Pripažįstama, kad pastaruoju metu Lietuvoje gerokai padaugėjo tyčinių bankrotų, tačiau juos tirti pareigūnai imasi itin retai.
„Pats bankrotas niekam nerūpi. Pareiškimus žmonės rašo norėdami atgauti turtą ar pinigus. Todėl ikiteisminiai tyrimai pradedami pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už turto iššvaistymą ar pasisavinimą, savavaldžiavimą“, – teigė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (ENTS) viršininko pavaduotojas Valdas Skupas.
Kaip „Lietuvos žinioms“ tvirtino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ENTS poskyrio viršininkė Galina Pavlova, pareigūnų galimybės atlikti tyčinio bankroto tyrimą yra menkos dėl lėšų ir specialistų trūkumo. Dar viena bėda ta, kad bankroto administratoriai policijai neretai pateikia tik bendro pobūdžio informaciją.
Anot Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) patarėjo Igorio Kržečkovskio, tokių bendrovių veiklai būdingi trys etapai. Iš pradžių įmonės veikia normaliai, o po kurio laiko imama ruoštis sužlugdymui. Dažniausiai tai daroma parduodant produkciją, bet neatsiskaitant su tiekėjais. Bendrovei priklausantis turtas pamažu perpumpuojamas į kitą įmonę, o paskelbus bankrotą paaiškėja, kad atsiskaityti su kreditoriams nėra iš ko. Trečias tokios bendrovės veiklos etapas susijęs su baudžiamuoju procesu.
Pasak specialistų, daugelį tokių problemų išspręstų tyčinių bankrotų prevencijos mechanizmas.
Anot I.Kržečkovskio, galbūt reikėtų įpareigoti dažniau pateikti finansinius balansus, taip greičiau būtų išsiaiškinta, kad įmonės nemokios. Stebėti ženklus, rodančius, kad bendrovė ritasi į bedugnę: atsiranda skolų verslo partneriams, valstybės biudžetui, darbuotojams nemokama atlyginimų. Turėtų būti sudaromi tokių įmonių sąrašai. Taip „feniksams“ būtų užkirstas kelias. Taip pat esą svarstytina idėja įpareigoti bendroves pranešti apie didelės vertės sandorius.
Dar viena problema – bankrutuojančių įmonių akcininkai savo turtu už prievoles kreditoriams atsako tik tada, kai pavėluoja pateikti bankroto dokumentus. Jei viskas padaroma laiku, jiems netaikomos jokios sankcijos. Įmonės direktorius visada yra priklausomas nuo akcininkų, todėl privalo vykdyti net nesąžiningus nurodymus. Anot I.Kržečkovskio, kiekvienam veiksmui galėtų būti numatyta ir tam tikra procedūra – akcininkai turėtų pasirašyti nutarimą dėl vieno ar kito sandorio. Tuomet būtų apibrėžta jų atsakomybė.
Bankroto administratorė V.Kimsienė mano, kad pakaktų remtis kitų valstybių patirtimi. Pavyzdžiui, Vokietijoje akcininkai už skolas atsako savo turtu. „Kas turi pinigų, tas ir moka, o vėliau tegul aiškinasi tarpusavyje“, – teigė ji.
Teismų praktikos tyčinių bankrotų srityje, galima sakyti, beveik nėra. Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs vos kelias tokias bylas. Tačiau „Lietuvos žinių“ kalbintas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Aidas Dzikaras nesutiko, kad tyčinių bankrotų bylos netiriamos. Kaip pavyzdį jis paminėjo baigtą nagrinėti UAB „Metalų komercija“ bylą. Šios bendrovės direktorius buvo nuteistas 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant. Jam trejus metus draudžiama eiti vadovaujamas pareigas.
VMI duomenimis, vien šiemet nustatyta 414 „fenikso sindromo“ atvejų, nepriemokų suma siekia 70,7 mln. litų.
