Dabar populiaru
Publikuota: 2013 lapkričio 23d. 20:35

Naujosios Akmenės architektė Vita Lukošiūtė dėl svajonių darbo išsižadėjo ir namų Vilniuje, ir Kipro saulės

Vita Lukošiūtė
Asmeninio albumo nuotr. / Vita Lukošiūtė

Vitai Lukošiūtei dar tik 28-eri, o ji jau teritorijų planavimo, architektūros ir paveldosaugos skyriaus vadovė. Svajonė projektuoti ne pavienius gyvenamuosius namus, bet formuoti vientisą miesto architektūrinį veidą septynerius metus sostinėje gyvenusią ir ten namus turėjusią merginą atginė į Šiaurės Lietuvą – Naująją Akmenę. Čia ją lydi ne tik profesinė sėkmė, bet ir meilė.


Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad dirbti į Akmenės rajono savivaldybę Vita atvyko ne iš Vilniaus, bet net iš Kipro. Į šią salą architektūros magistro diplomą kišenėje turinti mergina iškeliavo tuo metu, kai Lietuvos ekonomiką talžė pirmoji krizės banga.

Statybų sektorius merdėjo, projektavimo darbus atliekančios įmonės veržėsi diržus ir apie naujus darbuotojus net negalvojo. Maža to, neretai atsisveikindavo ir su senbuviais.

„Nusprendžiau: jei savo šalyje negaliu būti architekte, reikia pasižvalgyti, kuo gyvena pasaulis už Lietuvos ribų. Apie emigraciją rimtai negalvojau, tačiau norėjau pagilinti užsienio kalbos žinias, pakeliauti, praplėsti akiratį, sutikti naujų žmonių“, – prisimena V.Lukošiūtė.

Negi architektė dirbs padavėja?

Išvydę Vitos gyvenimo aprašymą Kipre gyvenantys graikai kraipė galvas: negi iš tikrųjų architektė dirbs padavėja ir šokinės aplink staliukus?

Nusprendžiau: jei savo šalyje negaliu būti architekte, reikia pasižvalgyti, kuo gyvena pasaulis už Lietuvos ribų.

„O aš tik juokiausi – kodėl ne? Juk keliai namo visada atviri!“ – pasakoja Vita ir prisipažįsta apie ilgą viešnagę Kipre negalvojusi. Kontraktą su graikiško maisto restorano šeimininkais ji pasirašė pusmečiui.

Tiesa, aptarnauti klientų jai taip ir neteko: įvertinę Vitos komunikabilumą kipriečiai patikėjo jai restorano administratorės pareigas: „Pasitikdavau klientus, atsakydavau į jų klausimus, palydėdavau prie staliuko ir palinkėdavau gardžios vakarienės.“

Apie darbo sąlygas ir darbdavius Vita negali pasakyti nė vieno blogo žodžio: Kipre graikai labai vertina lietuvius – ir kaip darbuotojus, ir kaip asmenybes.

Gal todėl, kad lietuviai darbštūs ir atsakingi. „Palyginti su graikais – mes tikrai darboholikai, – šypsosi Vita ir pabrėžia, kad Kipre požiūris į darbą – tradicinis pietietiškas. – Vietos gyventojai nepraleisdavo progos pasiskųsti dėl neva tragiškų darbo sąlygų, nes net pusę metų dirba! Tuo metu aš aiškindavau, kad lietuviai turi tik keturias savaites atostogų.“

Išeikvotas protėvių turtas

Gero gyvenimo apibrėžimas Lietuvoje ir Kipre skiriasi kaip diena ir naktis. Vitos darbdaviai gyveno prašmatniuose nuosavuose namuose, elinguose laikydavo jachtas, tačiau silpnumo valandėlę guosdavosi, kad labai sunkiai verčiasi.

Asmeninio albumo nuotr./V.Lukošiūtė
Asmeninio albumo nuotr./V.Lukošiūtė

Vitos nestebina, kad Kiprą galų gale ištiko finansų krizė. Gyvenant saloje merginą glumindavo vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai, sėdintys prie prabanga tviskančių naujutėlaičių automobilių vairo: iš kur toks turtas?

„Pasirodo, prieš keletą dešimtmečių Kipras buvo tranzitinis uostas, kuriame prisišvartavę laivai perkraudavo krovinius ir palikdavo didžiulius pinigus. Kipriečių seneliai ir proseneliai iš to susikrovė milžinišką kapitalą. Turtas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Gaila, kad kipriečiai nemokėjo to efektyviai išnaudoti: jie tik vartojo tai, ką buvo paveldėję, ir nesukūrė jokios pridėtinės vertės. Vieną dieną šalies ekonomika turėjo prieiti liepto galą:  ten nevyko nei investicijų, nei darbo vietų cirkuliacija. Todėl dabar sala gyvena tik iš turizmo, kuris labai priklauso nuo sezoniškumo“, – kalbėjo V.Lukošiūtė.

Leidosi į avantiūrą, nes neturėjo ko prarasti

Nepaisant skirtingų pasaulėžiūrų, Vitai patiko ir Kipras, ir jo žmonės. Tačiau jau po trijų mėnesių saloje mergina krovėsi lagaminus grįžti į Lietuvą – ryžosi dalyvauti Akmenės rajono savivaldybės administracijos paskelbtame konkurse rajono architekto pareigoms užimti.

Stovėjimas vietoje į priekį neveda. Mano galva, geriau rizikuoti nei gailėtis, kad nepabandei.

„Matyt, architektūra – mano pašaukimas“, – padaro išvadą Vita. Žinoma, studijuodama architektūrą ji troško įsitvirtinti kuriame nors Lietuvos mieste – Vilniuje, Kaune, gal – Klaipėdoje. Kodėl jos žvilgsnis nukrypo į šalies Šiaurę?

„Aišku, domėjausi darbo pasiūlymais ir Vilniuje, ir Kaune, tačiau savęs su konkrečia gyvenamąja vieta nesiejau – mane domino pats darbas. Todėl leidausi į avantiūrą – neturėjau ko prarasti. Stovėjimas vietoje į priekį neveda. Mano galva, geriau rizikuoti nei gailėtis, kad nepabandei“, – paaiškina Vita.

Anuomet jai buvo 25-eri. Mintis, kad širdies draugą periferijoje rasti sunkiau nei sostinėje, jos galvoje sušmėžavo, tačiau nuo kraustynių neatgrasė. „Galvoji, kad Vilniuje vyrų asortimentas didesnis, o imi ir savą žmogų atrandi Akmenėje!“ – šiandien skardžiai juokiasi Vita.

Gyvenimo provincijoje privalumai

Iš Skuodo kilusiai V.Lukošiūtei provincijos gyvenimo ritmas nebuvo svetimas. Tiesa, po septynerių metų sostinėje ją maloniai stebino Naujojoje Akmenėje sutiktų žmonių svetingumas, šiluma ir atvirumas.

„Čia visi vieni kitus pažįsta, palaiko, mažiau susvetimėjimo, daugiau bendravimo. Kad pasikalbėtum su bičiuliu, nereikia derinti susitikimo laiko ar burti kokių nors klubų: išėjai į gatvę ir būk tikras, kad ką nors sutiksi, pasišnekučiuosi, palinkėsi geros dienos ir išsiskirsi“, – pasakoja Vita.

Asmeninio albumo nuotr./Vita Lukošiūtė 2
Asmeninio albumo nuotr./Vita Lukošiūtė 2

Bandydama kuo greičiau įsilieti į nusistovėjusį akmeniškių gyvenimą ji aktyviai lankė renginius ir ieškojo užsiėmimo, kuris padėtų ne tik save realizuoti, bet ir kitiems atskleisti.

„Šiandien turiu tiek veiklos, kad tokia užimta nebuvau niekada gyvenime. Tarkime, Vilniuje buvau eilinė sporto klubo lankytoja, o Akmenėje turėjau progą iš arčiau susipažinti su joga“, – sako pašnekovė, laisvu laiku jogos mokykloje jau instruktuojanti ir kitus.

Be to, atkreipia dėmesį Vita, jaunai šeimai mažesniame mieste lengviau įsitvirtinti ir susikurti socialinę gerovę nei didmiesčiuose: „Nekilnojamasis turtas čia palyginti pigus, todėl norint nusipirkti būstą nereikia klimpti į didžiules paskolas. Iki Šiaulių – vos 40 minučių kelio, čia pat Ryga. Šiuolaikinėmis susisiekimo priemonėmis atstumai nieko nereiškia – gali nuvykti bet kur, kad ir kokius poreikius turėtum.“

Netrūksta nei ryžto, nei įkvėpimo

V.Lukošiūtė mano, kad jos avantiūra pasiteisino. Per dvejus metus ji nė karto nepasigailėjo dėl savo sprendimo.

Mergina vadovauja savivaldybės Teritorijų planavimo, architektūros ir paveldosaugos skyriui, todėl išmano visas šias sritis.

Iki Šiaulių – vos 40 minučių kelio, čia pat Ryga. Šiuolaikinėmis susisiekimo priemonėmis atstumai nieko nereiškia – gali nuvykti bet kur, kad ir kokius poreikius turėtum.

Kartu su kolegomis ji formuoja architektūrinį Akmenės rajono savivaldybės veidą, pradedant statybos leidimų išdavimu privatiems statytojams ir baigiant didžiulių savivaldybės projektų, viešųjų erdvių, pavyzdžiui, miestų aikščių, planavimu.

„Džiaugiuosi, kad galiu dirbti pagal specialybę, nes į tai dėjau viltis, dėl to mokiausi septynerius metus. Niekada netroškau darbo vainikuoti kokiu nors reikšmingu objektu – paminklu pačiai sau. Valstybės tarnautojai dirba visuomenei, aš – kiekvienam Akmenės rajono gyventojui. Projektai dažnai sulaukia kritikos, išsiskiria nuomonės, tačiau diskusijos skirtos tam, kad aplinka galų gale būtų gražesnė, kad žmonių gyvenimo kokybė gerėtų, kad eidamas miestu gyventojas džiaugtųsi ir didžiuotųsi savo kraštu. Tai man  – pasiekimas“, – tikina rajono architektė.

Ji neabejoja, kad dar daug ką gali nuveikti – tik reikia noro, užsispyrimo, ryžto ir jėgų: „Bent pati save tuo motyvuoju.“

Tiki profesijos perspektyva

Pamatus architektės profesijai V.Lukošiūtė pradėjo kloti dar dvyliktoje klasėje, kai savaitgaliais ėmė važinėti tobulintis į prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto įsteigtą Jaunojo architekto mokyklą. Išlaikiusi stojamąjį egzaminą mergina šiame universitete studijavo inžinerinę architektūrą – gavo bakalauro laipsnį. Vėliau Kauno technologijos universitete įgijo architektės magistro diplomą.

„Be to, esu baigusi Skuodo meno mokyklos dailės studiją. Tėtis buvo statybos inžinierius, daug metų dirbo statybos darbų vadovu. Matyt, polinkis šiai sričiai atėjo iš šeimos“, – svarsto architektė.

Mano kurso draugai ir kolegos, kurie buvo motyvuoti studijų metu ir nuosekliai dirbo, atrado savo nišą ir dirba pagal specialybę, tiesa, dalis – ne Lietuvoje.

Ji nemano, kad architektūros specialistų Lietuvoje rengiama per daug ir nesutinka su kartais viešoje erdvėje pasigirstančiomis kalbomis, girdi, universitetai ugdo būsimus aukštos kvalifikacijos bedarbius.

„Iš architekto profesijos galima valgyti duoną. Aišku, yra liūdnų pavyzdžių: kai kam nepasiseka, bet gal tie žmonės įdėjo per mažai pastangų? Mano kurso draugai ir kolegos, kurie buvo motyvuoti studijų metu ir nuosekliai dirbo, atrado savo nišą ir dirba pagal specialybę, tiesa, dalis – ne Lietuvoje. Architekto studijos labai plačios: jos formuoja asmenybę, estetinį jos raštingumą. Galų gale, studijos orientuotos ne tik į statinių projektavimą, bet ir į teritorijų planavimą, kraštovaizdį, interjero dizainą. Sričių išnaudoti savo kūrybinį potencialą tikrai netrūksta“, – garantuoja V.Lukošiūtė.

Architektūros bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį teikia Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus dailės akademija, Kauno technologijos universitetas ir Klaipėdos universitetas keturiose studijų programose. 2012 metais architektūros bakalauro studijas baigė 216 absolventų, magistro – 66.

2013 metais (preliminariais duomenimis) – atitinkamai 156 ir 59.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką