Realistiškas pasaulio įvertinimas
Turbūt svarbu pažymėti, kad nepaisant problemų, su kuriomis susiduria akademinė ekonomikos disciplina, realiame pasaulyje – dėka ar nepaisant ekonomistų – viskas nėra taip jau blogai. Pavyzdžiui, skurdo lygis pasaulyje yra sumažėjęs daugiau nei trimis ketvirtadaliais nuo tų laikų, kai baigiau universitetą (1). Tai ne tik puikus pasiekimas – tai gerokai lenkia bet kokį ankstesnį pasiekimą pasaulio ekonomikos istorijoje.
Dar daugiau, nuo 1980 m. pajamų pasiskirstymas pasaulyje tapo žymiai lygesnis. O blogas maitinimasis, neraštingumas, dirbančių vaikų skaičius ir kūdikių mirtingumas ne šiaip mažėja, bet mažėja kur kas sparčiau nei bet kuriuo kitu istorijos tarpsniu.
Akademikai ar apžvalgininkai nemėgsta sakyti, kad reikalai „ne tokie jau blogi“. Filosofas Stevenas Pinkeris teigia, kad ši tendencija bent iš dalies susijusi su „moralizavimo psichologija“, kai akademikai varžosi dėl moralinio autoriteto. Esamos padėties kritikai, teigiantys, kad viskas turėtų būti žymiai geriau, yra laikomi moraliai susirūpinusiais, o teigiantys, kad reikalai ne tokie jau blogi, laikomi abejingais.
Vis dėlto išmintingumo dorybė reikalauja žvelgti į pasaulį tokį, koks jis yra. Priešingu atveju padarome klaidą. Ši dorybė taip pat reikalauja iš politinių ekonomistų kurti tokį mokslą, kuris turėtų realistišką žmogaus prigimties sampratą, vienu metu atsižvelgdamas ir į prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą, ir į mūsų netobulumus. Tai ir yra šio pranešimo tema.
Realistiška žmogaus ekonomika
Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas puikiai atliepia šį poreikį. Du iškilūs raštai – popiežiaus Leono XIII enciklika socialine tema Rerum Novarum, išleista 1891 m., ir popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Centesimus annus, išleista 1991 m., yra itin taiklūs to pavyzdžiai. Tiesa, dar gerokai iki jų šv. Tomas Akvinietis laikėsi tos pačios krypties, ypač pagrįsdamas privačią nuosavybę. Mano kuklus supratimas apie teologiją leidžia teigti, kad šv. Tomas ištobulino žmogaus netobulumo ir jo padarinių politikai, teisei ir visuomenei supratimo meną.
Šiuolaikinė ekonomika ir alternatyvios prielaidos
Kita vertus, pernelyg didelė šiuolaikinės ekonomikos dalis turi nerealistiškas prielaidas apie žmogaus prigimtį ir elgesį. Tomis prielaidomis siekiama padaryti ekonomikos problemas lankstesnes ir labiau pritaikomas matematinei analizei.
Jei norime sukurti teisingu supratimu pagrįstus ekonominius principus, turime pradėti nuo suvokimo apie žmogų.
Toks požiūris mūsų suvokime gali atverti esminių spragų. Normalu turėti nerealistišką prielaidą tam, kad ekonominis modelis būtų lankstesnis. Tačiau jei praleidi svarbiausius problemos aspektus, tokia analizė sumažina, o ne padidina žmonijos žinių lygį.
Jei norime sukurti teisingu supratimu pagrįstus ekonominius principus, turime pradėti nuo suvokimo apie žmogų. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus pabrėžė vieną iš to aspektų. Jis teigė, kad iš žmogaus orumo seka, jog žmonės turi galimybę naudotis protu bei elgtis tikslingai ir laisvai.
Yra dar trys ypač svarbūs žmogaus bruožai:
1) joks žmogus nėra visažinis: tai reiškia, kad žmogaus žinios nėra begalinės;
2) žmogus geba daryti gera;
3) žmogus geba daryti bloga.
Šie bruožai turi didžiulę įtaką tam, kaip mes vertiname ekonomikos problemas. Toliau ketinu tai nagrinėti ir pritaikyti vienai iš ekonominės politikos sričių.
Savirūpa ir ekonominė veikla (2)
Siekdamas parodyti kontekstą, norėčiau pradėti nuo savirūpos vaidmens ekonominiame gyvenime.
Adamas Smithas parodė, kad ekonominių sprendimų priėmimas, vadovaujantis savirūpa, paradoksaliu būdu didina visos visuomenės gerovę. Pavyzdžiui, jei įmonės siekia rūpintis savo interesais, jos privalo tinkamai aptarnauti klientus.
