Šio vokiečio gyvenimas lietuviams iš šalies gali pasirodyti sunkiai suvokiamas.
Pats W.Stettenas gyvena daugiau nei 800 metų skaičiuojančioje pilyje – ir visą laiką šioje pilyje gyveno tik jo šeima, tvirtovė niekuomet nebuvo sugriauta.
„Stettenų šeima čia gyvena jau daugiau nei 30 kartų. Matote, mes čia viską taisome. Štai šis paskutinis pastatas pastatytas prieš 300 metų. Jis priklausė mano dėdei Kanadoje, prieš dvejus metus sugebėjome jį nusipirkti. Matote, kad čia reikia daug padaryti“, – pilies teritoriją 15min aprodo 76-erių metų W.Stettenas.
Įdomu tai, kad miestelis, virš kurio iškilusi pilis, taip pat pavadintas šios šeimos pavarde – mat anksčiau miestelis taip pat priklausė šiai Vokietijoje garsiai šeimai. Senovėje šeima valdė ir tiltą, einantį per upę, ir už jo naudojimą rinko mokesčius iš keliautojų.
„Taip pat čia turime seną koplyčią, 650 metų senumo. Matote, čia dvi sienos su kabančiu tiltu. Ši pilis niekuomet nebuvo sunaikinta ar okupuota. Na, išskyrus, 1945-uosius, kai buvo užimta amerikiečių. Aš tuomet buvau mažas berniukas ir prisimenu pirmuosius tankus, jie čia privažiavo prie namo, ir mes nuo jų šokinėjome. Nušokdamas atsidūriau juodaodžio rankose, tuomet buvau labai išsigandęs“, – prisimena W.Stettenas.
Pilis, juosiama storos gynybinės sienos, pradėta statyti 1185 metais ir nuo tada ji plėtėsi.
„Dabar pirmame aukšte yra mūsų biblioteka su 20 tūkstančių knygų. Galite čia ateiti. Ji mūsų žmonėms. Jie čia gali ateiti 24 valandas per dieną, pasiieškoti knygų, gali čia prisėsti ar pasiimti knygas su savimi“, – didžiulę knygų kolekciją aprodė W.Stettenas.
Baronas W.Stettenas šiuo metu gyvena trečiajame pilies aukšte. Antrajame aukšte įsikūrusi jo sūnaus, Bundestago nario Christiano von Stetteno, šeima.
Lietuviški langai ir degtinė
Didelę svetainę pilyje puošia baltas fortepijonas ir bent tris kartus per mėnesį čia skamba muzika, patikino baronas.
Tačiau šiuo metu ne pramogos jam labiausiai rūpi.
„Statome namus seneliams. Pradėjome prieš 30 metų, tuomet buvo 12 žmonių. Dabar turime 300 žmonių, kurie čia gyvena, ir 170 darbuotojų, kurie jiems padeda. Jie turi normalius 50–250 kvadratinių metrų butus. Taip pat yra 50 vienviečių kambarių žmonėms, kuriuos reikia slaugyti“, – pasakoja W.Stettenas.
Aprodydamas koplytėlę jis paminėjo, kad joje langų vitražai yra parvežti iš Jurbarko – šiame mieste jis tapęs garbės piliečiu.
„Mūsų maža koplytėlė pastatyta 1436 m., ji skirta abiem religijoms. Jurbarke yra menininkė, kuri dirba su stiklu, padarė mums vitražą, įdėjome į bažnyčios langą“, – teigia W.Stettenas ir žvilgsnį atkreipia į šeimos herbą, kurį puošia trys kirviai – tai ženklas, kad kadaise ši šeima galėjo teisti žmones netgi mirties bausme.
„Matote – turime nedidelę vyno daryklą. Taip pat mes darome vyną, mūsų šeima buvo vyndariai“, – pakeliui į vyno rūsį pasakoja W.Stettenas. Jis patikina, kad už vyną yra gavęs daugybę apdovanojimų – tą patvirtina ir ant sienų kabantys diplomai.
O laiptinės į rūsį sienos jau nukabintos medžioklės trofėjais.
„Čia vėsu. Tai Barbarosos rūsys – kadangi būtent imperatorius Frydrichas I Barbarosa ir leido pastatyti šią pilį 1185 m.“, – mini W.Stettenas.
Pačiame vyno rūsyje tarp voratinkliais ir dulkėmis nuklotų vyno butelių, atskirą spintelę turi ir lietuviška degtinė. Baronas prašo nesupykti, kad rūsys nesutvarkytas – mat buvo švenčiamos vestuvės, kurios jo koplytėlėje populiarėja.
Šeima taip pat verčiasi statybų verslu – tai pagrindinis pajamų šaltinis.
Lankėsi įtakingiausi Lietuvos vyrai
„Visi prezidentai, išskyrus Dalią Grybauskaitę, čia lankėsi. Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus – jie visi čia buvo. Lennartas Meri buvo mėgstamiausias Estijos prezidentas, jis čia lankėsi ir sovietų laikais, buvo ministras, po to prezidentas. Romualdas Ozolas čia buvo“, – vardija W.Stettenas.
Vėliau jis prisimena, kad Rolandas Paksas vis tik nespėjo apsilankyti.
„Manau, populiariausias buvo A.M.Brazauskas, tačiau profesionaliausia greičiausiai D.Grybauskaitė. O V.Adamkus buvo labai rimtas. V.Landsbergis, manau, yra sėkmingiausias žmogus Lietuvoje. Jis buvo jūsų laisvės herojus, jis čia buvo kelis kartus. Gediminas Vagnorius ir Andrius Kubilius, visi čia jie buvo. Regis, 1993 m. čia lankėsi Artūras Paulauskas, tuomet jis buvo prokuroras“, – šypsosi baronas.
Tačiau kaip reikšmingiausią žmogų, labiausiai padėjusį Lietuvos ir Vokietijos santykiams, jis mini signatarą Antaną Račą, kuris po pirmosios pažinties „jo nebepaleido“.
„Niekada neišmokau estiškai, latviškai ar lietuviškai, nes šios kalbos yra tokios sudėtingos. Kadangi dauguma kalba vokiškai ar angliškai, aš su savo virtuvės anglų kalba praslystu“, – šypsosi pilies šeimininkas.
Užsiima šeimos istorija
Vokiečių baronas demonstruoja savo šeimos medį, kuriame – per 30 kartų. Dalis jo šakų – tuščios.
„Kai kurios šeimos atšakos išnyko. Jie arba neturėjo vaikų, arba vaikai buvo mergaitės. O kilmę išsaugo tik vyrai. Turime tikrai kuo didžiuotis. Tie 900 metų – labai daug laiko, per juos buvo labai daug problemų. Neįtikėtina sėkmė, kad pavyko išsaugoti šį palikimą, pilis nebuvo sugriauta paskutiniojo karo metu. Mes negalėtume atstatyti tokio namo“, – sako W.Stettenas.
Jis demonstruoja šeimos knygą, kurią pradėjo rašyti vienas iš jo protėvių, ji pradėta senąja vokiečių kalba.
„Per 900 metų buvo labai daug paveikslų, vardų. Aš viską išverčiau į normalų tekstą, kad būtų galima skaityti visiems žmonėms“, – dalijasi darbais W.Stettenas.
Jis patikina ketinantis parašyti asmeninę knygą, kurioje išklos įdomiausias šeimos peripetijas ir asmeninius pasiekimus.
Pirmoji pažintis su Lietuva – dar 1955 metais
Pirmą kartą baronas su Lietuva susidūrė 1955 metais. Pasak jo, tuomet buvo mezgami diplomatiniai ryšiai su Sovietų Sąjunga ir jos gynybos ministru Nikolajumi Bulganinu.
„Niekuomet nebuvau girdėjęs Lietuvos, Latvijos ar Estijos, tuomet man buvo 40 metų. Aš pavarčiau knygas ir pamačiau, kad Vokietija ir SSRS nebuvo labai geros šioms šalims. Taip vadinamasis Molotovo-Ribbentropo paktas – tai tikrai nebuvo labai gerai. Bet mes turėjome daug kitų dalykų. Revoliucija Lenkijoje, Vengrijoje, Berlyno siena, Kubos krizė, Čekoslovakija ir taip toliau“, – sako W.Stettenas.
Aktyvūs ryšiai su Baltijos šalimis užsimezgė po 1988 m.
„Tuomet išgirdau apie dainuojančią revoliuciją ir pamaniau, kad turiu ten nuvykti. Tačiau negavau leidimo. Kuomet buvau Bundestago narys vėl pamėginau atvažiuoti 1990 m. gruodį ir Michailas Gorbačiovas buvo paskelbęs trijų šalių blokadą. Jūs prisimenate. Bet buvau diplomatas, ir negavau vizos. Diplomatiniai asmenys nebuvo įleidžiami į Baltijos šalis tuo metu“, – teigia baronas.
Bet jis patikina, kad rankų nenuleido.
„Pasakiau savo sekretorei, nesakyk jiems, kad aš Bundestago narys, galbūt nebūsiu įtrauktas į sovietų kompiuterius. Ir tai buvo gerai, gavau leidimą. Mane oro uoste tikrino sovietų kontrolė, tuomet lietuvių kontrolė, o tada pasitiko A.Račas“, – sako W.Stettenas.
Jis mena, kad buvo įkurdintas viešbutyje „Draugystė“ (dab. „Crowne Plaza“). Po diskusijų ilgainiui užsimezgusios draugystės virto Bundestago parlamentine ryšių su Baltijos valstybėmis grupe, kuriai W.Stettenas ilgą laiką vadovavo.
„Tuo metu nebuvo lengva, kadangi vyko konvergencija ir norėjome suvienyti Vokietiją. Turėjome apie 500 tūkst. sovietų karių tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ir aš tuomet sakiau – ne, mes nenorime supykdyti M.Gorbačiovo“, – įtemptą Šaltojo karo pabaigą prisimena W.Stettenas.
Padėjo ir rėmė
Pirmiausia W.Stettenas siekė padėti Vokietijos žmonėms, nukentėjusiems per karus – Holokaustą išgyvenusiems žydams, taip pat vadinamiesiems vilko vaikams. Jis labai vertina tai, kad lietuviai, patys būdami engiami sovietų agresijos, padėjo išlikti tūkstančiams našlaičiais likusių vokiečių vaikų.
„Vokietijoje mes apie stiprias lyderes moteris sakome – sunki žmona“, – juokauja W.Stettenas.
„Yra daug knygų ir filmų iš tų laikų apie prastą gyvenimo kokybę. Tačiau turime žinoti kitą pusę ir kalbėti apie 15 tūkst. žmonių, kurie išgyveno dėl lietuvių pagalbos. Jie patys nebuvo labai turtingi, tačiau davė maisto, priglausdavo“, – sako W.Stettenas.
Išgyvenusiems „vilkų vaikams“ W.Stettenas skyrė pensijas.
W.Stettenas organizavo ir surinko 600 tūkst. Vokietijos markių paramą maždaug 350 žydų, išgyvenusių po Holokausto, kol Vokietija jiems užtikrino pensijas.
Sausio 13 d. įvykių metu nukentėjusiesiems pavyko surinkti 200 tūkst. markių. Jis taip pat mini, kad po Medininkų tragedijos taip pat siekė padėti žuvusiųjų artimiesiems, dalyvavo minėjime ir ten sakė kalbą.
Jis apgailestauja, kad karai ir sovietų agresija nusinešė daug gyvybių.
„JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija nusileido SSRS ir jai Jaltos konferencijoje atidavė itin daug žemės. Tai buvo labai blogi laikai. Daug lietuvių, latvių ir estų traukėsi į Švediją, bet buvo sugrąžinti į Sovietų Sąjungą, kur čia jie buvo nužudyti. Lietuvos istorija visa tokia – aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Ir dabar turite ne pačius maloniausius kaimynus“, – sako W.Stettenas ir tikina, kad Vokietijoje po karo taip pat buvo apie 100 tūkst. lietuvių.
Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse W.Stettenas lankosi gana dažnai.
„Esu buvęs Trakuose, jūsų nuostabioje pilyje, Vilniaus senamiestyje. Talino senamiestis taip pat nuostabus. Visos trys sostinės nuostabios ir tuo pačiu labai skirtingos“, – pažymi W.Stettenas.
Norėtų daugiau lyderystės Europoje
Keičiantis galios pusiausvyrai pasaulyje W.Stettenas pasigenda politinės lyderystės Europoje. Vokietija, pasak jo, vargu ar bus ryžtinga, kadangi atsakomybė už pasaulinius karus neleis aukštai kelti galvos.
Jis su viltimi žiūri į Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
„Manau, E.Macronas yra geras vadovas. Tačiau Prancūzijos parlamente visi žmonės nauji – 400 parlamentarų iš 580 yra nauji. Negali juk taip valdyti“, – svarsto baronas.
Tuo pačiu jis šypsosi, kad yra panašumų tarp Lietuvos ir Badeno-Viurtembergo žemės, kurioje jis gyvena.
„Mes turime žalią ministrą ir apie tai sukasi politika. Jūs taip pat turite žalią parlamentą ir vyriausybę. Dabar D.Grybauskaitė valdo su žaliais“, – šypsosi W.Stettenas.
Lietuvos prezidentę jis lygina su Vokietijos kanclere Angela Merkel.
„Vokietijoje mes apie stiprias lyderes moteris sakome – sunki žmona“, – juokauja W.Stettenas.
15min kelionę į Vokietiją apmokėjo „Baden-Württemberg International“. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
