Ketvirtus metus šioje šalyje gyvenanti Kristina Ragaliauskaitė atskleidžia, kad retesnes kalbas mokantys specialistai čia graibstyte graibstomi, o dėl nedidelių mokesčių į Bulgariją persikraustančios tarptautinės įmonės jiems moka itin gerus atlyginimus.
Tuo tarpu žurnalistė Justina Mikeliūnaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt prisipažįsta labiausiai besidžiaugianti ES piliečių galimybe laisvai judėti ir dirbti ten, kur norisi. Jauna moteris trečius metus tęsia kūrybinį darbą Lietuvos klientams iš savo namų Blagoevgrade, šalies pietvakariuose.
Vis dėlto abi pašnekovės teigia, kad biurokratinės procedūros Bulgarijoje painios ir be vietinių pažįstamų pagalbos įsidarbinti būtų buvę sunku.
Šiuo metu genetikos magistro studijas anglų kalba Sofijos universitete baigianti Kristina – tikrų tikriausia darbo Bulgarijoje specialistė. Nuo 2013-ųjų sausio ji perėjo daugybę samdomo darbuotojo veiklos etapų ir žino kone visas su jais susijusias biurokratines procedūras.
Su ja susitikome vadinamajame NAPe (Национална агенция за приходите, verčiant pažodžiui – Nacionalinė pajamų agentūra). Mergina bulgarų kalba kirilicos rašmenimis pildė deklaraciją ir mokėjimo prašymą privalomajam sveikatos draudimui susimokėti, šypsodamasi bendravo su čia dirbančiais specialistais, tačiau galiausiai išėjus į lauką prisipažino, kad biurokratinis aparatas Bulgarijoje stebėtinai painus, nepaslankus ir užsieniečiams kelia daug neigiamų emocijų. NAP – tik viena iš daugybės institucijų, kurias tenka aplankyti norint dirbti šioje šalyje.
„Bulgarijoje įsidarbinimo procedūra gana kebli. Nežinau, kiek ir kokių etapų besidarbindami Lietuvoje turi praeiti užsieniečiai, tačiau man čia buvo sudėtinga. Reikėjo pildyti krūvą įvairiausių dokumentų. Pirmiausia – gauti NAP numerį, kad darbdavys galėtų registruoti mane darbuotojų sistemoje. Prieš tai reikėjo į bulgarų kalbą išsiversti pasą… Gavus tą numerį, registruojamasi Migracijos tarnyboje, prašoma išduoti leidimą gyventi šalyje ir bulgarišką asmens dokumentą su asmens kodu. Be jo negali nei registruotis pas gydytoją, nei atsidaryti banko sąskaitos algai gauti, nei turėti bulgariškos telefono kortelės“, – atsidūsta Kristina ir teigia, kad be draugų, pažįstamų ir nuolat nuo veido nedingstančios šypsenos būtų buvę nepalyginamai sunkiau.
„Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos. Jei žmogus ko nors nesupranta ar sunkiau susigaudo, valdininkai jį tiesiog aprėkia. O kai esi svetimšalis, nelabai gerai moki vietinę kalbą, apie čionykštės sistemos ypatybes daug ko nežinai, tai dažnai ir pasimeti“, – teigia per trejus metus bulgariškai jau gana gerai pramokusi lietuvė. Ir iš tikrųjų – ant prieš tai įmoką mokėjusio vyro šaukusi specialistė mandagią ir kukliai besišypsančią Kristiną aptarnavo maloniai ir greitai.
Kaip mergina apskritai atsidūrė Bulgarijoje, ką čia veikia ir kodėl privalomąjį sveikatos draudimą šiandien tenka mokėti pačiai?
„Pirmą kartą atvykau 2012 metais trijų mėnesių praktikai pagal ERASMUS programą, kai buvau bebaigianti biologijos studijas Vilniaus universitete. Sofijoje susipažinau su dabar jau sužadėtiniu Danieliumi. Po praktikos grįžau į Lietuvą baigti studijų ir svarstėme galimybes nuolat būti kartu“, – pasakoja Kristina.
Darbo Bulgarijoje paieškas ji pradėjo naudodamasi populiariausia šalies darbo skelbimų duomenų bazeJobs.bg.
