisybės ištaisymu“.
Politikas savo darbotvarkę vykdė naudodamas Atėnams atsivėrusius dosnius Europos bendrosios rinkos paramos fondus.
Labai greitai populizmas, pagrindo neturintis išlaidų didinimas ir lojalių asmenų skyrimas į valdžios postus Graikijoje tapo norma tiek PaSoK, tiek jos oponentei, konservatyviajai „Naujosios demokratijos“ partijai.
Labai greitai populizmas, pagrindo neturintis išlaidų didinimas ir lojalių asmenų skyrimas į valdžios postus Graikijoje tapo norma tiek PaSoK, tiek jos oponentei, konservatyviajai „Naujosios demokratijos“ partijai.
Graikijos ekonomika išliko uždara ir protekcionistine, o viešasis sektorius neefektyvus.
Štai Kosto Karamanlio „Naujosios demokratijos“ vyriausybė, pasižymėjusi itin dideliu neprofesionalumu, įdarbino apie 150 tūkstančių valstybės tarnautojų ir galiausiai prarado viešųjų finansų kontrolę 2007–2009 m.
Tačiau kodėl patys graikai nepasipriešino šalies skendimui korupcijos ir siaurų grupinių interesų propagavimo liūne?
XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Graikijoje kilo judėjimas, kuriuo siekta panaikinti valstybės monopolį šalies televizijos ir radijo rinkoje. Tuo metu, pasitelkę pilietinio pasipriešinimo pretekstą, turtingi verslininkai įkūrė septynis TV kanalus.
Jiems valstybė suteikė laikinas veiklos licencijas, su kuriomis jie dirba iki šiol. Šios televizijos tapo juos įkūrusių oligarchų įrankiu stiprinant savo įtaką visuomenėje ir formuojant jiems reikiamą nuomonę.
Privatūs TV kanalai visiškai netiria korupcijos atvejų ir propaguoja įtakingus, turtingus ir jiems įtinkančius politikus, o iš Graikijos viešojo gyvenimo visiškai eliminuota objektyvumo sąvoka ir idėja, kad galima siekti gėrio visai visuomenei.
2010 m. krizė Graikijoje reikalavo pradėti rimtas ekonomines reformas ir pradėti taisyti socialinę nelygybę. Tačiau šioms reformoms įgyvendinti reikėjo pasitikėjimo, kurio šalyje taip trūko.
Pagrindinės politinės partijos atsisakė naikinti savo turimas privilegijas. „Syriza“ vyriausybė reformoms prieštaravo dėl neva savo nusistatymo prieš kapitalizmą, tačiau iš tiesų nepadarė nieko, kad būtų pradėti reguliuoti žiniasklaidą kontroliuojantys oligarchai, ir panaikintas asmenų protegavimas ne dėl jų nuopelnų ar gabumų, o dėl ryšio su valdančiaisiais.
Maža to, „Syriza“ net atsisakė įvesti visuotinę nedarbo pašalpą, kurios idėją pasiūlė ES.
Graikijos populistai ir demagogai išnaudoja visuomenės nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir tol, kol šalies politinė sistema neatkurs pasitikėjimo savimi, tol reformos čia neduos apčiuopiamų rezultatų.
