Iš Panevėžio kilęs, tačiau jau ne vieną dešimtmetį sostinėje gyvenantis R.Bartašius vieną dieną pavargo nuo miesto centro triukšmo ir nusprendė ieškoti ramesnės ir švaresnės vietos. Be to, dviejų kambarių butas, kuriame R.Bartašius gyveno su žmona ir dviem dukromis, darėsi per ankštas.
„Galvojome, kad galbūt reikia butą keisti į sodą. Pavažinėjome po apylinkes – viskas taip maža pasirodė. Žmona sako: gal į didesnį butą kraustykimės? Bet kas iš to – juk tas pats miestas!“ – į dešimties metų praeitį nusikėlė menininkas.
Žmona sako: gal į didesnį butą kraustykimės? Bet kas iš to – juk tas pats miestas!
R.Bartašiaus dėmesį patraukė 15 arų sklypas su pamatais, nuo Vilniaus centro nutolęs per 20 kilometrų. Už jį šeima anuomet sumokėjo juokingą sumą – vos 18 tūkst. litų. Iškart po to nekilnojamojo turto kainos ėmė kilti kaip ant mielių. Po dvejų metų kaimynas sklypą be pamatų pardavė jau už 240 tūkst. litų.
„Tada buvo pats nekilnojamojo turto kainų pikas“, – priminė R.Bartašius.
Įkalti vinį gali ne tik licencijuotas meistras
Pagal išlietus pamatus, vien R.Bartašiaus namo rūsys turėjo užimti 115 kv. m plotą. Namo projektas leido turėti tris aukštus.
„Tačiau kryptingomis pastangomis gyvenamąjį plotą pavyko sumažinti iki 75 kv. m“, – šypsojosi portalo 15min.lt žurnalistus namuose priėmęs šeimininkas. Antra tiek erdvės šiandien užima atviros pastogės ir didžiulė oranžerija.
Paklaustas, kodėl namą rentė iš molio, mažakalbis R.Bartašius tik trūktelėjo pečiais: „Nežinau.“
Matyt, tokį sprendimą padiktavo gyvenimo filosofija: vartotojiškos visuomenės dėsnius neigiantis menininkas nematė prasmės šimtatūkstantines sumas švaistyti namo statybai ir lįsti į paskolas.
O juk patarlė „ne šventieji puodus lipdo“ galioja ir statyboms.
Be to, jis įsitikinęs, kad statyba – tik viena iš žmogaus veiklos rūšių, todėl nereikia jos nei per daug išskirti, nei juo labiau mistifikuoti.
„Gali susidaryti įspūdis, kad vinį įkalti gali tik licencijuotas meistras spalvingu kombinezonu ir skambiu užrašu ant automobilio. O juk patarlė „ne šventieji puodus lipdo“ galioja ir statyboms, – savo tinklaraštyje „Kitokia statyba“ (rb.blogas.lt) yra pastebėjęs R.Bartašius, kadaise Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) įgijęs statybos santechniko inžinieriaus specialybę. – Tačiau pagal ją nedirbau nė trejų metų – gyvenu iš meno.“
Kaip kregždės lizdas – tik atvirkščiai
R.Bartašius propaguoja ne tik ekologišką gyvenimo būdą, bet ir alternatyviąją statybą, todėl namą statė iš molio, išsikasto savo sklype, ir šiaudų, atsivežtų iš ūkininko už kokius 200 litų.
Tai jūsų namas – kaip kregždės lizdas? Išgirdęs tokią repliką R.Bartašius nė kiek neįsižeidžia. Nusišypso ir ima aiškinti niuansus: „Labai panašiai – tik šio namo sienose yra apie 90 proc. šiaudų ir 10 proc. molio, o kregždutės lizde – atvirkščiai.“
Be jokios didybės manijos menininkas pasakoja, namą statęs visiškai vienas. Organizuoti talkų nematė prasmės.
„Dukros buvo dar mažos – iš jų menkos pagalbininkės, o bičiuliams man būtų reikėję dviejų valandų vien išaiškinti, ką ir kaip daryti. Tik vieną kartą žmogų samdžiau, kai ant pamatų reikėjo sudėti plokštes", – pasakojo pašnekovas.
Iškasi molį, maišyklė suplaka tokią pliurzą, kurią vėliau išpili į vonelę su šiaudais. Tada pamaišai ir krauni.
Nulipdyti namo sienoms jam prireikė dviejų šiltųjų sezonų: „Iškasi molį, maišyklė suplaka tokią pliurzą, kurią vėliau išpili į vonelę su šiaudais. Tada pamaišai ir krauni“, – statybos technologijos principus vyras pateikia kaip elementariausią dalyką.
Panaudojo tai, kuo kiti atsikratė
R.Bartašius įsitikinęs, kad šis namas gali stovėti šimtmečius: svarbiausia jį saugoti nuo drėgmės – nuo jos sienos susileistų per kelis mėnesius.
„Svarbiausia – batai ir kepurė: pamatai izoliuoti, kad iš apačios drėgmė nesikauptų, ir stogas“, – paaiškino.
Būstas, kuriame R.Bartašius su žmona gyvena daugiau nei penkerius metus, šeimai atsiėjo tik apie 70 tūkst. litų.
„Ir čia įskaičiavus ne tik sklypo su pamatais kainą, bet ir išlaidas vidaus apdailai, projektui, visokiems biurokratams“, – atkreipė dėmesį vyras.
Kaip tai įmanoma? Juk viskas kainuoja! Į tokius postringavimus R.Bartašius tik numoja ranka: brangiausia, kas jam kainavo, tai stogo medžiagos. Visa kita buvo paimta iš mus supančios aplinkos – menininkas antram gyvenimui prikėlė daiktus, kurie kitiems miestiečiams jau buvo nereikalingi.
Plytelių šukės virto grindų mozaika
Pasidaryk pats – tokia filosofija vadovaujasi R.Bartašius. Medieną namo luboms ir durims jis rinkosi dar miške: kirto medžius, vėžė, pjaustė, pusę metų džiovino ir tik tada klojo.
Namo durys, baldai, dauguma interjero detalių pagaminti irgi iš statybinių atliekų.
Ten tiek gėrybių: durys, langai, baldai, lentos, sijos iš senamiesčio namų.
„Prie Vilniaus buvo labai fainas sąvartynas: atvažiuoji su tuščia mašina, pasisveri, tada eini prie trijų aukštų namo dydžio medienos atliekų krūvos ir renkiesi. Ten tiek gėrybių: durys, langai, baldai, lentos, sijos iš senamiesčio namų. Krauni, kiek ko reikia, vėl pasveri ir išvažiuoji. Už pilną mašiną ir priekabą sumokėdavau kokius 25 litus. Dabar nežinau, ar į tą sąvartyną įsileidžia – atėjo mada viską malti į drožles“, – atsiduso menininkas.
Taip storos išdrožinėtos senovinės durys, nušveistos ir perdažytos, tapo Bartašių miegamojo lovos galvūgaliu, plytelių duženos – oranžerijos ir rūsio grindų, vonios sienų mozaika, automobilių padangos – žvejo krėslu prie „balos“, susiformavusios duobėje, iš kurios buvo kasamas molis.
„Pagaunu karosiuką ir metu vištoms“, – šypsosi R.Bartašius, jau seniai nevalgęs kiaušinių iš parduotuvės.
„Ir tokių gėrimų, užsukamų kamšteliais, negeriame: važiuoji dviračiu, pamatai kamštelį, pakeli, įsidedi į kišenę. Dalį ir draugai atvežė“, – žvelgdamas į spalvingą lauko girliandą paaiškino skulptorius.
Kaimyno pirtis aukštesnė
Aprodydamas savo valdas šeimininkas prasitarė, kad pirminė jo mintis buvo pastatyti požeminį namą iš padangų.
Būdavo, žmonės užsuka, pasižiūri ir sako: „Aš, aišku, taip nedarysiu, nes tai – nesąmonė, bet pažiūrėt įdomu.“
„Tai labai paprasta, puikiai žinau technologiją, tačiau tam reikia tam tikrų specialių sąlygų: reljefo, kad šlaitas eitų į pietų pusę ir pan. Be to, mane stipriai apribojo pamatai“, – kalbėjo R.Bartašius.
Tačiau jis bent iš dalies įgyvendino viziją – iš lauko namas atrodo žemas, ypač lyginant kaimyninių mūrinukų kontekste.
„Pažiūrėkite, kaimyno pirtis aukštesnė už mūsų namą“, – sukikeno.
Vasarą ant Bartašių namo šlaitų sirpsta žemuogės, žydi gėlės. Dėl to namas dar labiau susilieja su aplinka.
Nesąmonė, bet pažiūrėt įdomu
Monumentalaus R.Bartašiaus meno kūrinio atvyksta apžiūrėti ir smalsuoliai, ir gamtosauginėmis idėjomis degantys bendraminčiai.
Prieš kelerius metus, statyboms dar tik įsibėgėjant, apžiūrėti keistojo statinio kaimynai į Bartašių sklypą organizuodavo savo svečių ekskursijas.
„Vadinamieji „frykai“ visuomenėje irgi turi savo vietą – jie įdomūs. Būdavo, žmonės užsuka, pasižiūri ir sako: „Aš, aišku, taip nedarysiu, nes tai – nesąmonė, bet pažiūrėt įdomu“, – prisiminė R.Bartašius, už tokias kalbas visai nepykdavęs.
Parduok, dar spėsi pinigus atsiimt.
Kur čia pyksi, jei net tėvas iš pradžių netikėjo sūnaus sumanymu. „Pradėjau statybas, tėvai atvažiavo manęs aplankyti, apžiūrėti. Tėvas pavaikščiojo, pasidairė ir patarė: „Parduok, dar spėsi pinigus atsiimt“, – šeimoje anekdotu tapusią istoriją papasakojo menininkas.
Paklaustas, ar kas nors norėjo namą nupirkti, ir ką darytų, jei atsirastų potencialus pirkėjas, R.Bartašius atsakė negalvodamas: „Nebuvo ir neatsirastų. Tie, kuriems tokie dalykai rūpi, nori savo rankomis pasistatyti. Ir tai yra pats teisingiausias namo atsiradimo būdas.“