„Aplikavau į pačias įvairiausias pozicijas, kur tik buvo reikalinga anglų kalba. Labai norėjau gauti darbą. Pasisekė tik po trijų mėnesių – buvau pakviesta dirbti viename skambučių centre Sofijoje. Jų čia daugybė. Įvairios tarptautinės kompanijos į Bulgariją keliasi dėl vienų mažiausių mokesčių Europoje. Čia ypač paklausūs informacinių technologijų specialistai bei žmonės, kalbantys pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Sakyčiau, kad didžiausią paklausą turi kalbantieji olandų ir skandinavų kalbomis.“ (Nuolat ieškomi mokantys italų, ispanų, vokiečių, turkų ir, žinoma, anglų kalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad bulgarų kalba tarptautinėse kompanijose dažnai yra tik privalumas, bet ne būtinybė, – aut. past.)
Mergina tikina, kad retesnes kalbas mokančių žmonių kompanijos ieško rūpestingai ir radusios tinkamą kandidatą siūlo ne tik labai gerą atlyginimą. „Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos. Dirbti jiems sutikau iškart, tačiau tuo metu jau buvau susiplanavusi atostogas Ibisoje. Kompanijai buvau iš tikrųjų reikalinga ir manęs jie laukė, kol baigiau darbą pirmajame darbe ir pailsėjau, iš viso – pusantro mėnesio. (Apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas darbdaviui Bulgarijoje turi pranešti prieš mėnesį, – aut. past.)
Kita kolegė panašų darbą gavo gyvendama Lietuvoje. Įmonė ne tik apmokėjo jos lėktuvo bilietus, bet ir dešimt dienų gyvenimo viešbutyje atvykus bei būsto nuomos agentūros tarpininkavimo mokestį. Trumpai tariant, jei randi, kam tavęs ir tavo mokamos lietuvių ar kokios kitos kalbos tikrai reikia, gali įsidarbinti labai geromis sąlygomis“, – apie įsidarbinimo galimybes Bulgarijoje pasakoja Kristina. Skambučių centre Sofijoje ji dirbo kartu su lietuvėmis Rima ir Dolorita.
Jų ir dar 32 klientų aptarnavimo specialistų darbas įmonėje baigėsi projektą perkėlus į kitą šalį. Tačiau apie tai darbuotojai buvo įspėti, išmokėtos išmokos. Kristina teigia, kad viskas vyko sklandžiai, pagarbiai, įspėjimą apie atleidimą gavę darbuotojai galėjo konsultuotis su darbo teisės ir socialinių išmokų specialistais. Jų padedama mergina ir susidarė, kaip pati juokauja, „Išgyvenimo vadovą“: kur ir kada eiti, ko prašyti, ko reikalauti. Registracija Darbo biržoje ir kasmėnesinis lankymasis joje, prašymas gauti bedarbio pašalpą – darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.
„Netekus darbo, Bulgarijoje skaičiuojamas paskutinių dvejų metų atlyginimo vidurkis ir priklausomai nuo darbo stažo mokama 60 proc. bedarbio pašalpa. Kadangi dar dirbdama pradėjau magistrantūros studijas, netekusi darbo neskubėjau ieškotis naujo, norėjau kiek atsipūsti, ramiai rašyti magistro darbą ir pasidžiaugti galimybe nedirbti, bet turėti pajamų. Netrukus studijos baigsis ir naujo darbo jau dairausi. Šis pusmetį trukęs savotiškų apmokamų atostogų periodas baigėsi, va ir sveikatos draudimą tenka pačiai mokėtis“, − atviravo Kristina (privalomojo sveikatos draudimo mokestis Bulgarijoje yra 16,80 levo, maždaug 8,5 euro, − aut. past).
Tuo tarpu Bulgarijos pietvakariuose, visai netoli sienos su Makedonija esančiame Blagoevgrade gyvenanti Justina naujo darbo nesidairo (nors, savaime aišku, vertingiems pasiūlymams yra atvira ir naujų projektų neatsisako!). Čia ji tęsia tai, ką geriausiai išmano ir kuo užsiėmė dar gyvendama Lietuvoje – kuria tekstus. Akivaizdu, kad galimybė dirbti kam, kada ir kur nori yra vienas didžiausių laisvai samdomo žurnalisto darbo privalumų. Juo jauna moteris pasinaudojo po keleto metų draugystės galiausiai nusprendusi apsigyventi mylimojo Ivano gimtinėje Blagoevgrade.
Tik atvykusi Justina tęsė darbą toje pačioje darbovietėje, žurnale „Aviacijos pasaulis“, tik kita forma – pagal nuotolinio darbo sutartį. Tai reiškia, kad dirbama Lietuvai, tačiau mokesčiai mokami tai valstybei, kur dirbantysis tuo metu gyvena. Ši darbo sutarties forma itin patogi, kai iš darbuotojo tikimasi savarankiškumo ir konkrečių sutartų rezultatų.
