– Aidai, esate Lietuvoje gerai žinomas ir vertinamas architektas, interjero dizaineris. Apie jus dažnai rašo Lietuvos žiniasklaidos kanalai, jus kviečia dirbti su geriausiais architektūros projektais. Kaip pats save pristatote žmogui, kuris asmeniškai su jūsų veikla dar nėra susidūręs ir apie tai žino tik iš spaudos puslapių ar televizijos ekrano?
– Įprastai žmogus, kuris asmeniškai nėra susidūręs su mano architektūrine veikla, labai retai užklysta į studiją eidamas pro šalį. Dažniausiai tai būna arba mūsų užsakovų bičiulis, pažįstamas, būsimas kaimynas, arba besidomintis architektūra ir norintis gauti iš architekto šiek tiek daugiau negu leidimą statyboms. Praktika rodo, kad kiekvienas mūsų įgyvendintas projektas dažniausiai atneša 2 – 3 naujus klientus. Šita progresija džiugina ir kartu įpareigoja toliau tobulėti, žengti su gyvenimu vienu ritmu, o kartais netgi greičiau. Rekomendacija – didžiausias mano darbo įvertinimas. Taigi prisistatau labai paprastai – savo darbais.
– Savo veiklą pradėjote taip seniai, kad, regis, per tą laiką turėjo įvykti nemažai pokyčių jūsų, kaip specialisto ir savo srities profesionalo, bei studijos gyvenime. Kokius reikšmingiausius pokyčius paminėtumėte?
– Kūrybinę veiklą pradėjau garsaus Kauno architekto Vytauto Budvyčio projektavimo įmonėje „Archidėja“. Šį garsų architektą laikau savo pirmuoju mokytoju. Vytautas puikus savo srities specialistas, geras pedagogas ir teisingas žmogus, kuris įskiepijo meilę architektūrai. Įkūręs savo studiją „Archispektras“, supratau, kad vienas lauke ne karys, ir teko suvienyti bendraminčių komandą. Narių skaičius nuolat kito – ir didėjo, ir mažėjo. Tai priklausė nuo situacijos statybų rinkoje. Be abejonės, pokyčių buvo ir mano, kaip architekto, gyvenime ir studijos kūrybinėje veikloje. Teko penkerius metus pabūti pedagogu, t.y. padirbėti su studentais KTU statybos ir architektūros fakultete. Buvau projektų vadovas. Ir šiandien šios architektų kalvės studentai – lietuviai ir užsieniečiai – atlieka praktiką mūsų studijoje. Teko nemažai projektuoti ir dalyvauti architektūriniuose konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Latvijoje, JAV, Brazilijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Tadžikijoje.
– Pristatykite savo studiją. Koks jos „veidas“ dabar?
– Šiuo metu studija „Archispektras“ vienija šešių bendraminčių kūrybingų architektų komandą.
Tai – Evaldas Žurkus, Vaidas Tamošiūnas, Andrius Šova, Laura Šalvytė, Justina Vaškytė ir aš. Kiekvienas iš mūsų – asmenybės, turinčios savo individualų požiūrį į architektūrą, todėl darbas komandoje visada suteikia naujų potyrių ir iššūkių, leidžia eksperimentuoti, reikalauja įsiklausyti, toleruoti kitokią nuomonę. Manau, kad studijos veidas yra pakankamai modernus ir „šviežias“. Projektų spektras – nuo interjerų, mažosios architektūros elementų, individualių gyvenamų namų, daugiabučių, biurų pastatų, mokyklų, sporto salių ir aikštynų, medicinos įstaigų iki prekybos centrų. Aišku, didžiausią patirtį turime sukaupę projektuodami gyvenamuosius namus, kvartalus. Ne vienas iš jų buvo neblogai įvertintas kolegų, taip pat sulaukė nominacijų Lietuvoje rengiamuose konkursuose ir parodose. Darbai publikuojami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio architektūriniuose leidiniuose.
