Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) neseniai sulaukė vienos savo narės skundo. Moteris teigė netikėtai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos sulaukusi raginimo susimokėti sveikatos draudimo mokestį už praėjusius metus.
Vertėja apstulbo sužinojusi, kad „Alma littera“ atsiėmė už ją 2010 metais „Sodrai“ sumokėtus ne tik sveikatos, bet ir socialinio draudimo mokesčius. Taip nutiko dėl to, kad bendrovė vertėjai pateikė ne autorinę, o licencinę sutartį.
Nukentėjo ir kiti vertėjai
Anot LLVS valdybos pirmininkės Jurgitos Mikutytės, pakišdama vertėjui licencinę sutartį, „Alma littera“ teisiškai nurodė, kad perka ne vertimo paslaugą ir produktą, o moka tik už jau esamo kūrinio panaudojimą.
Susirūpinusi savo narių padėtimi LLVS išplatino pranešimą, kuriame pareiškė, kad sudarinėdama sutartis su vertėjais „Alma littera“ vaizduoja, kad neužsako vertimo, o tik perka vertėjo neva savo iniciatyva išverstą ir jau kažkur naudotą kūrinį. Tačiau tai, anot sąjungos, neatitinka tiesos, nes vertėjai beveik niekada neverčia knygų be užsakymo, juk leidėjas pirmiau turi įsigyti originalo teises ir nuspręsti leisti knygą.
„Niekas nepastebėjo, kad pasirašo būtent licencinę sutartį, tiesa išaiškėjo tik dabar. Leidykla apie tai neperspėjo, o vertėja, kuri į mus kreipėsi, apie tai net nepagalvojo. Labai įdomu, kodėl „Alma littera“ nė žodeliu neužsiminė, kad pagal sutartį nebebus mokami mokesčiai, nebus draudimo ir kūrėja tuo turės pasirūpinti pati. Manau, kad bendrovei pritrūko padorumo“, – kalbėjo J.Mikutytė. Sudarinėdama sutartis su vertėjais „Alma littera“ vaizduoja, kad neužsako vertimo, o tik perka vertėjo neva savo iniciatyva išverstą ir jau kažkur naudotą kūrinį.
LLVS leidyklos veiksmus įvertino kaip akibrokštą vien tik iš vertimų gyvenantiems ir nedaug uždirbantiems žmonėms. „Jie jau ir taip yra žymiai nesaugesnėje padėtyje palyginti su dirbančiaisiais pagal darbo sutartis. Menininkas neturėtų būti priverstas nuolat kovoti už žmoniškas darbo ir kūrybos sąlygas. Kaip girdėjome, „Alma littera“ net nesiteikusi pranešti savo autoriams be sąžinės graužaties „susigrąžino“ Sodros įmokas iš daugelio“, – teigiama išplatintame sąjungos pranešime.
Pasinaudojo pakeistu įstatymu
Kaip sakė J.Mikutytė, landa piktnaudžiauti buvo palikta 2009 metų pradžioje Seimui patobulinus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kuriame atsirado nuostata, jog socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo autoriams ir gretutinių teisių subjektams mokamo atlyginimo už kūrinių panaudojimą pagal suteiktas licencijas.
„Ši formuluotė yra labai nekonkreti. Taip išeina, kad tereikia sutartį pavadinti licencine, ir niekas nekreips dėmesio, jog pagal tokią sutartį pirkti užsakyto vertimo negalima. Pagal tai, kaip viskas vyksta, reikėtų suprasti, kad leidykla autorinių sutarčių nebenaudos, jeigu taip laisvai interpretuoja, kas yra kūrinio vertimas. O įstatymas leidžia susigrąžinti mokesčius, jeigu jų nereikėjo mokėti“, – kalbėjo J.Mikutytė.
LLVS teigia, kad „Alma littera“ požiūrį į vertėjus demonstruoja ne tik kaišiodama licencines sutartis, bet ir siūlydama vien sau naudingas sąlygas. Pavyzdžiui, ši leidykla, kaip ir daugelis kitų, nori be atskiro atlygio teisių į visus kūrinio panaudojimo būdus. Jeigu vertėjas vėluos atiduoti kūrinio vertimą, jis kasdien mokės po 10 litų delspinigių, jei leidykla vėluos atsiskaityti, ji mokės tik 0,2 proc. atlygio siekiančius delspinigius. Atlyginimą leidykla įsipareigoja sumokėti tik per tris mėnesius.
„Jie tyčiojasi iš vertėjų. Įsivaizduokite, kažkada laikotarpis, per kurį bendrovė nemokėjo už vertimo naudojimą, buvo 3 metai. Vėliau palaipsniui tas laikas ilgėjo, dabar gi leidykla siūlo sąlygą, kad už kūrinio naudojimą nemokės 20 metų“, – gūžčiojo pečiais J.Mikutytė.
Niekas nesiskundė
„15min“ nepavyko pasiteirauti leidyklos „Alma littera“ vadovės Danguolės Viliūnienės, kodėl bendrovė vertėjams pateikė licencines sutartis. Vos išgirdusi klausimą direktorė pareiškė neturinti laiko kalbėti ir pasiūlė klausimus užduoti bendrovės juristei.
Teisininkė Vaiva Lukoševičiūtė tikino nė sykio negirdėjusi skundų dėl to, kad bendrovė pateikia licencines sutartis. Anot jos, tokios sutartys kaip tik yra palankesnės vertėjams. „Autorine sutartimi teisės į kūrinį yra perduodamos, licencine – tik suteikiamos leidybai tam tikram laikotarpiui, o jeigu neterminuotai – su galimybe atšaukti jų suteikimą. Vertimą atlikusiam žmogui juk geriau, kad po tam tikro laiko jis gali susigrąžinti turtines teises į kūrinį. Be to, jis gali neatiduoti visų teisių, dalį jų pasilikti“, – sakė ji.
V.Lukoševičiūtė pabrėžė, kad leidykla „Alma littera“ iš „Sodros“ atsiėmė už vertėjus sumokėtus mokesčius, nes tai padaryti įpareigojo pasikeitęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Juristė teigė, kad leidykla gavo išaiškinimą iš „Sodros“, kad turi atsiimti už vertėjus sumokėtas sumas.
Leidykla gudravo
Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėjai Nijolei Janinai Matulevičienei puikiai žinomas „Almos litteros“ ir LLVS pasiskundusios vertėjos konfliktas. „Vertėja į mus kreipėsi ir jai pasakėme, kad leidyklos elgesys – nesąžiningas ir neteisėtas“, – pabrėžė ji.
Anot N.J.Matulevičienės, minėtoji vertėja kūrinį vertė kelis metus, taigi, su ja turėjo būti sudaryti autorinė, o ne licencinė sutartis. „Licencines sutartis paprastai sudaro filmo prodiuseriai, teikdami licenciją filmą rodyti kino teatruose, ar transliuoti per televiziją. O šiuo atveju, kai yra užsakymas, kai kūrinio dar nėra, kai leidėjui reikia žmogaus pastangų, kad jis atsirastų, turi būti sudaroma autorinė sutartis. Šį klausimą „Sodra“ turėjo spręsti rimčiau, ne taip, kad kažkas sugalvojo, pervadino sutartį licencine ir nusprendė, kad nebeturi mokėti mokesčių. Juk visas sutartis galime pavadinti licencinėmis, o kas mums trukdo?“ – piktinosi ministerijos atstovė.
Ji pridūrė, kad reikėtų svarstyti galimybę keisti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnį, kuriuo pasinaudojo leidykla. „Jeigu pas mus nėra teisinės kultūros, reikia užtikrinti, kad panašių landų neliktų“, – sakė ministerijos atstovė.
N.J.Matulevičienė mano, kad LLVS turėtų skatinti savo narius nepasirašinėti diskriminuojančių sutarčių. Jos teigimu, nereikia baimintis, kad dėl to vertėjai nebegaus leidyklų užsakymų. „Galvojama, kad jos ims samdyti vos užsienio kalbą mokesčius žmones, na, nebūna taip. Leidėjai taip pat suinteresuoti, kad kūriniai būtų išversti kokybiškai“, – pažymėjo vedėja.
