Tokią nuomonę galima pagrįsti keletu argumentu. Kaip teigia H.McRae, visų pirma, regione gyvena 7,5 mln. žmonių. Toks teritorijos dydis savaime nėra nei blogas, nei geras, nes yra daug sėkmingų šalių, kurios yra labai mažos – Liuksemburgas, kurio gyventojų skaičius nesiekia 600 000, yra turtingiausia šalis pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui. Antra vertus, daugiausiai gyventojų turinčios šalys – Kinija, Indija ir JAV – taip pat vienaip ar kitaip yra sėkmingos.
„Tačiau atrodo, kad ypač daug privalumų turi šalys, kuriose gyvena nuo 5 iki 15 milijonų gyventojų, nes jos yra pakankamai didelės, kad savo piliečiams galėtų pasiūlyti visą paslaugų spektrą, tačiau kartu ir tokio dydžio, kad galima užtikrinti socialinę sanglaudą. Tai pasakytina apie Airiją, Norvegiją, Švediją, Daniją ir Šveicariją. Katalonija natūraliai prisijungtų prie šios grupės“, – rašo straipsnio autorius.
Šalys negali pasirinkti vietos žemėlapyje ir turi kuo geriau išnaudoti turimas sąlygas. Tačiau, jei jūsų kaimynams sekasi gerai, tai paprastai ir jūs judėsite panašia kryptimi, nebent sąmoningai nuspręstumėte nuo savo kaimynų atsiriboti.
Kitas sėkmei svarbus argumentas yra geografinė padėtis. Šalys negali pasirinkti vietos žemėlapyje ir turi kuo geriau išnaudoti turimas sąlygas. Tačiau, jei jūsų kaimynams sekasi gerai, tai paprastai ir jūs judėsite panašia kryptimi, nebent sąmoningai nuspręstumėte nuo savo kaimynų atsiriboti. Šiuo atžvilgiu Katalonijai pasisekė keliais aspektais. Ji ribojasi su klestinčia Prancūzija ir likusia Ispanijos dalimi (nors santykiai su pastarąja kurį laiką būtų sudėtingi). Ji yra įsikūrusi prie jūros, o Barselona ir kiek labiau į pietus esanti Taragona yra didžiausi Ispanijos uostai.
Trečia, Katalonija turi stiprią ekonominę bazę. Regione veikia dvi aukšto lygio verslo mokyklos, gerai išvystyta gamyba ir įvairūs paslaugų sektoriai. Nepriklausomybės šalininkai yra linkę pabrėžti, kad, nors Katalonijoje gyvena apie 18 procentų Ispanijos gyventojų, joje sukuriama daugiau kaip 20 procentų šalies BVP. Jei regionas taptų visiškai nepriklausomas, 1,6 mln. gyventojų turinti Barselona taptų viena prašmatniausių sostinių pasaulyje.
Be to, Katalonija turi gerą reputaciją. Tai neapčiuopiamas privalumas, tačiau jis gali būti panaudojamas siekiant sustiprinti kitus ekonominius privalumus. Airija yra geras pavyzdys, nes ji naudojasi savo reputacija (išsilavinusia darbo jėga), kad priviliotų JAV technologijų įmones, kurios nori patekti į Europos rinką. Savarankiškai Katalonijai būtų lengviau pritraukti verslą ir atitinkamai kurti darbo vietas, nei esant Ispanijos dalimi.
Šie privalumai yra bendro pobūdžio, jie labai svarbūs vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, tačiau nelabai naudingi trumpalaikėje perspektyvoje. Pereinamasis laikotarpis gali būti sudėtingas, nes politinės problemos lemia ekonomines problemas. Kitaip nei Čekijos ir Slovakijos geranoriškas atsiskyrimas, tai būtų tikros skyrybos. Ir tikrai ne „aksominės“.
„Kyla keletas praktinių klausimų. Kokia būtų Katalonijos valiuta? Greičiausiai tektų įvesti nuosavą valiutą, nes net neformaliai toliau naudotis euru būtų sunku. Ilgalaikėje perspektyvoje nuosava valiuta gali būti šalies privalumas, nes euro įvedimas suvaržė Ispanijos valdžios manevro laisvę ir tai yra viena itin didelio šalies nedarbo priežasčių. Tačiau iškart po nepriklausomybės dėl valiutos kiltų labai didelių problemų. Tai būtų sunku Katalonijoje įsikūrusiems bankams – kai kurie iš jų jau nurodė, kad jie savo būstines iš regiono iškeltų. Taip pat kiltų sunkumų verslui bei turizmui“, – prognozuoja H.McRae.
Kaip rašo straipsnio autorius, tikėtina, kad nepriklausoma Katalonija ilgainiui būtų pakviesta į Europos Sąjungą, jei ji vis dar norėtų prisijungti. Tiesa, procesas galėtų užtrukti dešimtmetį. Kol kas regione vykstančius procesus ES vertina priešiškai. Kalbant apie kitas dideles šalis, jų dabartinė nuostata nepripažinti Katalonijos yra suprantama ir teisinga, tačiau, jei ji taps nepriklausoma, kitos šalys bus priverstos priimti susiklosčiusią tikrovę. Tačiau būtina pabrėžti, kad tokio masto politiniai kataklizmai turi didelę ekonominę kainą.
Atstatydinto Katalonijos vadovo Carleso Puigdemonto raginimas išlaikyti rimtį yra išmintingas ir naudingas, mano H.McRae bei prideda, kad neaišku, kaip viskas klostysis toliau. Tačiau, jei galiausiai Katalonija taps nauja Europos valstybe, kitą dešimtmetį ji greičiausiai taps klestinčia valstybe.
