– Didelė dalis ekonomistų, politikų teigia, kad Ūkio banko veiklos sustabdymas jiems nebuvo jokia staigmena. Kaip situaciją vertinate jūs?
– Aš noriu priminti, kad kai Lietuvos bankas pasiūlė „Snorą“ nacionalizuoti, tai irgi buvo tokių, kurie sakė, kad priimtas visiškai neteisingas sprendimas, ir tokių, kurie tuo metu samprotavo, kad jiems viskas buvo labai seniai aišku.
Aš tikrai neturiu galimybių susipažinti su visa informacija šiandien, nes nebesu Vyriausybės narė, skirtingai nuo „Snoro“ situacijos. Tai galiu vertinti tik tiek, kiek žinau Lietuvos banko veikimo principus ir logiką.
Šiame kontekste esu visiškai tikra, kad bankas tiesiog matė daug daugiau motyvų tą sprendimą priimti šiandien nei to sprendimo šiandien nepriimti. Aš suprantu, kad buvo inspektavimas, kad ir anksčiau būta inspektavimų. Reikia manyti, kad buvo tam tikri nurodymai, veikiausiai jų vykdymas buvo toks, kad netenkino Lietuvos banko.
Taip, kaip su „Snoru“ trečiadienį nebuvo galima laukti ketvirtadienio, taip pat turbūt ir šiuo atveju Lietuvos bankas turi motyvus ir gali pateikti paaiškinimus, kodėl sprendimas priimtas būtent šiandien.
– Kaip manote, kodėl Lietuvos bankas šįkart nesiūlė nacionalizuoti Ūkio banko?
– Šįkart, kaip ir anąsyk, pirmiausia, yra sustabdyta veikla, tačiau tai dar nereiškia bankroto, kaip ir prieš metus su trupučiu, nes reikėjo išsiaiškinti, kokia iš tiesų situacija.
Dabar paskirtas laikinasis administratorius, kuris turi per savaitę pateikti siūlymus. Manau, kad Lietuvos bankas turėtų geriausiai atsakyti į tą klausimą dėl nacionalizavimo, nes įstatymai numato ir vienokią ir kitokią galimybę. „Snoro“ atveju buvo pasiūlyta perimti banką, kad valstybė galėtų spręsti reikalingus klausimus. Šiuo atveju, matyt, Lietuvos bankas įvertino, kad galima apsieiti ir su esamais akcininkais.
Indėlininkų panika yra toks dalykas, kuris gali net ir patį didžiausią banką užmušti.
- Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas užsiminė, kad pinigai iš banko pradėjo plaukti po paties Ūkio banko akcininko Vladimiro Romanovo pasisakymų apie skolas „Žalgiriui“. Kaip manote, ar išties akcininko pasisakymai galėjo būti lemiantys?
- Aš tikrai negaliu to pasakyti, kaip pono Romanovo šie ar kiti pasisakymai, ar eilėraščių skaitymas, – kurie kartais nevisiškai standartiniai pasireiškimai viešumoje – paveikė investuotojus. Bankas yra patikėtinis verslas. Jis remiasi indėlininkų ir valstybės pasitikėjimu. Todėl kažkokie nelabai suprantami veiksmai gali sukelti abejones banko veikla, kadangi banke visada yra mažiau pinigų nei išdalinta indėlių, nes didžioji dalis lėšų yra kažkam paskolinta. Indėlininkų panika yra toks dalykas, kuris gali net ir patį didžiausią banką užmušti.
Be to, buvo akivaizdu, kad Lietuvos bankas spaudė Ūkio banką per priežiūrą. Tai buvo matyti ir viešumoje. Matėsi atidėjiniai, turto sukėlimas į banką. Iš to buvo galima padaryti paprastą išvadą, kad Lietuvos banko priežiūra yra bankui davusi nurodymus sutvarkyti banko balansą, kad banko veikla neatrodytų rizikinga. Reikia manyti, kad tie nurodymai buvo vykdomi, bet gal tai buvo daroma nepakankamai arba formaliai, todėl Lietuvos bankas buvo priimtas priimti tą sprendimą, kurį priėmė.
- Kaip manote, kokią reikšmę Ūkio banko veiklos stabdymas turės valstybės finansams, galimybėms skolintis?
- Reikia pasakyti, kad „Snoro“ atveju pagrindinis nerimas buvo dėl to, kiek bankrotas kainuos valstybei tiesiogiai kalbant apie indėlių draudimo sistemą, koks bus poveikis ekonomikai. Kiek kainavo valstybei per indėlių draudimo sistemą, visi puikiai žinome ir tas lėšas Indėlių draudimo fondas stengiasi per bankroto procedūrą atgauti.
Šiuo atveju, jei įvyktų draudiminis įvykis – bankui būtų paskelbtas bankrotas, tai be jokios abejonės, Indėlių draudimo fondas šiandien tiek lėšų, kiek Ūkio bankas turėjo indėlių, neturėtų ir reiktų skolintis.
Tačiau yra kitos alternatyvos, kurias irgi buvo norima naudoti „Snoro“ atveju. Dėl to tada buvo pakeisti įstatymai, kad būtų galima padalinti banką į blogą ir gerą, ir gerus aktyvus, įskaitant ir visus indėlius, išsaugoti kaip veikiantį banką.
Tuo atveju skylė buvo tokia didelė, kad nebuvo jokios ekonominės prasmės tai daryti. Bankrotas, kaip tai liūdnai beskambėtų, buvo geriausia alternatyva mokesčių mokėtojams. Kokio dydžio skylė yra šiuo atveju, šiame banke, aš nežinau ir negaliu pasakyti. Tačiau iškart nurašinėti įvykių eigos į kraštutinį scenarijų nereikėtų.
Galimas dalykas, kad sveiką to banko dalį galėtų būti suinteresuotas perimti kitas bankas. 3,5 mlrd. litų „Snore“ buvo labai didelis skaičius, tačiau šiuo atveju, aš manau, kad apie tokius skaičius nemanau, kad galima kalbėti vien turint omeny, koks buvo Ūkio banko balansas.
