Greenspano nuomone, devintojo dešimtmečio paradigminis lūžis optimistinių nuotaikų link buvo sukeltas labai netikėto veiksmo. 1981-aisiais prezidentas Ronaldas Reaganas atleido streikuojančius oro eismo kontrolierius. Daugelis baiminosi, jog toks veiksmas galėtų sukelti nacionalinį transporto sektoriaus išsivaikščiojimą bei su tuo susijusias tragiškas ekonomines pasekmes. Visi buvo sulaikę kvėpavimą. Tačiau streikai nebepasikartojo.
Tuomet Amerikos verslas buvo nurašytas kaip atgyvena. Tačiau Reagano veiksmai įžiebė žalią šviesą milžiniškoms restruktūrizacijoms. Taip įsigalėjo ekonominis optimizmas.
Panašaus paradigminio sprendimo reikia ir Barackui Obamai. Kaip ir Reaganas, Obama su savimi optimizmo atmosferą be abejonės atsineša. Tačiau ekonominė padėtis šiandien kitokia – išgyvename paklausos destrukcijos laikotarpį. Biudžetinis stimulas yra būtinas, tačiau vargu ar čia pakaks naujų kelių bei tiltų, palankesnio nedarbo draudimo bei mokesčių kredito.
Amerikiečiai taupo. Išlaidos mažinamos siekiant susigrąžinti tuos 10 trilijonų dolerių, kuriuos amerikiečiai prarado būstų rinkoje. Vartojimas greitai sumažės iki prasčiausių praėjusio dešimtmečio rodiklių. Tai reiškia, jog trilijono dolerių paketo traukimuisi sustabdyti gali būti per mažai.
Tačiau į problemą turime žiūrėti ir kitu kampu. Ekonomiką judina įvairūs veiksniai: vartojimo stimuliavimas ar palūkanų normų mažinimas. Tačiau dar svarbesnis judintojas yra žmogiška psichologija. Šiandien, šnekant psichologiškai, JAV finansinė sistema amerikiečiams atrodo, kaip link kaimo apledėjusiu kalnų keliu slystantis autobusas, kurio niekas nevairuoja.
Obamai reikia gudraus ėjimo. Pradėti vertėtų nuo bankų sistemos. Šalies bankai sėdi ant milžiniškų kapitalo kalnų. Paprastai jų perviršinio kapitalo rezervai siekia apie 3-7 milijardus dolerių. Tuo tarpu šiandien rezervų suma viršija 800 milijardų! Dalis šių pinigų yra mūsų suteikta finansinė pagalba.
Kitaip tariant, vietoje situacijos, kurioje visi rizikuoja negalvodami, turime tokią, kurioje finansinės rizikos nebesiima niekas.
Obamai reikia gudraus ėjimo. Pradėti vertėtų nuo bankų sistemos. Šalies bankai sėdi ant milžiniškų kapitalo kalnų. Paprastai jų perviršinio kapitalo rezervai siekia apie 3-7 milijardus dolerių.
Turime atsisakyti Paulsono piešiamo idealistinio bankų vaizdo. Tai tikrai nėra kilnios institucijos. Mūsų dienų bankams trūksta protingų lyderių ir sveiko proto. Juk būtent bankai iš karto po finansinės pagalbos gavimo siuntė savo vadovus paatostogauti į mineralinių vandenų kurortus.
Nepamirškime, jog šiandieninę krizę sukėlė ne tik paskolos, suteiktos jų neišgalintiems asmenims. Bankai taip pat žaidė žaidimus.
Mano pasiūlymas Obamai būtų padaryti su bankininkais tą patį, ką Kennedy padarė su plieno magnatais. Bankininkai tikina 2009-aisiais pinigų neskolinsiantys, nes šie metai bus itin sunkūs. Siūlau tam prieštarauti. Pradžiai, priverskime juos mažinti būsto paskolų palūkanų normas bei padidinkime refinansavimą. Čia galėtume pasitelkti „Troubled Asset Relief Program“ finansinės pagalbos programos lėšomis Fannie Mae ir Freddie Mac skolai išpirkti. Nėra priežasties, kodėl tai neturėtų būti daroma. Skola yra garantuota federaliniu lygmeniu.
Obama turi paaiškinti bankams apie politinę riziką, siejamą su dabartiniu status quo. Įsivaizduokime, kas dėtųsi po dešimties mėnesių: nedarbas siekia 10 procentų, kompanijos bankrutuoja viena po kitos, o bankai ir toliau neskolina pinigų. Bankai turi suprasti, jog Kongresas tokiu atveju galėtų ryžtis bankus pulti.
Prasidėjo nauja finansinės krizės stadija. Nuo 2007-ųjų rugpjūčio iki 2008-ųjų rugpjūčio tai buvo tik krizė. Nuo rugsėjo įsigalėjo panika. Niekas nepasitiki niekuo, jokia institucija. Būtent todėl Obama privalo išjudinti žmones ir pakeisti jų psichologiją. Amerikai reikia šoko. Išplėstos fiskalinių Vašingtono triukų strategijos šį kartą nepakaks.