Tai reiškia, kad visuomenėje, kuri paremta sutarčių laisve ir kur neviešpatauja korupcija, nepotizmas ir svetimo turto grobstymas, dauguma ekonominių sandorių paremti abiem pusėms naudingu bendradarbiavimu. Jei jums nepatinka Smitho požiūris, įsiklausykime į Joną Paulių II. Enciklikoje Centesimus annus (25) jis rašė: „Kuo labiau atsižvelgsime į tą faktą ir asmeninės naudos nepriešpriešinsime su visos visuomenės interesais, o veikiau ieškosime būdų vaisingai juos suderinti, tuo geresnė bus visuomeninė tvarka“.
Juk savirūpa nėra bloga savaime. Geriausiu atveju tai – savigarbos tęsinys. Pavyzdžiui, man buvo naudinga šiandien vykti traukiniu į Tvikenhemą, užuot ėjus pėstute. Jei būčiau ėjęs pėstute, šiuo metu būčiau vos praėjęs Getviko oro uostą (3). Tad vykti traukiniu toli gražu nebuvo savanaudiška.
Tačiau savirūpa gali pavirsti egoizmu. Išties egoizmą galime vertinti kaip netvarkingą savirūpą. Be jokios abejonės, tokia savirūpa sukelia problemų. Užtenka vien pagalvoti apie žalą, kurią sukėlė Fredas Goodwinas (4).
Tad ekonomistams tenka apmąstyti, kokios yra geriausios ekonominio ir politinio organizavimo formos žmogaus egoistiškumo kontekste.
Egoistiški verslininkai tam tikra prasme gali, net ir to nesiekdami, sukurti daug gėrio, siūlydami kitiems vertingas prekes ir paslaugas (nors ir ne visada taip nutinka, kaip parodė Fredas Goodwinas ir kiti). Laisva ekonomika labiausiai pritaikyta prie žmonių prigimties, nes ji reikalauja tarnystės artimui ir naudingos veiklos net ir iš egoistiškų žmonių – ji net gali priversti juos išsiugdyti kai kurias dorybes, pavyzdžiui, laikytis duoto žodžio, laiku grąžinti skolą, sukurti gerą produktą, gerai elgtis su darbuotojais (jei nori, kad jie ir toliau dirbtų), bendradarbiauti su kitais ir t. t. Būtų geriau, jei visi žmonės būtų dori, tačiau ekonominė politika negali remtis prielaida, kad taip ir bus.
Kita vertus, jei tie patys asmenys būtų finansų minist¬rais korumpuotoje valstybėje (užtenka būti ir žemesnio lygmens tarnautoju korumpuotoje valstybėje), jie galėtų pridaryti daug žalos. Pavyzdžiui, Robertas Mugabe arba Muammaras Gaddafi, kuris jo valdomų žmonių sąskaita susikrovė 200 mlrd. JAV dolerių turto, Kongo prezidentas Mobutu – 5 mlrd. JAV dolerių, kas diktatorių masteliu yra pakankamai mažai.
Politinis rinkos reguliavimas nėra etikos pakaitalas; sukoncentruodamas galią jis gali net pabloginti padėtį ir sudaryti kronizmui palankią erdvę5. Popiežiaus Pranciškaus gimtinė Argentina ir jos kaimynė Brazilija yra puikūs to pavyzdžiai.
Tad valdžios sukurtas rinkos reguliavimas negali būti laikomas godumą ir savanaudiškumą neutralizuojančiu sprendimu. Tai yra pirmoji pamoka. Vis dėlto ekonomistai taip pat turi suprasti, kad, nepriklausomai nuo to, kokia ekonominė politika būtų įgyvendinama, pasek¬mės bus blogesnės, jei žmonės elgsis savanaudiškai. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate (ir jis tai parašė kursyvu): „Be solidarių ir abipusiu pasitikėjimu paženklintų elgsenų rinka negali iki galo atlikti savo ekonominės paskirties“.
Jis teigė: „Praktiškai kiekvienas ekonominis sandėris turi pasitikėjimo elementą... Galima įtikinamai teigti, kad didžiąją pasaulio ekonominio atsilikimo dalį galima paaiškinti tarpusavio pasitikėjimo stoka“.
Jei jūs mieliau klausysite ekonomistų, Nobelio premijos laureatas Kennethas Arrow išsakė daugmaž tokią pačią mintį. Jis teigė: „Praktiškai kiekvienas ekonominis sandėris turi pasitikėjimo elementą... Galima įtikinamai teigti, kad didžiąją pasaulio ekonominio atsilikimo dalį galima paaiškinti tarpusavio pasitikėjimo stoka“.
Ir, nepaisant plačiai paplitusios klaidingos nuomonės, taip sakė ir Adamas Smithas.
Tad ekonomistai neturėtų atskirti ekonomikos nuo etikos tyrinėjimų. Etika yra svarbi ekonominės gerovės dalis. Tai yra antroji pamoka.
Reguliavimas netobulumui spręsti
Net jei valdžios sukurtos priemonės rinkai kontroliuoti nėra panacėja tiems atvejams, kai žmonės elgiasi blogai, sunku išvengti valdžios įsikišimo tuomet, kai godumas ir savanaudiškumas sukelia daug žalos ir akivaizdų neteisingumą. Neturėtume būti patenkinti tuo kraštutiniu atveju, jei verslininkai žudytų savo konkurentus arba su žeme sulygintų kaimus ir jų vietoje užsiimtų kalnakasyba. Tokie kraštutinumai gali reikalauti tam tikro valdžios įsikišimo teisingumo sistemos forma ir baudžiamųjų bei bendrųjų įstatymų pritaikymo. To reikalauja žmogiškasis orumas ir bendrasis gėris.
Tačiau reikia aptarti ir valdžios smulkmeniško reguliavimo ir įsikišimo į ekonominę veiklą ribas, įvertinant anksčiau įvardytus žmogiškosios prigimties aspektus. Sutelksiu dėmesį ties finansų rinkų reguliavimu, kurį nemažai komentavo Vatikanas. Jei Google paieškos sistemoje įvestumėte frazę „Popiežius siūlo pasaulinį finansų sektoriaus reguliavimą“, gautumėte apie 15 100 000 užklausos rezultatų.
Tie, kas skaitė 11–12 klasių arba bakalauro pirmo kurso ekonomikos vadovėlį, žino, kad valdžios vaidmuo ekonominiame gyvenime yra aiškiai apibrėžtas. Savo modelius ekonomistai pradeda nuo nerealistiškų prielaidų apie žmogaus prigimtį. O kadangi šios prielaidos neatitinka realybės (tarkime, kai tobulos konkurencijos modelyje rinkos dalyviai stokoja išsamios informacijos), jie teigia, kad pasireiškė tai, ką jie vadina „rinkos yda“. Tuomet jie sukuria vaidmenį valdžios reguliavimui, kad ištaisytų tokias „rinkos ydas“.
Teikdami šiuos siūlymus ekonomistai paprastai įsivaizduoja, kad valdžia veikia vadovaudamasi viešuoju interesu, kad valdžios reguliavimo aparatas turi išsamią informaciją, kurios neturi rinkos dalyviai, ir taip toliau.
Kitaip tariant, ekonomistai daro nerealistiškas prielaidas apie žmonių elgseną rinkoje. Paskui jie šias prielaidas susilpnina, bet tuoj pat vėl sukuria nerealistiškas prielaidas apie tobulą žmonių elgseną valdžioje. Tai yra intelektinė aklavietė.
Ar reguliavimas gali ištobulinti neištobulinamą?
Panagrinėkime realistiškų žmogaus prigimties prielaidų įtaką valdžios kuriamiems ekonominio gyvenimo reguliavimams. Pradėkime nuo mūsų žinių ribotumo.
Savo paskutinėje knygoje Friedrichas Augustas von Hayekas rašė: „Keista ekonomikos užduotis yra pademonstruoti žmonėms, kaip mažai jie iš tiesų žino apie tai, ką jie mano galį sureguliuoti“.
Šis Hayeko teiginys remiasi žmogaus negebėjimu žinoti viską ir iš to kylančių pasekmių suvokimu, o tai susišaukia su giliai krikščionišku supratimu apie žmogaus ribotumus. Mes galime manyti, kad iš viršaus žemyn nuleidžiami nurodymai, pavyzdžiui, finansų sektoriui, pagerins padėtį. Bet galbūt taip manyti yra tiesiog puikybė.
Bet kurį reguliuotoją turėtų išblaivyti faktas, kad Google scholar galima rasti 0,25 milijono akademinių straipsnių apie „nenumatytas reguliavimo pasekmes“.
Maža to, kad susiduriame su žmogiškuoju negebėjimu žinoti viską, turime mąstyti ir apie kitų žmogiškojo netobulumo aspektų įtaką reguliavimui.
Visų pirma, užuot buvę kuriami viešajam interesui patenkinti, reguliavimai gali kilti iš privačių interesų – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas (įskaitant popiežių Pranciškų) dėl to yra įspėjęs, tačiau neįvertinęs to pasekmių. Tai yra viena iš tyrinėjimo sričių, už kurią Jamesas Buchananas buvo apdovanotas Nobelio premija 1986 m. Vienas iš TV serialo Yes Minister kūrėjų Anthony Jay‘us buvo paveiktas Buchanano darbų (6).
Šie privatūs interesai gali kilti iš pačių reguliuotojų arba iš politikų. O gali kilti ir iš pačios reguliuojamos rinkos dalies, kuri gali bandyti užvaldyti reguliavimo procesą savo pačios naudai. Sunku ginčytis, kad privatūs interesai neturėjo rimtos įtakos po finansų krizės atsiradusiam reguliavimui, ypač JAV ir Airijoje.
Be to, politikai ir reguliuotojai gali būti šališki, o tai priveda prie reguliavimo veiksmingumo pervertinimo. Jie nėra neutralūs arbitrai.
Visa tai yra skirtingos žmogiškojo netobulumo apraiškos, kurias būtų kvaila ignoruoti. Paprastai tariant, negalima tikėtis, kad viena netobula žmogiška institucija – valdžia – ištobulins kitą netobulą žmogišką instituciją – rinką. Tikėtina, kad ji jos net nepagerins.
Kelios praktinės reguliavimo netobulumų apraiškos
Nereikia toli ieškoti žmogiškumo netobulumą parodančių valdžios intervencijų pavyzdžių, kaip kad nereikia toli ieškoti ir žmogiškumo netobulumą parodančių įmonių veikimo pavyzdžių.
Pavyzdžiui, prieš finansinę krizę plati tarptautinė bankų reguliavimo sistema (Bazelio akordas) atvirai skatino plėtrą (labai tiksliai atpasakotą filme The Big Short) vertybinių popierių ir sudėtingų instrumentų, kuriuos randame ties krizės ištakomis. JAV finansų reguliavimo sistema taip pat skatino ir suteikė valstybines garantijas tiems patiems būsto paskolomis paremtiems vertybiniams popieriams, ypač susijusiems su būsto paskolomis mažai uždirbantiems gyventojams.
Maža to, pastaruosius 40 metų iki krizės darytos JAV Federalinio rezervo banko intervencijos tik gilino moralinį pavojų, kuris atsiranda dėl „paskutinės vilties skolintojo“ funkcijos bankams paremti, užuot leidus jiems bankrutuoti. Ir tai nebuvo vienintelė JAV centrinio banko klaida.
JAV reguliuotojai taip pat liepė bankams, išduodant paskolas, taikyti vadinamąjį „teigiamą diskriminavimą“, kitaip tariant, taikyti geresnes sąlygas tiems, kurie turi menkesnes galimybes grąžinti paskolas (tokios paskolos dažnai būdavo išduodamos nereikalaujant įrodymų, kaip žmogus išgalės grąžinti paskolą).
Yra kone begalinis sąrašas reguliavimų, skatinusių tokį elgesį, kuris privedė prie finansų rinkos griūties.
Nėra taip, kad finansų sektoriuje būta mažai valdžios reguliavimo. Jungtinės Karalystės atveju valdžios reguliuotojų skaičius smarkiai išaugo: jei 1979 m. vienam valdžios įdarbintam reguliuotojui teko prižiūrėti 11 000 finansų rinkos darbuotojų, tai 2010 m. – jau tik 300 darbuotojų. Be to, į šį skaičių nepatenka pačių bankų įdarbinti žmonės, prižiūrintys bankų veiklos atitikimą reguliavimams. Jei finansų reguliuotojų skaičius ir toliau taip augs, dabartiniams St. Mary’s universiteto studentams einant į pensiją, bus daugiau finansų reguliuotojų nei finansų rinkoje dirbančių žmonių – vėlgi išskyrus bankų darbuotojus, prižiūrinčius veiklos atitikimą reguliavimams.
Tad finansų reguliavimo stygiaus nebuvo: tiesiog jis nesuteikė lauktų rezultatų, o dažnai net turėjo priešingų pasekmių, nei buvo tikėtasi.
Lyg to nebūtų gana, vienas iš pastarųjų 40 metų reguliavimo bruožų buvo tai, kad mokesčių mokėtojai tapo įpareigoti atsakyti už neapgalvotą finansinių institucijų elgesį. Krikščioniško žmogaus prigimties suvokimo kontekste nėra nieko kvailiau kaip apdrausti neišmintingą ir rizikingą elgesį tuomet, kai taip besielgiantys asmenys gali susižerti pelną, o nuostolius nurašyti plačiai visuomenei. Tai tikrai nėra „gėrio pasirinkimą“ skatinantis būdas.
Anaiptol nesiekiu pateisinti šio amžiaus pirmą dešimtmetį bankuose dirbusių žmonių. Siekiu parodyti, kad kone visi reguliavimo institucijų ir centrinių bankų veiksmai nesumažino finansų krizės tikimybės, o gal net ją ir padidino. Bankus reguliavę asmenys yra sukurti iš to paties molio, kaip ir visa likusi žmonija, ir su mumis visais dalinasi lygiai tais pačiais netobulumais.
Grįžtant prie katalikų bažnyčios socialinio mokymo
Ką gi visa tai reiškia?
Popiežius Pranciškus dažnai sako, kad nenorime nepažabotos rinkos. Jis teisus ir tikrai turi gerų ketinimų, aptardamas šias problemas. Tačiau laisva rinka nėra tapati nepažabotai rinkai, kaip kad ir laisvė nuo valdžios kišimosi į intymius žmonių santykius toli gražu nereiškia nepažabotos paleistuvystės. Ginčas kyla ne dėl „pažabotos ar nepažabotos“ rinkos, o dėl to, „kas turi pažaboti?“
Laimei, turtinga Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo tradicija gali padėti atsakyti į šį klausimą, nors pastaraisiais metais ir būta mažiau tokių diskusijų. Konkretus aspektas, kurį ketinu išsamiau aptarti, yra nevyriausybinių institucijų vaidmuo reguliuojant ekonominį ir visuomeninį gyvenimą.
Enciklikoje Centesimus annus (48) išskirta, kad „Kita valstybės funkcija yra saugoti žmonių teises ūkinėje srityje ir jomis vadovautis, tačiau čia didžiausia atsakomybė tenka ne valstybei, o atskiriems žmonėms ir įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė“. Tai yra ir profesinės asociacijos, sąjungos ir t. t.
Panašiai rašyta ir Rerum novarum dar 1891 m.
Svarbus Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principas yra subsidiarumo principas, apibrėžtas 1931 m. enciklikoje Quadragesimo anno (79), kurioje teigta: „Yra didelis neteisingumas ir tuo pat metu gilus blogis ir teisingos tvarkos išardymas liepti didesnėms ir aukštesnio lygio bendruomenėms atlikti tai, ką gali padaryti mažesni ir žemesnio lygmens vienetai“.
Kitaip tariant, pagrindiniai veikėjai ekonomikos reguliavimo srityje turėtų būti pilietinė visuomenė ir kitos nevyriausybinės institucijos.
Kaip reguliuoja nevyriausybinės institucijos
Tad kaip anksčiau atsirasdavo įvairios ekonominę veiklą reguliuojančios pilietinės, nevyriausybinės institucijos?
Iš pradžių norėčiau pateikti porą plataus tokių mechanizmų paplitimo pavyzdžių, o tuomet išsamiau aptarsiu vieną iš jų.
„Uber“ yra komercinio privataus taksi reguliavimo pavyzdys, kaip buvo išspręsta didžiulė problema, kai esami taksi rinkos dalyviai piktnaudžiavimo būdu siekia naudos municipalinio reguliavimo sistemoje.
Švietimo egzaminus organizuojančių tarybų sistema, kol jos nesusilpnino Kennethas Bakeris, tiksliai balansavo moksleivių, mokyklų bei universitetų interesus ir palaikė švietimo kokybės standartus, leisdama išvengti standartų kritimo, kurį daugelis pastebi egzaminus pradėjus reguliuoti „Ofqual“ organizacijai.
„City and Guilds“, „The Royal Society of Arts“ ir „Trinity Guildhall“ buvo trys reguliuotojai, prižiūrėję daugybę profesinių ir meno kvalifikacijų standartų – kai kurie iš jų tai darė du šimtmečius iki „Ofqual“ įsteigimo.
Miestų ir pastatų plėtros ribojimai XIX a. dažnai buvo reguliuojami privačių institucijų. Daugeliui žmonių labiau patinka privačiai planuoti miestai kaip Batas, Burnvilis, Istburnas, Edinburgas, Niutounas ir Soutportas, lyginant su tokiais viešai planuotais miestais kaip Skelmersdeilis ir Krolis.
Net ir standartinį laiką Jungtinėje Karalystėje įvedė privačių traukinių bendrovių asociacija „Railway Clearing House“ (7).
Reguliuojančios institucijos ir finansų sktorius
Vis dėlto tokie savireguliacijos mechanizmai labiausiai buvo paplitę finansų srityje. Vienas iš išskirtinių Jungtinės Karalystės finansų rinkos bruožų (iki 1986 m.) buvo pačioje rinkoje gimę reguliavimo mechanizmai. Vienas iš pavyzdžių – XVII a. pabaigoje atsiradusios biržos.
Nuo pat biržų veiklos pradžios XVII a. dešimtą dešimtmetį jose išsivystė savitos reguliavimo taisyklės biržose prekiaujantiems asmenims, o vėliau ir įmonėms, kurių akcijomis prekiauta. Viena iš anksčiausių taisyklių buvo tai, kad savo finansinių įsipareigojimų nevykdančių biržų narių vardai buvo kreida užrašomi ant lentos po antrašte „nesilaikantys žodžio“, kad nariai žinotų, kas yra patikimas, o kas – ne. Nelabai sofistikuotas sprendimas, tačiau tai buvo tik 1690 m. – ir tai veikė.
Vėliau atsirado formalios rašytinės taisyklės, taikomos nariams ir biržoje kotiruojamoms įmonėms. Pirmosios tokios taisyklės pradėtos taikyti dar 1812 m. O 1909 m. atsirado žymioji taisyklė, draudžianti biržos nariams vienu metu ir prekiauti, ir patarinėti, tokia taisykle užkertant kelią galimam interesų konfliktui.
Londono birža buvo tokia sėkminga ir kartu tokia reikli, kad jos moto tapo „mano žodis yra mano garantija“.
Karališkoji tyrimo komisija 1878 m. teigė, kad biržos taisyklės buvo „naudingos visuomenės interesui“ ir kad birža veikė „dorai, sąžiningai ir siekdama teisingumo“. Komisija taip pat nustatė, kad biržos taisyklės gebėjo „suteikti pagalbą ir skatinti atsakingumą žymiai greičiau ir dažnai geriau nei gebėtų įvykdyti teismų sistema“.
Žinoma, finansų pasaulyje buvo ir daug kitų institucijų (savitarpio draugijos, patikėtinių valdomi taupomieji bankai ir pan.), kurios XIX a. atsirado iš pačios visuomenės. Kiekvienu atveju šie vienetai patys sukūrė tokias valdymo formas, kurios reagavo į konkrečias finansų rinkose atsirandančias problemas. Pavyzdžiui, dar iki valstybinio indėlių draudimo, Jungtinėje Karalystėje priimto 1979 m., patikėtinių valdomi taupomieji bankai siūlė indėlius su šimtaprocentine valstybinių obligacijų garantija. Atsiradus valstybiniam indėlių draudimui, dingo tokių taupomųjų bankų pranašumas ir jie išnyko.
Visa tai – subsidiarumo principo veikimo pavyzdžiai. Tai buvo labai efektyvaus reguliavimo formos, neturėjusios nieko bendra su valdžia. Yra daug kitų tokios savireguliacijos pavyzdžių, tarkime, kaip iki 1986 m. draudimo bendrovių asociacija ribojo komisinius, kad finansų patarėjai nepardavinėtų klientams nenaudingų ar nereikalingų produktų, arba kaip garantuotą pensijų dydį išmokantys pensijų fondai veikė iki 1986 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo.
Šios organizacijos sėkmingai reguliavo finansų rinkos dalyvių elgesį. Tad kur tai pradingo?
Biržos atveju (taip pat ir ką tik minėtų finansų patarėjų komisinių ribojimo atveju) valdžia pasitelkė konkurencijos įstatymą ir uždraudė daugelį biržos savireguliacijos galių. Šis procesas tapo žinomas kaip „didysis sprogimas“ 1986 m. Dauguma šių privačių savireguliacijos mechanizmų aprėpė daugiau nei valdžios sukurti reguliavimai. Šį faktą tik patvirtina tai, kad „didijį sprogimą“ pradėta vadinti „dereguliavimu“. Tad „didžiuoju sprogimu“ valdžia panaikino privačių asociacijų turėtas reguliavimo galias.
Devintą dešimtmetį valdžiai uždraudus visuomenines ir rinkoje atsiradusias savireguliacijos formas, daugumą iš to kilusių problemų net ir po trijų dešimtmečių valstybinėms finansų rinkų priežiūros tarnyboms nepavyksta išspręsti.
Ne valdžia ir ne rinka, o pilietinė visuomenė: Elinor Ostrom tyrimai
Verta aptarti pilietinės visuomenės vaidmenį prižiūrint gamtos išteklius, nes šis klausimas buvo praleistas popiežiaus Pranciškaus enciklikoje gamtos klausimu Laudato si‘, kurioje apstu teologinės ir praktinės išminties.
Elinor Ostrom gavo Nobelio ekonomikos premiją 2009 m. už savo veiklą šioje srityje. Ji yra vienintelė moteris, laimėjusi šią ekonomikos premiją, ir jos tyrimai yra vertinami visų politinio spektro pusių. Ostrom tezė yra paprasta. Bendruomenės – o daugumos jos tyrimų objektas yra nepasiturinčios bendruomenės – yra nepaprastai efektyvios sukurdamos tokių gamtos išteklių, kaip žuvys ir miškai, reguliavimą. Jos sukuria nuosavas taisyklių priežiūros ir valdymo sistemas, kurios užtikrina gamtos išteklių išsaugojimą ir tvarų naudojimą. Nagrinėdama tokius mechanizmus, Ostrom tyrė, kaip žmonės sprendžia savo problemas realiame pasaulyje, įvertindama žmogaus prigimtį ir įgimtus politinės sistemos netobulumus. Jos atradimai labai svarbūs ne tik ekonominei politikai, bet ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo plėtrai.
Kuo svarbios tokios savireguliacijos sistemos?
Ekonominės politikos diskusijų problema yra ta, kad dažnai manoma, o kartais ir atvirai teigiama, kad valdžios reguliavimo tarnybų neprižiūrima rinka yra nepažabota. Kur kas geriau būtų užduoti klausimą, „kokie sisteminiai sprendimai labiausiai tinkami ekonominei veiklai reguliuoti žmogiškosios prigimties kontekste?“ Ekonomika tiria žmogaus veiklą ekonominėje srityje ir ji turi būti paremta realistinėmis žmogaus prigimties prielaidomis. Būtent taip ekonomines problemas nagrinėjo tokie ekonomistai kaip Ostrom, Coase‘as, Buchananas, Northas ir Hayekas. Visi jie buvo apdovanoti Nobelio ekonomikos premija, tačiau ekonomikos vadovėliuose jiems nėra skiriamas pagrindinis dėmesys. Pirmenybė teikiama elegantiškoms abstrakcijoms.
Aukščiau aprašyti mechanizmai leidžia ir rinkoje, ir pilietinėje visuomenėje, taip pat ir tiesiog bendruomenėje veikiantiems žmonėms vadovautis savo protu ir iniciatyva sprendžiant problemas. Iš esmės tai yra subsidiarumo principo pritaikymas. O subsidiarumo principas negali būti atskirtas nuo žmogiškojo orumo.
Šios savireguliacijos sistemos labai sėkmingai stiprino pilietinę atsakomybę ir ugdė tokias dorybes kaip pasitikėjimas. Būtent tokiais žmonių bruožais buvo paremtos anksčiau gyvavusios finansų savireguliacijos sistemos, o Ostrom parodo, kad jos yra ir pagrindas tų savireguliacijos mechanizmų, kuriais nepasiturinčios bendruomenės prižiūri gamtos išteklius.
Tokios sistemos visiškai atitinka realistiškas prielaidas apie žmogaus prigimtį. Jos pripažįsta žmogiškųjų žinių ribotumą ir iš to kylantį negalimumą išoriškai, biurokratinių reguliavimų pagalba ištobulinti (ar net pagerinti) ekonominę sistemą (pavyzdžiui, po finansų krizės JAV priimtas bankų sistemos reguliavimo įstatymas ir poįstatyminiai reguliavimai sudaro net 22 000 puslapių). Tuo tarpu aukščiau įvardyti savireguliacijos mechanizmai suteikia erdvės eksperimentuoti, prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir panaudoti vietines žinias.
Kai yra savireguliacijos sistemos, klaidos (kurios yra neišvengiamos) įvyksta žymiai rečiau. Sunku įsivaizduoti kažką neatsakingesnio nei globalios finansų rinkų reguliavimo sistemos sukūrimas, nebent būtų norima sukurti sisteminę riziką ir užtikrinti, kad bet kokių klaidų pasekmės turėtų pasaulinį poveikį. Tik Dievas galėtų sėkmingai sukurti tokią sistemą!
Toks požiūris taip pat pripažįsta žmogaus netobulumą politinėje veikloje. Valstybinis finansų ar kitų rinkų reguliavimas nėra sukurtas visiškai nesuinteresuotos žmonių grupės, veikiau jis yra stipriai paveiktas interesų verslo, kurį reguliavimai turėtų tariamai pažaboti. Palyginkime: aukščiau aptarti savireguliacijos mechanizmai atsirasdavo todėl, kad ekonominio gyvenimo dalyviai susieidavo žinodami, jog jų ir visos bendruomenės poreikiai bus geriau patenkinti, jei jie tarpusavyje susitars apriboti savo elgesį pagal sutartas taisykles.
Tačiau tai nėra panacėja
Vis dėlto tokios savireguliacijos formos turi ir trūkumų. Jos gali sudaryti prielaidas rinkos galiai atsirasti. Būtent todėl aprašytosioms profsąjungoms ir privačioms reguliavimo institucijoms Margaret Thatcher vyriausybė apkirpo sparnus. Tačiau gali būti, kad mes kartu su piktžolėmis išrovėme ir kviečius, o galbūt krizė parodė, kad išrovėme tik kviečius, bet piktžolės liko.
Kad ir kaip reguliuotume ekonominę veiklą, niekuomet nerasime pakaitalo atsakingiems ir etiškiems žmonėms visose rinkos srityse. Katalikai tiki, kad dorybes gali įžvelgti visi geros valios žmonės. Tikiuosi, kad mes, kaip katalikiškas universitetas, padėsime studentams įžvelgti teisingas vertybes, nes būtent jos labiau nei bet kas kitas gali pagerinti verslo pasaulį.
Paskutinius žodžius norėčiau suteikti mūsų universiteto kancleriui kardinolui Vincentui Nicholsui, kuris savo priešrinkiminiame 2010 m. laiške rašė: „Vietoje dorybių matėme reguliavimo plitimą. Vien paklusnumu taisyklėms susieta visuomenė savo esme yra trapi ir atvira tolimesniam piktnaudžiavimui, į kurį bus atsakyta tolimesne reguliavimo plėtra. To nepakanka. Dorybių esmė – ne tai, kas žmogui leidžiama daryti, bet koks jis yra formuojamas. Jos sustiprina mūsų virsmą moraliais veikėjais, mūsų veiksmų šaltinį“.
Tad kurkime ekonomiką ant teisingos žmogaus sampratos pagrindo, o kartu praturtinkime Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą atnaujintu deramų valdžios ir visuomenės vaidmenų supratimu.
PHILIPAS BOOTHAS (g. 1964) – ekonomistas, katalikiško St. Mary universiteto Tvikenheme (Jungtinė Karalystė) finansų, viešosios politikos ir etikos profesorius. Jis yra sukaupęs kelių dešimtmečių darbo patirtį finansų ir draudimo bendrovėse bei šalies Centriniame banke, 2002–2016 m. vadovavo Ekonomikos reikalų instituto (Institute of Economic Affairs) tyrimams. Su autoriaus leidimu publikuojamas tekstas – tai pranešimas, kurį jis skaitė per savo inauguracinę kalbą St. Mary universitete. Tekstą iš anglų kalbos vertė ir komentarus parengė Kaetana Leontjeva-Numavičienė.
1 Boothas baigė universitetą prieš 30 m.
2 Angl. self-interest. Nors įprasta būtų šį terminą versti „savanaudiškumu“, deja, šis žodis turi daugiau neigiamų konotacijų nei terminas anglų kalba. Todėl šiame tekste self-interest verčiamas kaip „savirūpa“. Vėliau tekste šiai sąvokai priešpriešinamas žodis selfishness verčiamas kaip „savanaudiškumas“.
3 Trečdalis kelio tarp autoriaus namų ir Tvikenhemo, kuriame skaitytas šis pranešimas.
4 Fredas Goodwinas – bankininkas, 2001–2009 m. vadovavęs „Royal Bank of Scotland Group“ (RBS). Jam vadovaujant ir aktyviai plečiant banką, RBS tapo viena stambiausių pasaulio įmonių. 2009 m. vasarį Goodwinas pasitraukė į ankstyvą pensiją, o po poros savaičių pranešta, kad bankas dėl nepasiteisinusių įsigijimų patyrė 24 milijardų svarų sterlingų nuostolį – stambiausią metinį nuostolį Jungtinės Karalystės istorijoje. RBS suteikta 45 milijardų svarų sterlingų parama (mokesčių mokėtojų lėšomis), o Goodwinui anksčiau suteiktas riterio titulas buvo atšauktas.
5 Kronizmas (angl. cronyism) – korupciniai santykiai tarp politikų ir rinkos dalyvių, pavyzdžiui, kai pažinčių ar kyšių pagalba priimami konkrečiai įmonei palankūs įstatymai, sprendimai dėl viešųjų pirkimų ir pan.
6 Dėmesio verta politinė satyra. Šiuo metu aktuali Brexit tema nušviesta 1980 m. rodyta 1 sezono 5 serija „The Writing on the Wall“.
7 1847 m. privačių traukinių bendrovių asociacija „Railway Clearing House“ rekomendavo vieningai naudoti Grinvičo laiką skirtingoms įmonėms priklausančiuose geležinkeliuose.
Šis staripsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 8
