Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

D.Varnaitė apie buvusį Kelių policijos pastatą: nugalėjo sveikas protas

Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Šaltinis: Lrt.lt
10
A A

Buvęs Kelių policijos pastatas – raudonų plytų krūva ar architektūros šedevras? Toks klausimas dabar bus sprendžiamas Kultūros paveldo departamento kabinetuose. Vokiečių prekybos tinklas „Lidl“, įsigijęs šį pastatą, ketina jį nugriauti, o jo vietoje pastatyti naują administracinį pastatą. Tačiau sovietmečiu milicijai statyto pastato stojo ginti architektai ir paveldosaugininkai, esą prieš 30 metų objektas buvo įvertintas už aukštą architektūrinę ir meninę vertę, todėl turėtų būti registruotas kaip kultūros vertybė.

Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su „Lidl Lietuva“ valdybos nariu Mariumi Kybartu, Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite, Vilniaus savivaldybės miesto ir plėtros departamento vadovu Mindaugu Pakalniu ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininku Mariumi Šaliamoru.

– Pone Kybartai, įsigijote pastatą iš valstybės, kurio vietoje ketinote statyti naują, modernų administracijos pastatą. Ir štai negaunate leidimo tą daryti?

– Taip, mes įsigijome pastatą aukcione 2015 m. rugsėjį ir ketinome pradėti administracinio pastato projektavimą ir statybą. Vėliau susidūrėme su situacija, kad tas pastatas gali būti saugomas ir šiuo metu vis dar sprendžiame, kokiu mastu tai bus daroma.

Mes esame pardavėjai, o ne statybos profesionalai

– Jūs ketinate statyti administracinį pastatą. Iš to, ką jūs matėte įsigiję tą pastatą, ar ten matytumėte galimybę išsaugoti, pritaikyti tą pastatą dabartinio biuro poreikiams?

M. Kybartas: Mes esame pardavėjai, o ne statybos profesionalai. Šiuo atveju, pirmas įspūdis buvo toks, kad reikia prašyti leidimo nugriauti tą statinį ir pastatyti naują modernų pastatą, atitinkantį šiuolaikinius standartus. Kai mes buvome supažindinti su šio pastato reikšme, esame priversti svarstyti kokiais mastais ir kokia dalimi tas pastatas galėtų būti pritaikytas. Tačiau mes patys, kaip būsimi administracinių patalpų naudotojai, sunkiai matome save įkeltus į pastatą, kuris yra pastatytas pagal tuo metu vyravusį reikalavimų rinkinį. Pastatas nėra šiltintas, jis yra gana žemomis lubomis, neatitinka šiuolaikinio biuro reikalavimų ir mums, kaip įmonei, darbas tame pastate būtų labai sudėtingas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje

– Pone Kybartai, jūs nusipirkote pastatą iš valstybės. Kaip apskritai vertinate tai, kas įvyko? Ar nesijaučiate apgauti, suvilioti, įvilioti į kokius spąstus?

– Stengiuosi nepasiduoti emocijoms. Šiuo metu mes visi daug dirbame, kad situacija būtų išspręsta kaip galima sklandžiau, nuosekliau. Mes tikrai jaučiame atsakomybę, tiek prieš Lietuvą, tiek prieš savo akcininkus. Stovėdami tarp šitų atsakomybių derinti abu interesus, labai tikimės rasti šį kompromisą, kuris tiks abiem.

– Ponia Varnaite, kokį jūs matote problemos sprendimą? Kokia išeitis?

Protokole buvo susitarta ir konstatuota, kad konkurso dalyviams būtų leidžiama vadovautis prielaida, jog pastatas neprivalo būti išsaugotas

