Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 5d. 18:01

„Decathlon“ vadovas Lietuvoje: darbuotojai su negalia iš tiesų gali viską

Nicolas Fogola
„Decathlon“ nuotr. / Nicolas Fogola

Žmonių su negalia nedarbas Lietuvoje siekia 70 procentų. Tokio liūdno rodiklio priežastys yra kompleksinės, viena jų – menkas darbdavių išmanymas apie žmonių su negalia galimybes. Tačiau vis daugiau įmonių, ypač užsienio kapitalo, atsineša visiškai kitokį požiūrį į darbuotoją su negalia.

Viena tokių bendrovių – Prancūzijos kapitalo sporto prekių tinklas „Decathlon“, turintis vieną parduotuvę Vilniuje ir ketinantis plėstis didžiuosiuose Lietuvos miestuose. „Decathlon“ vadovas Lietuvoje Nicolas Fogola sako, kad pritaikius pareigas pagal žmonių su negalia galimybes, jie įgyja kompetencijų, pasitikėjimo savimi ir puikiai atlieka savo darbą.

– Jūsų parduotuvėje Vilniuje dirba keli žmonės su negalia. Tai buvo jūsų apgalvotas sprendimas ar jie pateko į komandą atsitiktinai?

– Šiuo metu turime vieną parduotuvę Vilniuje, kurioje su skirtingomis sutartimis yra dirbę arba dirba trys žmonės su negalia. Mūsų noras į komandą priimti ir žmones su negalia kyla iš kompanijos vertybių.

„Decathlon“ tikslas – padaryti sportą prieinamą kuo platesniam žmonių ratui – skirtingoms lytims, lytinėms orientacijoms, skirtingų sportinių gebėjimų ir pasiekimų, paties įvairiausio amžiaus žmonėms, taip pat turintiems įvairias fizines galimybes ar negalias. Visa ši sporto mėgėjų įvairovė turi atsispindėti ir mūsų komandoje, nes tai yra tarsi „Decathlon“ DNR.

Jei norime, kad sportas būtų pasiekiamas visiems, turime ne tik stengtis visiems pasiūlyti tinkamų prekių, bet ir turėti visokių žmonių savo komandoje.

Jei norime, kad sportas būtų pasiekiamas visiems, turime ne tik stengtis visiems pasiūlyti tinkamų prekių, bet ir turėti visokių žmonių savo komandoje. Juk kai pirkėjai mato mūsų komandos narius, šie jiems ir yra kompanijos veidas. Siekiame, kad tas veidas arba įvaizdis būtų nevienalytis. Tą patį darome ir kitose šalyse, nes tikslas visur vienodas – skleisti žinią, kad sporto mėgėjai nėra tik visiškai sveiki, jauni ir stiprūs žmonės, sportas turi būti prieinamas visiems. Tačiau šalia yra ir kitas tikslas – įgalinti savo komandos žmones, suteikti jiems patirties, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo.

– Kaip vyko žmonių su negalia įdarbinimas? Kas jums padėjo šiame procese?

– Dar prieš atidarant parduotuvę Vilniuje pradėjau megzti ryšį su vietinėmis organizacijomis, kurios padėtų suburti kuo įvairesnę darbuotojų komandą. Viena iš tokių organizacijų buvo SOPA. Tai nevyriausybinė organizacija, padedanti įsidarbinti žmonėms su negalia, teikianti paslaugas darbo vietoje, tarpininkaujanti tarp darbdavio ir darbuotojo. Jie pasiūlė savo programą, kuri mums tiko, ir vėliau mes tiesiog perėjome prie veiksmų.

Mūsų tikslas nėra įdarbinti žmogų su negalia tik dėl to, kad galėtume pasigirti ar užsidėti varnelę, jog turime ir tokį darbuotoją. Kaip ir minėjau, mes norime įvairovės.

Kaip ir minėjau, mūsų komandoje yra dirbę trys žmonės su negalia. Du iš jų prieš pat pandemiją, pavasarį, buvo įdarbinti su organizacijos SOPA pagalba. Su jais buvo sudarytos laikinos sutartys, vėliau vieno iš šių darbuotojų sutartis buvo pakeista į nuolatinę. Dar vienas žmogus, judantis vežimėliu, buvo įsidarbinęs pats savarankiškai, jis dirbo ilgą laiką, bet prieš kelias savaites paliko mūsų kompaniją.

Šiuo metu pas mus dirba vienas žmogus su negalia, kuris turi ilgalaikę sutartį. Jis yra visavertis mūsų komandos narys, kaip bet kuris kitas darbuotojas. Ateityje planuojame įdarbinti daugiau žmonių, priklausančių įvairioms visuomenės grupėms, turiu omeny ne tik turinčius negalią. Mūsų tikslas nėra įdarbinti žmogų su negalia tik dėl to, kad galėtume pasigirti ar užsidėti varnelę, jog turime ir tokį darbuotoją. Kaip ir minėjau, mes norime įvairovės. Tokios, kokia yra mūsų visuomenė.

– O kokios yra kitos visuomenės grupės, kurias siekiate įtraukti į savo komandą? Neabejotinai pas jus dirba skirtingų lyčių žmonės, mes kalbame ir apie žmones su negalia, o ar yra vyresnių žmonių ar kitų visuomenės grupių atstovų?

– Taip, mes galvojame apie tai ir stengiamės pritraukti įvairių grupių atstovų, tačiau, tiesą sakant, patiriame sunkumų. Ypač su vyresniais žmonėmis. Galima tik spėlioti, kodėl vyresni žmonės nebando gauti darbo kompanijoje, kuri veikia sporto srityje.

Turbūt pasąmonės lygmenyje dėl stereotipų jie sportą sieja tik su gera sveikata, jaunyste, tam tikromis griežtomis kūno formomis, energija ir panašiai. Turbūt būtent tai tampa kliūtimi sukurti komandą, kurioje būtų ir vyresnio amžiaus žmonių. Negaliu sakyti, kad mūsų komandoje yra tik vieno amžiaus žmonės, tam tikras amžiaus spektras yra, tačiau aš noriu, kad mus išgirstų – sportas yra visiems, lygiai taip pat ir darbo vietos sporto srityje yra prieinamos visiems, taip pat ir vyresnio amžiaus žmonėms.

„Decathlon“ nuotr./Nicolas Fogola
„Decathlon“ nuotr./Nicolas Fogola

Priimant žmones į „Decathlon“ būtiniausias kriterijus yra aistra sportui, o visa kita galima išmokti. Kitos vertybės, kurios mums svarbios priimant žmones į darbą, yra gyvybingumas, tai yra energija, su kuria atliekame darbus. Taip pat atsakingumas ir gerumas, gebėjimas galvoti apie kitus, žinoma, ir drąsa būti savimi. Nenorime į rėmą įspraustų, kažką atitikti bandančių darbuotojų. Savo komandoje siekiame matyti natūraliai atrodančius, autentiškus žmones.

– Visgi priimti žmones su negalia turbūt nėra pats lengviausias kelias sudarant darbuotojų komandą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Tam tikros pagalbos reikėjo, tačiau bet kuris mūsų darbuotojas, taip pat ir turintis negalią, atėjęs dalyvauja pradžios ar įvedimo programoje, kuri yra visiems vienoda. Tai reiškia, kad darbo pradžioje visi dirba su mentoriais, padedančiais tol, kol žmogus įgunda pats atlikti reikalingas funkcijas. Taigi, ir dviem mūsų darbuotojams su negalia skyrėme mentorius, kurie jiems padėjo.

Vienas darbuotojas buvo atsakingas už dviračių priėmimą, išpakavimą, jų eksponavimą parduotuvėje. Kitas žmogus prižiūrėjo tvarką matavimosi kabinose, surinkdavo drabužius, išdalindavo juos atskirų skyrių darbuotojams. Tai buvo jų atsakomybė su labai aiškiomis ribomis. Vėliau mes koregavome pareigų aprašą, pritaikydami jį konkrečių darbuotojų gebėjimams.

Tai yra vienintelis skirtumas, ką darome kiek kitaip nei su kitais darbuotojais. Priklausomai nuo žmogaus negalios ir gebėjimų, pritaikome jiems funkcijas taip, kad jie galėtų jas įgyvendinti visiškai savarankiškai. Pavyzdžiui, vienas iš šių darbuotojų nesijautė labai jaukiai bendraudamas su pirkėjais, todėl iš pareigybių sąrašo šią funkciją išbraukėme, prisitaikėme prie jo.

Pastebime, kad bet koks darbuotojas, turėdamas aiškų savo atsakomybės lauką, kuriame visiškai pasitiki savimi, auga ir stiprina savo kompetencijas.

Pastebime, kad bet koks darbuotojas, turėdamas aiškų savo atsakomybės lauką, kuriame visiškai pasitiki savimi, auga ir stiprina savo kompetencijas. Stengiamės sudaryti sąlygas atlikti savo pareigas kokybiškai, o patį darbą vertiname pagal tuos pačius kriterijus kaip ir kitiems darbuotojams.

– Sakote, kad vertinate jų darbą kaip ir bet kokio kito savo darbuotojo. Taigi negalia negali būti priežastis atlikti funkcijas prasčiau, turint omenyje, kad tos funkcijos jau yra individuliai parinktos. Ar jūs buvote patenkinti darbuotojų su negalia atliekamomis funkcijomis lygiai kaip ir kitų darbuotojų?

– Taip, mes esame patenkinti, nes jie atlieka darbus puikiai. Jie išpildo mūsų lūkesčius. Kai kalbame apie atsakingumą, nedarome išlygų savo darbuotojams. Visi turi atlikti pareigas kokybiškai ir atsakingai. Šie žmonės, apie kuriuos kalbame, jiems priskirtas pareigas atliko gerai. Taigi, žiūrint iš verslo sėkmės perspektyvos – tai pasiteisina.

Mūsų vertybės nėra teorinės, jos veikia ir pasiteisina realybėje.

Aš esu absoliučiai laimingas, kad tai atsiperka ir žiūrint iš socialinės atsakomybės perspektyvos. Mūsų vertybės nėra teorinės, jos veikia ir pasiteisina realybėje. Tai yra patvirtinimas mums, kad su tam tikromis adaptacijomis, mes galime pasiekti, jog kompanijos vertybės atitiktų mūsų veiksmus. Tokiu būdu kuriame ne tik ekonominę vertę, bet ir socialinę, žmogiškąją.

– Jūs sakote, kad žmonių su negalia įdarbinimas pasiteisino, nes jie atliko savo darbą puikiai. Bet ar pastebėjote kokius nors pokyčius savo komandoje, kai ten įsiliejo darbuotojai su negalia?

– Pradžioje mes niekaip neįspėjome savo komandos narių, kad ateina žmonės iš tam tikros programos, norėjome juos priimti kaip bet kuriuos kitus darbuotojus. Bet po kelių dienų mes pastebėjome, kad komanda buvo sutrikusi.

Darbuotojai dėl savo negalios ar dėl ilgalaikio nedarbo, nepasitikėjimo savimi, tam tikro kuklumo, pradžioje nebuvo linkę atvirai bendrauti, atsakydavo į klausimus gana savotiškai ir tai sukūrė tam tikrą įtampą. Reaguodami į tai mes nutarėme įspėti komandą, kad ateina žmonės su negalia ir paskatinome juos susižaisti, dirbti drauge. Tai pasiteisino – darbuotojai prisitaikė, jie noriai padėjo naujokams įsilieti.

– Dar grįžkime prie pagalbos žmonėms su negalia darbo vietoje. Pakako jūsų mentorių pagalbos, ar buvo reikalingos ir organizacijos SOPA teikiamos paslaugos?

– Taip, pradžioje jų darbuotojas taip pat dalyvavo mentorystės procese. Jų tikslas buvo padėti žmogui su negalia pasitikėti savo jėgomis, prisijaukinti naują aplinką ir susikurti ryšį su kompanijos žmonėmis, ypač su priskirtu mentoriumi.

Pirmomis dienomis SOPA specialistai buvo su jais, stebėjo, kaip jiems sekasi, kokie jų įspūdžiai, poreikiai, vėliau jie vis labiau atsitraukdavo, t. y. nuo kasdienės pagalbos pereidavo prie palaikymo kelias dienas per savaitę, kol galiausiai darbuotojai galėdavo pasilikti tik su kompanijos mentoriumi. Taigi, SOPA padėjo tiems žmonėms sklandžiai pereiti prie mūsų teikiamos pagalbos, susikurti ryšį su mūsų darbuotojais.

– Ar galėtų būti kokios nors papildomos pagalbos priemonės, pavyzdžiui, iš valstybės, kurios paskatintų jus priimti daugiau žmonių su negalia ar palengvintų jų įsiliejimą į kolektyvą?

– Tiesą sakant, aš visiškai nesidomėjau, kokia yra valstybės pagalba įdarbinantiems žmones su negalia. Todėl noriu nuoširdžiai pasakyti, kad ne tai buvo paskata įdarbinti žmones su negalia. Kokios pagalbos reikėtų iš valstybės? Vertinant mūsų patirtį priimant darbuotojus, visus, ne vien su negalia, reikėtų paskatinti įvairesnius žmones ieškoti darbo ir palaikyti tokias organizacija kaip SOPA. Nes jų teikiamos paslaugos yra labai reikalingos.

Aš tvirtai galiu pasakyti, kad labiau reikia ne kelių eurų mums, bet pagalbos darbo ieškantiems žmonėms.

Finansinės paskatos? Galbūt. Tai nepamaišytų, čia nėra jokios gėdos. Bet aš tvirtai galiu pasakyti, kad labiau reikia ne kelių eurų mums, bet pagalbos darbo ieškantiems žmonėms. Jiems reikia įgalinimo programų, mokymų, kompetencijų ugdymo. Tad didžiausia pagalba iš valstybės – skatinti, palaikyti organizacijas, kurios įgalina žmones dirbti, padeda surasti darbo vietą, įsitvirtinti joje ir tarpininkauja tarp darbdavio ir darbuotojo. Tai labai palengvina įdarbinimo procesą.

Komentarai: 1
Temos: 2 Darbas Negalia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Video

42:43
00:45
02:20

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką