Europos Sąjungos lyderiai kartu su Tarptautiniu valiutos fondu ir Europos centriniu banku ieško išeities, tačiau nėra jokių garantijų, kad pasiūlytas planas pavyks. Kita vertus, graikai bendrijoje – ne vieninteliai, kurių skolos gali virsti naujomis krizėmis. Su finansų ministru Rimantu Šadžiumi – apie skolas ir jų keliamas grėsmes.
– Kai Lietuva išgyveno finansinę krizę, kai rengėsi tapti euro zonos nare, tada buvo labai akylai žiūrima, kaip mes laikomės finansinės drausmės. Kaip atsitiko, kad visi žiūrėjo į Graikiją, ir ją ištiko šitokia krizė?
– Graikijos bėdos labai seniai yra prasidėjusios ir šiandien aptarinėjama jau trečioji gelbėjimo programa. Deja, taip jau atsitiko, kad šaliai kopiant iš tos gilios duobės, 2014 metais, jau iš tikrųjų žibėjo viltis, ir vieną sykį Graikija jau buvo išėjusi į pasaulio rinkas pasiskolinti laisvai, ne iš tų institucinių kreditorių.
Po 2015-ųjų sausio rinkimų viskas pradėjo riedėti žemyn. Ir Graikija, kaip bebūtų gaila pripažinti, pavyzdys, kaip neatsakingi politikai, kurie žarstėsi neatsakingais pažadais, kad tuoj pasiskolins ir pabaigs visų bėdas, per penkis mėnesius sugebėjo nuvaryti šalį į prarają.
– Tai kitaip sakant, jūs norite pasakyti, kad dėl to, kas dabar vyksta Graikijoje, yra absoliučiai kalti jų politikai, dabar atėję į valdžią?
– Faktas tas, kad mes dabar turime tą, ką turime. Penkis mėnesius vyko derybų imitacija. Derybos faktiškai nevyko, nes kiekvieną kartą buvo žadama „štai, rytoj atvešime mūsų pasiūlymus“, bet tie pasiūlymai neatvažiuodavo. Ir vėl euro zonos ministrai sėdi už tuščio stalo ir svarsto tik politinius krizės aspektus.
– Bet žiūrėkite, jeigu Graikijos taupymo programa, ta, kuri buvo pradėjusi vykti, privertė šalies ekonomiką susitraukti maždaug ketvirtadaliu, tai ar galima sakyti, kad kažkokia dalimi jų politikai teisūs – nepasiteisino tas diržų veržimasis? Jūs juk prisimenate – jūs, socialdemokratai, kažkada pliekėte Andriaus Kubiliaus vyriausybę už tą diržų veržimąsi ir sakėte, kad tai nepasiteisino.
Ar Graikijos atveju tikrai buvo perlenkta lazda? Drįsčiau abejoti.
– Iš tikrųjų tos griežtos taupymo priemonės turi būti labai tinkamai parinktos. Nė vienai šaliai, deja, nepavyksta labai tiksliai parinkti tų priemonių, kurios mažiausiai kenktų ekonomikai. Kai kurios objektyviai negali ekonomikai nekenkti, bet, be abejo, kai perlenki lazdą, tada būna blogai.
Ar Graikijos atveju tikrai buvo perlenkta lazda? Drįsčiau abejoti. Nes vien pasižiūrėjus, kiek procentais nuo BVP graikai išleidžia pensijoms, tai yra neproduktyvios išlaidos. Tai nėra investicijos. Jos labai svarbios tiems žmonėms, kad jie galėtų išgyventi, bet pensijoms jie išleidžia procentais nuo BVP pusantro karto daugiau, negu ES vidurkis ir dvigubai daugiau nei Lietuva.
– Jūs sakote pensijos nemotyvuotai didelės, bet, jeigu iš tos pensijos, aiškėja, gyvena vos ne trys kartos – pensininkai tėvai išlaiko savo vaikus ir dar jų vaikus, t.y. savo anūkus – tai tada ta pensija – jau kaip humanitarinė pagalba?
– Bet tai yra pasekmė. O priežastis yra didžiulis nedarbas. Spręsti klausimą galima ne didinant pensijas, o skatinant darbo vietų kūrimą. Ko visi Graikijoje pasigenda.