– Norėčiau pradėti nuo to, kad Kultūros paveldo departamentas per pastaruosius metus labai nuosekliai bendradarbiauja su nekilnojamojo turto vystytojais ir jau esame sukaupę pakankamai daug patirties, kaip pritraukti investicijas į tikrus paveldo objektus, tuo pačiu į nekilnojamąjį turtą, kuris įgauna ir papildomą vertę. Šita susidariusi situacija tikrai yra nepriimtina. Visos pusės yra susitarusios dėl pagrindinių dalykų. Prieš dieną gavome ketinimų protokolą, kurį 2016 gegužės 23 d. pasirašė Lietuvos architektų sąjunga, „Lidl Lietuva“ ir Vilniaus miesto savivaldybė. Čia yra atsakymas, kurio dar nemačiusi vakar Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje pasiūliau, kad vertingosios savybės nebūtų tvirtinamos, nebūtų skubama tai daryti. Kitaip tariant, kad nebūtų sukeliami papildomi apribojimai ir kliuviniai, trukdantys vystyti šį projektą, ir kad būtų palaukta architektūrinio konkurso sąlygų. Minimame protokole buvo susitarta ir konstatuota, kad konkurso dalyviams būtų leidžiama vadovautis prielaida, jog pastatas neprivalo būti išsaugotas, tačiau konkurso sąlygos kviestų pateikti pasiūlymus dėl pastato elementų integravimo ar atkartojimo biurų parko architektūroje.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Diana Varnaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Diana Varnaitė

– Pone Pakalni, jūs tą situaciją jau numatėte anksčiau, kad gali būti tokios problemos, pretenzijos į paveldą?

– Mes vertiname dar kompleksiškiau. Tai yra miestui labai svarbi vieta. Architektūriniai konkursai yra labai gera praktika, jei kalbame apie geriausių sprendimų paiešką. Pačioje pradžioje, kai buvo pateiktas prašymas griauti pastatą, kai „Lidl Lietuva“ pradėjo planuoti savo būsimas veiklas, mes kartu su Architektų sąjunga ir investuotoju susėdę pasirašėme būtent šitą protokolą. Visus klausimus spręsime architektūrinio konkurso būdu. Tik labai gaila, kad praėjus 3–4 mėnesiams tas konkursas dar nėra įvykęs.

Šioje problemoje yra dvi sudedamosios dalys: teisinė ir kultūrinė

– O kas trukdo paskelbti konkursą, pone Šaliamorai?

– Visa medžiaga yra parengta, su „Lidl Lietuva“ suderinta. Liko tik kelios techninio pobūdžio detalės. Artimiausiu metu tas konkursas bus paskelbtas.

– Ar jūs matote poreikį palikti esminę dalį pastato, kuris niekaip neatitinka dabartinių poreikių?

M. Šaliamoras: Šioje problemoje yra dvi sudedamosios dalys: teisinė ir kultūrinė. Pritariu „Lidl Lietuva“ neišsakytoms pretenzijoms, kad, parduodant kažką, reikėtų įvertinti, pateikti tyrimus. Jei parduodi sklypą, reikia pateikti detalųjį planą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Marius Šaliamoras
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Marius Šaliamoras

– Valstybė pardavė užsienio investuotojui objektą, kuris negali jo naudoti, nes pradedami kelti papildomi reikalavimai. Absurdas, praktiškai apgavystė.

M. Šaliamoras: Čia geras pavyzdys, kaip reikia patobulinti šį sektorių. Antra problema – mūsų kultūros puoselėjimas ir saugojimas. Nebūtinai visus objektus turi saugoti valstybė, bet kiekvienas objektas gali turėti kultūrai įdomių ar reikšmingų elementų. Galbūt dera atsižvelgti ir integruoti tuos elementus į naują objektą. „Lidl Lietuva“ atsiliepė į šitą kvietimą ir tokio susitarimo pagrindu yra rengiamos sąlygos. Jos jau yra parengtos ir konkursas bus paskelbtas kitą savaitę.

– Jei teisingai suprantu, tai „formų atkartojimas“ reiškia, kad kažkoks pastatas savo išdėstymu ar forma primintų buvusį pastatą ir t.t., bet nebūtų to paties aukščio, iš tų pačių pasenusių medžiagų ir pan.?

D. Varnaitė: Visiškai sutinku. Dėl to vakar taryboje ir pasisakiau, kad nenoriu, jog taryba būtų įvelta į tas priešpriešas, ir kad nebūtų skubama tvirtinti vertingųjų savybių dėl viešojo intereso, kol nesusitarė visos pusės. Taip pat inicijavau rytoj vyksiantį visų suinteresuotų pusių susitikimą, kur pasistengsime rasti visiems priimtiną susitarimą, kas turėtų atsispindėti rengiamame architektūriniame konkurse. Dar kartą noriu pabrėžti, kad šiame protokole buvo labai aiškiai pasakyta, kad tik po architektūrinio konkurso sprendžiama, ar būtina suteikti statusą vertingosioms savybėms. Kodėl taip buvo stengiamasi įpinti departamentą, kad jis uždėtų tuos apribojimus, man labai sudėtinga atsakyti. Džiaugiuosi, kad pavyko priimti pakankamai optimalų sprendimą, kuris vėl leis visiems rasti bendrą kalbą ir priimti sprendimus, kurie pirmiausia džiugins miestą ir investuotojus.

– Pone Pakalni, kaip atrodytų miestas ir valstybė, jei staiga šiam objektui atsirastų papildomų reikalavimų, kai jis įsigytas aukcione?

– Bendruoju atveju miestas atrodytų blogai. Bet jei iš tiesų objektas toks vertingas ir jam duodame tam tikrus reikalavimus, tai turėtume kompensuoti nuostolius, kurie tenka vystytojui. Tokia praktika yra visose Europos šalyse.

– Kitaip tariant, jei norime išlaikyti, pavyzdžiui, fasadinę sieną, tai valstybė turėtų duoti pinigų investuotojui, kad tą padarytų?

M. Pakalnis: Taip, tokia turėtų būti normali praktika, jei objektas buvo parduotas visiškai be jokių sąlygų. Tai kito kelio nėra.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mindaugas Pakalnis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mindaugas Pakalnis

– Bet ar Lietuvoje yra tokių precedentų, ponia Varnaite?

– Gal vienas kitas ir pasitaiko, bet dar noriu akcentuoti, kad Kultūros paveldo departamentas artimiausiu metu parengs reikiamus teisės aktų projektus, kuriais įtvirtinsime prievolę pagal tam tikrus kriterijus įvertinti, kurie objektai būtų potencialiai įdomūs, bet nebūtinai juos įrašant į kultūros vertybių registrą. Tai – bendros architektūrinės politikos klausimas.

– M. Šaliamoras: Pritariu, valstybei tikrai per brangu saugoti ir puoselėti viską, kas yra įdomu. Turėtų keistis investitorių kultūra. Dera suprasti, kad pridedamąją vertę kuria objektai, turintys savo istoriją. Sugriauti galime labai greitai, bet prieš griaunant visada galime pasitikrinti, ar nėra įdomu kažką išsaugoti.

– Jūs sakote, kad ir moderniame pastate galėtų likti koks nors sovietmečio milicijos pastato fragmentas ir tai kurtų pastato vertę?

M. Šaliamoras: Aš nedrįsčiau studijoje projektuoti, palikime tai konkursui ir architektams. Bet yra gražių pavyzdžių, pavyzdžiui, Nacionalinė meno galerija yra toks pat sovietinis pastatas, kuris yra modernizuotas, apie 70 proc. naujas, ir architektas ten puikiai viską padarė išlaikydamas jo charakterį. Mes turime ir praeities ir dabarties ženklus, tai puikiai kartu sugyvena.

– Iš to, ką jūs kalbate, suprantu, kad realiai problemos nėra? Tai tik viešai kilusi diskusija, ponia Varnaite?

– Aš nematau problemos mums susitarti. Problemą matau tame, kad institucija, kuri įgalioja priimti sprendimus dėl įrašymo ar neįrašymo į registrą, yra įvelta taip, kaip tai nutiko šiomis dienomis. Mes negalėjome neatsižvelgti tiek į Architektų sąjungą, tiek į Vilniaus savivaldybės administraciją, kad šitas klausimas būtų svarstomas. Manau, kad tas prašymas buvo nesavalaikis. Nugalėjo sveikas protas ir dabar lauksime architektūrinio konkurso rezultatų. Vertinimo tarybos aktas, kurį vakar buvo ketinama pristatinėti, parengtas pačios Architektų sąjungos užsakymu. Neabejotinai investuotojui ir Vilniaus savivaldybei didžiausią rūpestį sukėlė tai, kad į vertinimo tarybos aktą buvo surašyta tiek duomenų, kad jei jis būtų patvirtintas tokios apimties, tai šiandien tas pastatas būtų buvęs neliečiamas.

– Tada turbūt niekas nieko nebūtų daręs ir tas pastatas būtų toliau griuvęs, nes valstybė jo saugojimui taip pat turbūt neturi pinigų.

D. Varnaitė: Mes tai situacijai neleidome susikurti ir, kaip minėjau, sprendimas yra atidėtas, kol įvyks architektūrinis konkursas. Tikiuosi, nebereikės grįžti prie paties įpaveldinimo klausimo, nes turime pakankamai talentingų architektų.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką