„Baltarusijoje visi mano pažįstami turi Šengeno zonos vizas. Anksčiau ją išsiimdavome per Lietuvos ambasadą, tačiau dabar visi renkasi Lenkiją, nes čia pasiimta viza galioja dvejus metus, o Lietuvoje – vienus metus“, – sakė viena Baltarusijos prekybos centro „Zamok“ lankytoja, paklausta, kodėl baltarusiai mėgsta apsipirkti užsienio šalyse.
Prakalbinti baltarusiai atvirauja, kad šalyje labiausiai pasigenda daugiau tarptautinių prekių ženklų – nors nauji prekybos centrai iškilo pastaraisiais metais ir tviska prabanga, tačiau įprastomis dienomis jie apytuščiai.
Prekybos centro „Zamok“ apsauginiai iš pradžių noriai leido fotografuoti jų parduotuves, tačiau netrukus persigalvojo – reikia vadovybės leidimo. Tad vėliau fotografuoti buvo galima tik su rinkodaros specialistų priežiūra.
Parduotuvės apsauginis 15min atviravo: „Jūs geriau gyvenate, jūsų atlyginimai didesni. O čia kainos itin didelės.“
Vidutinis atlyginimas Baltarusijoje sudaro apie 367 eurus, Lietuvoje vidurkis siekia 839 eurus, lygina „Trading economics“.
Lietuviški produktai brangesni
Baltarusijos parduotuvėse galima atrasti daugybę lietuviškų produktų. Čia dominuoja Lietuvoje pagaminti sūriai, tačiau galima atrasti ir mėsos gaminių, lietuviško alaus, žuvies. Dauguma jų – brangesni nei Lietuvos parduotuvėse.
„Vilkyškių pieninės“ sūris „Memel Blue“ čia kainuoja apie 13 eurų už kilogramą, fermentiniai sūriai „Gouda“ ir „Tilžės“ – 7,3 euro už kilogramą. „Basilio“ sūrio kaina – 15,7 euro už kilogramą (Lietuvoje – 10,4 Eur/kg), kiek pigesni „Prussia“ ir „Masdam“ – 10,8 ir 10,3 euro už kilogramą. Lietuvoje tie patys sūriai keliais eurais pigesni.
Savo produkcija prekiauja ir „Rokiškio sūris“: „Rokiškio ekstra“ sūrio kaina – apie 7,8 euro už kilogramą, o Rokiškio kietasis sūris kainuoja 9,82 euro už kilogramą.
Sveriamas kietasis sūris „Džiugas“ čia kainuoja 13 eurų už kilogramą, o brandintas 18 mėnesių – jau 17,6 euro už kilogramą.
Baltarusijoje galima atrasti ir „Biovelos“ mėsos gaminių – 90 gramų pjaustyto rūkyto saliamio „Rojus“ čia kainuoja 1,7 euro su akcija (įprasta kaina – 2,24 euro). Tad kilogramas jau su akcija atsieitų 19 eurų. Lietuvoje panašūs gaminiai kone perpus pigesni.
Nurodyta, kad Lietuvoje gamintos rūkytos dešros „Brest“ kaina siekia apie 8,07 euro už kilogramą.
Itin brangus lietuviškas alus: „Švyturio Extra“, „Švyturio Baltas“, „Utenos Classic“ ir kiti kainuoja 1,34 euro. O „Švyturio Crimson Cherry“ – 1,57 euro.
Parduotuvės rinkodaros specialistė, paklausta, ar šis alus perkamas, patikino, kad baltarusiai jį mėgsta, jis dažnai pilstomas šalies baruose.
Tarp kitų Lietuvoje įprastų prekės ženklų čia galima sutikti ir „Viči“ – 300 gramų sviestažuvės čia kainuoja apie 5,3 euro.
„Pergalės“ saldainių dėžutė Baltarusijoje kainuoja 1,86 euro (Lietuvoje – 1,69 euro).
Pigesni baltarusiški produktai
Tačiau nelietuviškų produktų kainų skirtumai, palyginus parduotuves Baltarusijoje ir Lietuvoje – baltarusių naudai.
Vietinio sviesto kainos čia kainuoja apie 1,17 euro, pienas – 0,58–0,76 euro už litrą, 100 gramų rūkytos lašišos – apie 2,5 euro. Lietuvoje šie produktai maždaug trečdaliu brangesni.
Kilogramo duonos kainos Baltarusijoje – apie 1,7 euro už kilogramą.
Stebėtina, tačiau bulvių kilogramo kaina atrodo didelė – sveriamos bulvės atsieitų 0,91 euro/kg. Lietuvoje bulvių deficito nėra – kaina svyruoja apie pusę euro už kilogramą.
Kitų produktų kainos Baltarusijoje: „Actimel“ geriamojo jogurto indelis – 0,34 euro, saldainių „Raffaello“ dėžutė atsieis 3,93 euro, „Toffifee“ – 2,17 euro (Lietuvoje atitinkamai 0,43 euro, 2,77 euro ir 2,15 euro). Juoda arbata „Greenfield“ per akciją kainavo 1,3 euro.
Pirmas pastebėjimas, kuris krinta į akis – pirkėjų parduotuvėse nedaug, stumdytis eilėse tikrai netenka.
Kavinėse pigiau, bet prėska
Kelios aplankytos kavinės leido susidaryti įspūdį, kad daugiausia dėmesio baltarusiai teikia fasadui ir išvaizdai, tačiau ne maisto kokybei.
Didžiulė pica su kolos buteliuku pačiame prekybos centre atsieis apie 6 eurus, tačiau, nusivylę lietuviškų picerijų kokybe, čia atras naują nevilties lygį. Padas bus per storas, kumpio griežinėliai taip pat – labiau tinkami kaimiškiems sumuštiniams gaminti.
Pusryčiaujant keturių žvaigždučių viešbutyje virti kiaušiniai buvo žalios spalvos, alyvuogės – tepalų skonio. Netgi pačios pigiausios alyvuogės iš Lietuvoje įsigytos skardinės, regis, yra išraiškingesnės. Itin kritikuoti galima kavą – visoje šalyje taip ir neteko paragauti skanios kavos, dalyje vietų siūloma plikoma.
Per keturias dienas vienintelis maistas, kuris nenuvylė, buvo makaronai išsinešti – gavau, ko tikėjausi.
Tačiau patys baltarusiai mėgsta pietauti gausiai ir kaimiškai. Pietų metu kavinėse įprasta, kad stalai nukrauti vyniotiniais, kumpio griežinėliais, kepta žuvimi, salotomis – visa tai užkandžiai. Be to įprastą pietų komplektą sudaro barščiai ir karštasis patiekalas, kuris trimis iš trijų atvejais buvo karbonadas, užkeptas su sūriu.
Vakarais Minskas atrodo itin tuščias ir nykus. Vietinių barų ar „pub’ų“ nedaug, o juose žmonių itin mažai. Nustebino, kad baruose neuždrausta rūkyti – užėjus į dalį jų tenka panirti į dūmų debesį. Baltarusių jaunimas labiau linkęs „šėlti“ klubuose.
Minske vakare teko susidurti ir su agresyviai nusiteikusia kompanija – netrukus visi buvo susodinti į policijos specialiųjų pajėgų OMON automobilius.
Miestas palieka slogų įspūdį – milžiniški sovietinės eros pastatai sudaro didžiąją miesto dalį ir nekuria jaukumo. Tačiau vietiniai žmonės itin draugiški. Dažnas prieina ko nors pasiklausti ar šiaip išlieti jausmus apie „pasaulį valdančią Ameriką, kuri netrukus žlugs“.
Viešojo transporto bilietėlis šalyje kainuoja apie 0,26 euro, taip pat Minske veikia ir „Uber“ paslauga – tačiau nereikėtų nustebti, kad vietoj malonaus vairuotojo ir tvarkingo automobilio sulauksite treningais vilkinčios ir rūkalais smirdančios alternatyvos.
