Nacionalinės bibliotekos idėja, pradėjusi formuotis dar XIX a. pradžioje, palaikyta S.Daukanto ir M.Valančiaus laikais, tuomet nebuvo realizuota dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo. Ilgai puoselėjamą Nacionalinės bibliotekos idėją realiai pradėta įgyvendinti tik 1919 metais. Paskui dar ne vieną dešimtmetį jos veiklą smarkiai ribojo patalpų ir lėšų stoka bei aiškios koncepcijos nebuvimas. Ne kartą buvo iškilęs rimtas pavojus net pačiam pagrindinės šalies bibliotekos egzistavimui.
1963 m. Vilniuje duris atvėrė pastatas, kuriame Nacionalinė (tuomet – Respublikinė) biblioteka veikia iki šiolei. 2008 m. prasidėjo pagrindinio pastato rekonstrukcija, kuri truko iki 2016-tųjų rudens, kai atsinaujinusi biblioteka pakvietė lankytojus ne tik į tradicines skaityklas, bet ir į renginių, parodų erdves.
Nacionalinėje bibliotekoje veikia moderni konferencijų bei kino salė, vaizdo ir garso įrašų studijos, muzikavimo erdvė, kūrybinės dirbtuvės, žaisloteka, Bendradarbystės (HUB) ir Valstybingumo erdvės.
Tačiau pasak Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus prof. Renaldo Gudausko, „šiuolaikinė biblioteka yra nuolatinis procesas, tapsmas, siejantis tai, ką mums, kaip Valstybei, privalu prisiminti ir išsaugoti, su raidos perspektyva, leidžiančia įžvelgti mūsų vietą ir vertę nuolatinių iššūkių pilname globaliame pasaulyje“.
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie Nacionalinės bibliotekos senojo pastato atnaujinimo iššūkius su vienu iš bibliotekos rekonstravimo projekto autorių, architektu Jokūbu Jurgeliu. Kalbino žurnalistas Ginas Dabašinskas, Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas.