– Japonijos skola yra kone 10 trilijonų dolerių ir daugiau nei dvigubai viršija šalies BVP, JAV – galingiausios pasaulio valstybės – skola irgi perkopė per 18 trilijonų dolerių, bet ekspertai nekelia triukšmo, o su Graikija, žiūrėkite, kas atsitiko.
– Graikijos situaciją mes vadiname skolų krize, bet ne skolos dydis tą krizę sukelia. Taip, skolos dydis, palyginti su BVP, yra aukštokas – virš 170 procentų, bet tai yra mažiau nei 200 procentų japonų (skolos) – jūs absoliučiai teisi. Be to, skola sukelia krizę tuomet, kad už ją reikia kasdien mokėti dideles palūkanas. Paradoksalu, bet Graikijos atveju to nėra.
Tarptautiniai skolintojai nustatė, kad iki 2022 metų Graikija atleidžiama nuo palūkanų mokėjimo. Skolą reikia grąžinti iki beveik 2050 metų. Palyginus, kiek palūkanų reikia kasdien ar kasmet sumokėti Portugalijai arba Belgijai tais pačiais procentais nuo BVP, pasirodo, ir Portugalija, ir Belgija yra prastesnėje padėtyje, negu Graikija.
Graikijos problema yra ta, kad, jeigu tęsiame tokią pajamų ir viešųjų išlaidų politiką, tai skola tik didės. Jeigu tai būtų šalis su savo valiuta, žinoma, galbūt tada kažkada, pačiu blogiausiu momentu, jie devalvuotų tą valiutą, daug žmonių prarastų savo santaupas, būtų tam tikrą laiką suirutė, bet gal po to atsinaujintų augimas. Euro zonoje šito negali būti.
– Ar gali taip atsitikti, kad paskui Graikiją patrauks tokios valstybės ir jos irgi taps neįgalios išmokėti savo skolų: Portugalija, Ispanija, Italija, Airija? Yra tokia grėsmė?
– Sakyčiau, kad šiuo metu, jeigu ir yra, tai yra minimali, nes šitos valstybės vienokiam ar kitokiam tikslui gavo viešųjų kreditorių paramą ir šią paramą panaudoja labai efektyviai.
Štai ispanai gavo nemažai paramos, taip pat ir iš Europos stabilumo mechanizmo savo bankams pertvarkyti, nes bankai buvo susidūrę su rimtomis problemomis. Visai neseniai Lietuvos vyriausybė pritarė ispanų prašymui leisti jiems anksčiau laiko grąžinti dalį skolos. Jie jau grąžina šitą skolą.
Žinoma, galime Graikijos pavyzdžiu pasakyti, kad, taip, tas automobilis jau važiavo gana stabiliai, bet, deja, rinkimų metu žmonės patikėjo politine jėga, ir per 5 mėnesius matome, į ką pavirto ta jau atsigaunanti šalis.
Kitos valstybės: Airija – viena sparčiausiai augančių Europos ekonomikų, jie labai gerai pasinaudojo gauta parama. Portugalai – ant augimo slenksčio. Žinoma, galime Graikijos pavyzdžiu pasakyti, kad, taip, tas automobilis jau važiavo gana stabiliai, bet, deja, rinkimų metu žmonės patikėjo politine jėga, ir per 5 mėnesius matome, į ką pavirto ta jau atsigaunanti šalis.
– Kaip galima išgelbėti šalį, į kurios finansines prajovas buvo žiūrima lyg ir pro pirštus, nes visi puikiai suprato, kad ne jos galimybės ir ne jos veiksmai lemia jos buvimą įvairiose organizacijose ir bendrijose, o jos geopolitinė padėtis ir baimė, kad ji nusisuks į Rusijos pusę. Ją reikėjo patraukti į šitą pusę? Tai kur dabar garantijos, kad jie laikysis kažkokių įsipareigojimų?
– Aš nenorėčiau veltis į spekuliacijas apie vienokį ar kitokį Graikijos galimą interesą santykiuose su įvairiomis šalimis. Aš galiu patvirtinti, kad sprendžiant finansinius klausimus, derantis dėl finansinės paramos, ta vadinamoji rusiška korta niekada nebuvo ištraukta, ir finansų ministrai šnekėjosi tik apie ekonomines rizikas. Centrinis scenarijus yra Graikijos pasilikimas euro zonoje ir jos bėdų išsprendimas būtent euro zonos mechanizme.
