Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 15d. 14:55

Algimantui Nasvyčiui 90: Architektas visų pirma turi būti inteligentas

Algimantas Nasvytis
Sauliaus Žiūros nuotr. / Algimantas Nasvytis

Nasvyčiui – 90! Didelį žmogų visuomet supa didelis skaičius žmonių. Liaupsinančių, kritikuojančių, dėkingų. Tarp šių – ir aš. Gavęs daugybę pamokų, patarimų ir pavyzdžių iš architekto, kuris išmokė suvokti architektūrą, kaip medžiaginį tautos mentaliteto, sąvasties ir būties pavidalą. Nacionalinę architektūrą, kaip kultūrinių ir socialinių procesų kolektyvinį kūrinį, kurį kiekvieno pasišventusio architekto kūrybinis balsas gali sustiprinti ir individualizuoti.

Algimantas Nasvytis išugdė, išaugino, įpūtė jėgos ir pasitikėjimo ne vienai dešimčiai architektų. Abu su broliu Vytautu – ilgų distancijų bėgikai. Ištvėrę sovietmečio marazminį liūną ir sugebėję ne tik patys realizuoti eilę ikoninių objektų, bet ir įpūsti architektūrinio tikėjimo šviesą jauniesiems.

Brolių Nasvyčių architektūrinė dviskaita jau seniai tapo įspūdingu Lietuvos istorijos puslapiu. Permainingu, dramatišku ir labai nenuobodžiu.

Nors Vytautas Nasvytis prieš porą metų paliko šį pasaulį, tačiau brolis dvynys liko aktyvus architektūrinio gyvenimo dalyvis. Deja, šiandieną, nepavyks nudžiuginti nauju interviu solidaus A.Nasvyčio jubiliejaus proga, nes architektą užklupo liga.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Audrys Karalius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Audrys Karalius

Tačiau redakcijos archyve turime puikų ir vis dar aktualų Algimanto Nasvyčio interviu pirmąjam žurnalo „Arkitektas“ numeriui. Kalbėjausi su metru 1995-ųjų lapkritį, jo studijoje Vilniaus „Miestprojekte“ (galbūt jau JADe). (Spausdiname fragmentus).

– AK: Kai prasidėjo Sąjūdžio judėjimai, tarp aktyviųjų buvo nemažai architektų. (…) Dabar jų vėl lyg ir nebėra visuomenės priekyje…

– Apskritai architekto profesija yra visuomeniška ir gana prestižinė. Aš jau minėjau tam tikrą aristokratiškumą – nors ir mažai uždirbdamas, architektas ir sovietmečiu buvo svarbus. Su juo skaitydavosi „aukštos sferos“, nes žinojo, kad be architekto ir jo projekto – namo nebus. Architektas buvo reikalingas žmogus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algimantas Nasvytis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algimantas Nasvytis

– Bet taip buvo ne tik sovietmečiu – ir pasaulyje turbūt taip yra?

– Taip. Normaliose, susiformavusiose valstybėse ir neblogai apmokama, jeigu darbo turi. Sovietmečiu buvo kitaip – prastai apmokama, bet prestižinė.

Nenoriu ir neklausau CK sekretoriaus. Ir ką jis man padarys? Iš partijos (komunistų) neišmes, nes nepartinis. Pats nenusibraižys… Kadangi visuomenėje architektai kotiravosi neblogai, tai ir Atgimimo laikotarpiu architektų indėlis buvo respektuojamas. Kitas dalykas yra tas, kad architektas yra konkretesnis žmogus ir pasisakymai aiškesni – ne vien bendros frazės debesyse sklando.

Sakyčiau taip – architekto profesija yra itin tinkama politiniam-visuomeniniam gyvenimui. (…)

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algimantas Nasvytis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algimantas Nasvytis

– Ar jūs dirbdamas Aplinkos ministru galėjote save realizuoti? Ar jautėte kūrybinį džiaugsmą?

– Kai kas šiek tiek buvo realizuota… Kadangi nesu profesionalus biurokratas ir politikas, aš negaliu net lyginti to džiaugsmo, kuris natūraliai kyla architektui, pastačiusiam pastatą ir natūroje pasitikrinusiam savo apmąstymus popieriuje. Man tas darbas buvo kančia, aš pavargdavau. Pavyzdžiui, aštuntą vakaro aš jau būdavau visiškai išsunktas. Tuo tarpu, kai dirbdamas architektu, tokiu metu tik pradedi įsivažiuot…

Ministro poste labai daug dalykų teko atlikti neturint reikalingų įgudžių ir kondicijos. Čia lygiai tas pats, kaip bėgti ilgą distanciją nesitreniravus…

Algimantas Nasvytis. Trumpai

Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai suprojektavo LTSR paviljono Maskvoje interjerus, „Neringos“ viešbučio ir kavinės interjerus Vilniuje (1959 m.), Centrinio pašto rekonstrukciją (1969 m.), Naujo miesto centro dešiniajame Neries krante urbanistinę viziją (1966-1974 m.), viešbutį „Lietuva“ Vilniuje (1963-1984 m.), Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje (1981 m.), Seimo (anksčiau LTSR Aukščiausiosios tarybos rūmus) (1982 m.) ir daugelį kitų svarbių objektų.

Plėtojant sostinės erdvinę kompoziciją, jos siluetą, panoramas, Nasvyčiai pirmieji pasiūlė idėją sukurti naują Vilniaus centrą dešiniajame Neries krante – architektūrinę kalvą – ir patys aktyviai dalyvavo įgyvendinat šį sumanymą. Architektas iki šiol nuolat dalyvauja Vilniaus bendrojo plano, miesto centro detaliojo plano rengimo darbuose.

Algimantas Nasvytis yra apdovanotas svarbiomis valstybinėmis premijomis bei titulais: 1998 m. jam suteiktas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinas, 1998 m. – Architektūros riterio ordinas, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis, 2003 – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2006 m. – Šv. Kristoforo statulėlė. Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2016 m. – Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Pilotas.lt
Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Mados infekcija

Eurovizija 2018

Euromaster

„Susitikime lauke“

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką