Šiemet pirmą kartą po šalies nepriklausomybės atkūrimo užsienio prekybos balansas buvo teigiamas, įmonių finansiniai įsipareigojimai – pasiekę žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį, gyventojų indėliai – didesni už paskolas. Mažėjusios žaliavų kainos leido gamintojams sumažinti ir prekių kainas, nepaisant didėjusio minimalaus darbo užmokesčio bei brangusios elektros.
Anot ekonomikos specialistų, tiek įmonių, tiek gyventojų finansinė būklė yra subalansuota, vidinių rizikų šalies ekonomikai – labai mažai, tačiau išorinių grėsmių tendencijos – ne šalies ekonomikos naudai.
„Ypatingu atsigavimu kol kas džiaugtis negalima, ekonomikos pusiausvyra tebėra trapi: šalia augimo egzistuoja ir skolos, negalime būti tikri dėl infliacijos rodiklių. Išlaidavimas turėtų būti labai pamatuotas, ekspansinės fiskalinės politikos vykdymas ilgainiui gali privesti prie problemų“, – sako banko „Finasta“ ekonomistė Rūta Medaiskytė. Finansų ekspertas N. Mačiulis atkreipia dėmesį į valdžios sektoriaus finansus. Čia – 3,5 mlrd. litų sieksiantis deficitas.
Valdžios finansų sektorius kelia nerimą
N. Mačiulio teigimu, didelių nerimą keliančių ženklų Lietuvos ekonomikoje nematyti. Tačiau, anot ekonomisto, sparčiai augant eksportui, pramonės apimtims užmirštama tai, kad valstybės finansus vis dar slegia įtampos.
„Pirmiausia tai – valdžios sektoriaus deficitas, kuris šiemet sieks apie 3,5 mlrd. litų – maždaug 3 proc. BVP. Gal tai atrodo mažas skaičius, palyginti su Graikija ar kita labiausiai pažeista euro zonos valstybe, tačiau turime suprasti, kad kiekvienais metais tas 3 mlrd. viršijantis biudžeto deficitas prisideda prie kaupiamos valstybės skolos. Nuo padidintos skolos reikia mokėti palūkanas, o ją turės grąžinti ateities kartos“, – pažymi N. Mačiulis.
„Nors valdžios sektoriaus deficitas nėra didelis, tačiau Mastrichto kriterijų atitikimas (valstybės biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP) neturėtų būti orientyras“, – su N. Mačiulio nuomone sutinka R. Medaiskytė.
N. Mačiulio nuomone, artimiausius porą metų nematyti perspektyvos, jog pavyks subalansuoti valstybės finansus, tačiau šalies politikai, matydami geras ekonomikos tendencijas, nevengia labai atvirai kalbėti apie tai, kur reikėtų didinti išlaidas.
„Žinoma, meškos paslaugą padarė ir Konstitucinio Teismo sprendimas, verčiantis padidinti valstybės tarnautojų atlyginimus. Turint mintyje tai, jog Lietuvos valdžios sektoriaus deficitas yra per 3 mlrd. litų, šiuo metu didinti atlyginimus didžiausias pajamas gaunantiems valstybės tarnautojams atrodo mažų mažiausiai neatsakinga ir tikrai labai pavojinga. Čia matyčiau rimčiausią problemą, kuri taptų nekontroliuojama, jei staiga sulėtėtų ekonomikos augimas – taptų sudėtinga pasiskolinti finansų rinkose“, – tikina N. Mačiulis.
Užspausti problematiškiausių užsienio rinkų
Lietuvos eksporto rodikliai pirmąjį šių metų pusmetį buvo geresni, nei prieš krizę, tačiau ekonomikos specialistams nekyla abejonių, kad antrąjį šių metų pusmetį eksporto augimas bus lėtesnis. Pesimistiškai nuteikia ir transporto įmonių bankrotas, liudijantis, jog mažėja eksporto poreikis. Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, per pirmą 2013-ųjų pusmetį buvo įregistruoti 776 įmonių bankrotų atvejai – tai 131 atveju, arba 20 proc., daugiau nei per tą patį 2012 m. laikotarpį.
„Norint išlaikyti aukštus eksporto rodiklius, reikia investuoti į gamybos modernizavimą, plėtrą, inovacijas. Taip pat reikalingos ir sveikos užsienio rinkų ekonomikos, augantis vartojimas jose. Tačiau nei vieno, nei kito mes neturime“, – teigia N. Mačiulis.
Pasak ekonomistų, investicijos pastaruosius ketverius metus buvo vangios, mat ir dėl mažos paklausos Lietuvos rinkoje, ir dėl užsienio rinkų neapibrėžtumo įmonės stengėsi kaupti lėšas, atidėdamos investicijas ateičiai.
„Turint mintyje tai, jog Lietuvos pramonė daugiau negu du trečdalius produkcijos eksportuoja, sprendimas investuoti į gamybos plėtrą bei modernizaciją dažniausiai priimamas atsižvelgiant į padėtį užsienio rinkose“, – sako pašnekovas.
Tuo metu užsienio rinkose mes esame užspausti tarp dviejų problematiškiausių regionų. „Kadangi į Europos Sąjungą eksportuojame 60 proc., į Rusiją – apie 20 proc., natūralu, jog jų ekonomikos lėtėjimas ir mažėjanti paklausa mūsų eksporto rodiklius bei bendrą šalies ekonominę situaciją paveiks neigiamai. Vangiai bus kuriamos naujos darbo vietos, didinami atlyginimai, mažės vartojimas“, – įžvelgia problemas R. Medaiskytė.
„Tikėtina, jog euro zona išbris iš recesijos metų pabaigoje, bet jos ekonomikos augimas bus labai lėtas visą šį dešimtmetį. O tai reiškia, jog Lietuvos įmonių augimas, rinkos dalies plėtimas euro zonoje nebus lengva užduotis. Juolab kad dauguma euro zonos valstybių taip pat bando padidinti savo konkurencingumą, mažinti sąnaudas“, – mano finansų ekspertas N. Mačiulis.
Rusijos ekonomika – tiksinti bomba
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Rusija yra viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų, o į Lietuvą importuojama daugiausiai šios šalies produkcijos. 2012 m. Lietuva daugiausia eksportavo į Rusiją (18,9 proc.), Latviją (10,9 proc.), Vokietiją (7,8 proc.), o importavo – iš Rusijos (31,3 proc.), Vokietijos (9,9 proc.) bei Lenkijos (9,8 proc.).
„Nors daugumos NVS šalių būklė nėra bloga, tačiau Rusiją galima pavadinti tiksinčia bomba. Tai, jog jos ekonomikos augimas yra sulėtėjęs – trumpalaikė problema. Bet mes tikrai negalime atmesti tikimybės, kad anksčiau ar vėliau totalitarinis Rusijos pusiau rinkos, pusiau planinis modelis sugrius ir mes patirsime gana rimtą šoką“, – apie galimas grėsmes Lietuvos ekonomikai iš Rytų kalba N. Mačiulis.
Visos NVS šalys, anot ekonomistų, tiek gyventojų skaičiaus, tiek neišnaudoto potencialo atžvilgiu turėtų būti labai svarbi rinka Lietuvos įmonėms. „Jos augs daug sparčiau negu bet kuri Europos Sąjungos valstybė, suteiks daugiau galimybių ateinantį dešimtmetį. Dėl to į jas daugiausiai turėtų žiūrėti Lietuvos įmonės, žinoma, atsižvelgiant į tose šalyse egzistuojančią politinę riziką“, – teigia N. Mačiulis.
„Reikšmingų ekonominių santykių su sparčiau augančiomis šalimis, tokiomis, kaip Kinija ar Lotynų Amerika, trūkumas mums – ne į naudą. Į jų rinką įeiti yra gana sudėtinga vien jau dėl atstumo. Kita vertus, mus gelbsti tai, jog neturime stiprių ekonominių ryšių ir su didžiausius sunkumus patiriančiomis periferinėmis Europos Sąjungos šalimis“, – svarsto finansų specialistė R. Medaiskytė.