Vis dėlto dar prieš išvykdama iš Lietuvos 2013-ųjų rugsėjį Justina ėmė domėtis galimybėmis Bulgarijoje dirbti savarankiškai ir su tokio darbo administravimu susijusiais teisiniais aspektais.
„Tiesiog ėmiau ir parašiau laišką Lietuvos ambasadai Bulgarijoje, paaiškinau, ką norėčiau daryti ir paprašiau konsultacijos. Džiaugiuosi, kad sulaukiau atsakymų ir tikrai didelės pagalbos“, − pasakoja Justina. (Nors nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos ambasados Bulgarijoje nebėra, čia gyvenantiems lietuviams įvairiais klausimais padeda Lietuvos garbės konsulas dr. Račo Ribarovas, − aut. past.)
Žurnalisto, kaip laisvosios profesijos atstovo, oficialus darbo įforminimas Bulgarijoje Justinai kiek užtruko ir teko susidurti su šiokiu tokiu biurokratų siuntinėjimu iš vienos įstaigos į kitą. Labiausiai pravertė iš ambasados gauta informacija ir visur lydėję bulgariškai kalbantys artimieji:
„Niekur nėjau viena. Apskritai manau, kad įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku. Visus dokumentus reikia pildyti bulgarų kalba, darbuotojai ne visur kalba angliškai. Galų gale, ir mano situacija daug kam buvo neįprasta – žurnalistė, gyvena Bulgarijoje, dirba namuose, bet sąskaitas siunčia klientams iš Lietuvos… Sostinėje Sofijoje didesnė panašių atvejų įvairovė, o Blagoevgrade žiūrėjo į mane kaip į kosmonautę. Galbūt specialistai manęs ko nors net nepaprašė, nes tiesiog nebuvo kompetentingi“, − pečiais gūžčioja Justina.
Vis dėlto neatrodo, kad biurokratiniame kelyje būtų trūkę dar ko nors. Iš pradžių moteriai reikėjo deklaruoti gyvenamosios vietos pakeitimą (išsiregistruoti iš Lietuvos), tuomet gauti raštišką buto, kuriame apsigyveno, savininkų sutikimą, užpildyti prašymą leidimui gyventi Bulgarijoje, prašymą dėl laisvosios profesijos statuso gavimo (tam reikėjo į bulgarų kalbą išversti žurnalistikos studijų diplomą), prašymą išduoti laisvosios profesijos statusą liudijančią „Bulstat“ kortelę, atsidaryti banko sąskaitą, įrodyti, kad joje turi tam tikrą sumą pinigų.
Justina kas mėnesį savarankiškai moka socialinį draudimą. Kasmet deklaruoja už praėjusius metus gautas pajamas, klientams sąskaitas išrašo dvejomis kalbomis. Žodžiu, popierizmo buvo ir yra iki šiol. Tačiau žurnalistė tvirtina, kad mintis kūrybine veikla užsiimti nelegaliai net nebuvo kilusi.
„Manau, kad žmonės, nemokantys mokesčių, pirmiausia kenkia kolegoms – juk gali pasiūlyti daug mažesnę kainą. Antra, jie kenkia patys sau, nes atsisako visų socialinių garantijų. Trečia, tokie žmonės neturėtų skųstis ar stebėtis, kad valstybėje blogi keliai ar aptriušę pastatai. Deja, bet Bulgarijoje toks požiūris gana dažnas“, − neslepia Justina.
Su vietine kultūra smalsi ir iššūkiams atvira žurnalistė iš visai arti susipažino įsidarbinusi nedidukėje picerijoje. Beveik keturis mėnesius trukusį padavėjos darbą Justina vadina išbandymu, eksperimentu, iššūkiu pačiai sau.
„Nuolat būnant ir dirbant namuose ėmė trūkti gyvo bendravimo. Norėjau geriau išmokti bulgarų kalbą, bendrauti su vietiniais žmonėmis, pasisemti idėjų. Pirmus du mėnesius jaučiausi puikiai, kasdien vis ko nors išmokdavau. Tačiau laikui bėgant atsirado rutina, picerijoje ėmė lankytis vis tie patys žmonės, išmokau visus tam darbui reikalingus žodžius, pasidarė nuobodu, taigi savąjį eksperimentą nutraukiau“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Ji prisipažįsta, kad per tuos kelis mėnesius iš naujo įvertino laisvai samdomo specialisto darbo privalumus, galimybę planuotis laiką, suprato, kad tikrai nori ir gali užsiimti kūrybine veikla toliau. Apie Justinos nuotykius dirbant picerijoje ir gyvenimą Bulgarijoje galima paskaityti Kliukarkos dienoraštyje (bulgariškai клюкарка– pleputė, gandų nešiotoja).