– Ar sunku esant didžiulei konkurencijai architektūros rinkoje išlaikyti lyderių pozicijas? Kas padeda nuolat būti dėmesio centre ir neprarasti savo pozicijų?
– Išlaikyti lyderių pozicijos ir būti dėmesio centre nėra mūsų studijos tikslas. Tikslas – kiekvieną objektą kurti, projektuoti, kitaip sakant, „daryti“ su džiazu ir siekti, kad tas objektas būtų geras ne tik architektams, bet ir mūsų visada teisiam užsakovui. Tai, žinoma, velniškai sunku suderinti, tačiau būtina siekti tobulybės.
– Kaip atrodo jūsų studija, kurioje vyksta kūrybinis veiksmas ir gimsta pačios pažangiausios idėjos? Ar sunku keisti savo paties darbo vietos įvaizdį? Ką dar norėtumėte padaryti-sukurti erdvėje, kurioje praleidžiate daugiausiai laiko?
– Mūsų studija reziduoja 20 a. pradžios rekonstruotame name. Studija tarsi suskirstyta zonomis: pirmame ir antrame aukšte – darbo kabinetai, rūsyje – posėdžių ir atsipalaidavimo erdvės. Kartais jos virsta tokiomis, kuriose verda darbas, o kartais atvirkščiai. Visose zonose nuolat skamba muzika – nuo jazz, blues iki sunkiojo metalo ir gero seno roko. Tai neretai turi įtakos kūrybinio proceso rezultatams ir architektūrinio kūrinio nuotaikai.
Darbo vietos įvaizdį būtų galima nesunkiai pagerinti susitvarkius „bardaką“, tarkime, išmetus senus apdailos medžiagų katalogus, žurnalus ir brošiūras. Propaguojame švarius, minimalistinius interjerus, bet reikia pripažinti, jog ne visada pavyksta tai pademonstruoti savo studijoje.
– Labai dažnai dirbate ne vienas, bet tandeme su kokiu nors kolega. Kas šiame procese sunkiausia? Ar tai, kad jūs norite, galite ir mokate savo sumanymus realizuoti ne vienas, reiškia, jog nesate toks didelis individualistas?
– Mano nuomone, dirbant komandoje ir suderinus jaunatvišką žingeidumą, veržlumą, minties novatoriškumą su profesionalumu, patirtimi galima pasiekti daug geresnį, tobulesnį rezultatą. Ne, aš nemoku būti individualistas. Be abejo, reikia išmokti gerbti ir vertinti kito nuomonę. Tai labai svarbu.
– Sakoma, kad kai turi labai daug patirties savo srityje, vis sunkiau sukurti kažką tokio, kas kiekvieną kartą priverstų sulaikyti kvėpavimą iš nuostabos. Iš kur jūs pats semiatės įkvėpimo, idėjų? Ar turite savo architektūros guru?
– Nieko turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad įkvėpimo ir naujų idėjų semiuosi ieškodamas, lankydamas ir nagrinėdamas pasaulinio garso korifėjų sukurtus objektus. Tam tikrai skiriu nemažai laiko, tačiau architektūros šedevrų lankymą galima sutapatinti su atostogų ritmu ir taip vėl praturtinti idėjų bagažą. Mano architektūros guru yra Nyderlandų architektas, urbanistas Rem Koolhas, architektų kompanija MVRDV, danų architektas Bjarke Ingels su kompanija BIG. Iš senosios gvardijos savo darbais žavi Frank Loyd Wrigt, Mies van der Rohe ir kiti modernistai. Iš Lietuvos architektų cecho išskirčiau Algimanto Kančo, Gedimino Jurevičiaus, Ginto Natkevičiaus, Viliaus Adomavičiaus, Ramūno Raslavičiaus kūrybą. Tai – puikūs architektai. Semtis idėjų iš jų darbų tiesiog būtina kiekvienam pradedančiajam jaunajam architektui.
– Kas jums yra architektūra?
– Tai – menas ir verslas, darbas ir poilsis, hobis ir savirealizacija. Iš esmės tai yra gyvenimo būdas.
– Nors esate architektas, bet kuriate ir interjerus. Kokie interjerai Jums labiausiai imponuoja?
– Interjerai nėra stiprioji mano pusė, tačiau jei tenka juos kurti, tai labiausiai mėgstu, kaip aš vadinu, „su be nieko“! Dažnai su kolegomis diskutuodami stengiamės įtikinti klientą, kad geras interjeras sukuriamas tada, kai teisingai suprojektuojama objekto architektūrinė dalis, sukuriamos ir gerai išplanuojamos vidaus erdvės, ir daugiau nieko daryti nereikia. Tolimesnis dekoravimas dažniausiai tik pablogina rezultatą. Minimalizmas ir architektūroje, ir interjere – mūsų kompanijos siekiamybė.
– Kas pasikeitė interjerų kūrimo procese per pastaruosius penkerius metus?
– Studijos interjerų kūrybos virtuvėje mažai kas pasikeitė. Tiesa, kūrėjų gretas papildė dvi jaunos kūrybingos ir gabios architektės, kurios įnešė naujų spalvų ir šilumos naujai kuriamų objektų interjeruose. Tai džiugina, nes kartais klientai atsisakydavo paslaugų sakydami, jog mūsų kuriami interjerai per daug šalti, vyriški. Taigi jei kalbėtume apie interjerų kūrimą, tai turėčiau pasakyti, kad per pastaruosius penkerius metus šioje srityje žymiai patobulėjome.
– Kokio interjero nekurtumėte arba kodėl atsisakytumėte dirbti su kokiu nors klientu?
– Nekurčiau tokio, kurio stilistika visiškai neatitinka pastato architektūros. Jei dirbant su klientu kyla ginčų, visada sakau, kad pastato architektūra ne tik jam vienam priklauso, bet ir kiekvienam šalia gyvenančiam, dirbančiam, važiuojančiam, einančiam ir net žaidžiančiam smėlio dėžėje, stengiuosi įtikinti, jog būtina pasitikėti autoriumi ir rezultatas bus puikus. Interjeras lyg ir priklauso tik pačiam klientui ir galima būtų leisti daugiau kompromisų, tačiau pastatas yra vienas organizmas su savo architektūra, interjeru, ir jei gelžbetoninis pastato tūris žvelgia į mus savo stiklinėmis vitrinų akimis, tai jo vidinė dvasia neturėtų alsuoti buduariškomis a la provanso imitacijomis. Taigi su tokiu klientu, kuris neišgirs elementariausių kūrybinio proceso tiesų pačioje pirminėje projektinių pasiūlymų stadijoje, vėlesnis darbas bus sudėtingas, todėl gero rezultato tikėtis sunku.
– Kokias interjero kūrimo tendencijas Lietuvoje pastebite šiuo metu?
– Interjerų kūryba mūsų šalyje užsiima daug specialistų. Tai – architektai, interjerų dizaineriai, dekoratoriai, stilistai, rūbų dizaineriai, įvaizdžio kūrėjai, dailininkai, landšafto agronomai, gėlininkai, statybininkai, namų šeimininkės ir patys klientai, nesvarbu, kokios profesijos jie bebūtų, tad jų šedevrų tendencijas turėtų geriau išnagrinėti ir apibendrinti menotyrininkai ir meno kritikai. Jei tai prašoma padaryti manęs, aš pastebėčiau, jog einama link modernumo: mažėja imitacijų, klientas vis dažniau girdi kūrėją, dažniau interjeruose įprasminama mintis, kad „mažiau yra daugiau“.
– Kaip atrodo jūsų, kaip kūrėjo, diena? Kuo ji skiriasi nuo tos, kai nekuriate, ar taip nebūna?
– Diena prasideda nuo pokalbių su kolegomis apie dienos aktualijas prie didelio kavos puodelio, vėliau el. pašto patikra, susitikimai su klientais, rangovais, objektų lankymas ir t.t. Beje, muzikos garsai skamba visur ir visada. Tai labai gerai nuteikia. Diena, skirta ne kūrybai, dažniausiai skirta šeimai, aktyviam poilsiui.
– Jei Jūsų prašytų duoti tris patarimus tiems, kurie dar tik planuoja rinktis architekto kelią, apie ką pirmiausia jiems patartumėte pagalvoti?
– Apie tai, ar tikrai turi gabumų būti šios profesijos atstovais, ar užteks kantrybės dirbti gerokai daugiau nei 8 val. per parą, ar pakankamai ambicijų įrodyti kūrybines tiesas ne tik sau, bet ir klientui?
– Ką kuriate ir projektuojate šiuo metu?
– Šiuo metu su sūnumi, architektu Ignu, dabar dirbančiu Niujorke, HWKN architektų biure, koreguojame Kulautuvos Šv. Mergelės Marijos vardo bažnyčios projektinius pasiūlymus. Dalyvavome konkurse ir patekome į 2-ąjį etapą. Taip pat vyksta kelių gyvenamųjų namų, biuro pastato Kaune, viešbučio rekonstrukcijos Neringoje, sodybos Varėnos rajone techninių projektų ruošimas, keleto interjerų Kaune ir Vilniuje kūrimas.
– Kokiu savo iki šiol sukurtu objektu labiausiai didžiuojatės ir laikote kūrybos apogėjumi, pareikalavusiu ne tik žinių, bet ir didžiulio atsidavimo, kantrybės ir gausybės laiko?
– Ko gero, su kolega Vaidu Tamošiūnu sukurtus objektus – gyvenamąjį namą Kauno rajone, pušyne, prie upės, rūdintos skardos fasadu ir poilsio namą Latvijoje, Papėje ant jūros kranto, laikyčiau pavykusiais. Jei pasisektų laimėti konkursą ir realizuoti Kulautuvos bažnyčios projektą, manau, kad tai būtų tikrai neblogas modernios architektūros pavyzdys.
– Ar būna gyvenime toks laikas, kai pagalvojate, kad dirbti jau nebenorite, kad viskas tapo pernelyg chaotiška ir skęsta rutinoje?
– Nebūna, labai tikiuosi, kad ir nebus!
– Kaip ilsitės?
– Ilsiuosi dažniausiai aktyviai. Sportui skiriu labai daug laisvalaikio. Velniškai mėgstu lauko tenisą, kalnų slidinėjimą, plaukimą, važinėjimą dviračiu, šiaurietišką vaikščiojimą gamtoje. Muzika – vienas iš mano hobių, lydintis visą gyvenimą, tad pasaulinių roko, bliuzo ir džiazo „dievų“ koncertų lankymas tapo norma. Taip pat su šeima ir grupe artimiausių draugų bei bičiulių mėgstame pažintines keliones į įvairiausius pasaulio kampelius. Beje, esame įsimylėję Neringos pajūrį ir didžiąją dalį šiltojo periodo praleidžiame Nidoje.
– Kokių profesinių ateities planų turite?
– Ateities planai gana kuklūs: stipriai tobulėti, kurti žmogui, o ne sau, siekti, kad kūrybinis procesas būtų „džiazas“ ir tai atsispindėtų darbuose.
– Kas jūsų veikloje Jus labiausiai vargina ir ar per ilgametį kūrybos kelią radote būdus, kaip tai suvaldyti, kad negatyvūs dalykai nekeltų streso, rūpesčio ir nežudytų įkvėpimo?
– Labiausiai vargina nesusišnekėjimas su klientu, t.y. paprasčiausias vienas kito negirdėjimas arba nenoras girdėti ir išklausyti. Aišku, derintojų, kontrolierių, biurokratų ir valdininkų vis gausėjanti armija taip pat neprisideda prie kūrybinio įkvėpimo didinimo. Suprantu, jog kitaip nebus ir reikia dirbti, kurti su malonumu, tada suteiksi džiaugsmo sau ir klientui, rezultatas bus garantuotas.
– Dėkoju už pokalbį!
