Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prie architektūros kapo: kodėl laidojame tai, ką turime geriausio?

Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Apleistas ir niokojamas pastatas Giraitės gatvėje
Šaltinis: Pilotas.lt
36
A A

Kol Lietuvoje gerą architektūrą nugriauti yra paprasčiau, negu ją pastatyti – tol valstybė pati save pasmerkia būti nykstamai mažėjančiu konstruktu, eroziniu vienetu. Suprantama, nyksmo erozija prasideda galvose, tačiau ji geriausiai matyti emigracijoje ir architektūroje...

Pasaulio architektūros istorija byloja elementarią tiesą – stiprėjo tautos, augo miestai, klestėjo kultūra tik ten, kur klajokliškas palapines keitė mediniai triobesiai, šiuos – mūriniai, mūrą – puošnūs rūmai iš akmens ir brangių metalų.

Kai puiki architektūra griūva ir ją keičia pigios trumpadienės šėtros, istorija paprastai fiksuodavo karą ar fatališkas stichines nelaimes.

O jeigu architektūra griūva, kad užleistų šėtroms vietą taikos sąlygomis, istorikams vieniems jau per sunku. Čia būtina ir mediko ranka, ir sociologo akis... Be to, trauminiai architektūros atvejai vizualinės taikos sąlygomis – ir architektūros mokslo dar netyrinėta sritis, būtent todėl užsiimsime tuo nedelsdami.

Geriausias Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio opusas

Kęstutis Pempė ir Gytis Ramunis turėjo laimės veržliausiu savo kūrybiniu periodu padovanoti Vilniui nuostabų postmodernizmo grynuolį – Kelių policijos pastatą greta Gerosios Vilties žiedo (1985).

Nesiruošiu kuklintis – tai tikras architektūros grynuolis, kuris savame žanre taip ir liko nepralenktas nei kolegų architektų, nei, beje, ir pačių autorių.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje

Nors statome daug, tačiau sąžiningos, iki dugno išmylėtos ir stilistiškai giliai suvoktos architektūros mes turime tiek mažai, kad net estai į mus nebežiūri...

O tada ne tik žiūrėjo. 1982-ųjų laidos Miestų projektavimo instituto Jaunųjų architektų katalogas tapo bomba. Jau vien kuklaus juodai-balto leidinuko faktas Sovietų Sąjungoje kvepėjo neregėta drąsa, o ir jaunųjų architektūra kvepėjo įžūliai antitarybiškai. Pempės ir Ramunio Kelių policijos projektas transliavo ryškią vakarietišką estetiką ir grafiką, kuri, mokantiems ją skaityti, sakė daugiau nei „Amerikos balsas“ ir „Laisvės radijas“ kartu sudėjus.

Raudonplytis architektuomenės sukilimo flagmanas

Tai buvo metas, kai VGTU (tada VISI) studentai vartydavome tą slaptai gautą manuskriptą po stalais it A.Šapokos istoriją. Galingai užtaisyta prisukamoji postmodernizmo bomba varė kraują į jaunas galvas – visi norėjome daryti taip gerai, kaip Jie. Kaip Pempė ir Ramunis. Niekam nė motais buvo, kad tai sovietinės „mentūros“ būstinė. Šeimininkai keičiasi, architektūra išlieka!

A.Ambrasas įsidrąsinęs net instaliaciją fakulteto koridoriuje su Pempės ir Ramunio opusu įrengė priešgaisrinio čiaupo vietoje. Postmodernizmo ikonos (projekto!) atvaizdai kiekvieną pertrauką buvo tirštai apspisti bundančios architektuomenės. Nors kitą dieną gaisrinis čiaupas su savo šlanga grįžo į registracijos vietą, o postmodernizmas dingo – buvo per vėlu. Architektūros fakulteto auditorijose nuolat buvo girdima kaip šen bei ten trūkinėja marksistinės-lenininės doktrinos siūlės.

Esu tikras, kad Pempės ir Ramunio raudonplyčio flagmano maištinga ir nekomjaunuoliška architektūra vedė pirmyn radikaliai suaktyvėjusius jaunuosius Vilniaus ir Kauno architektus. Užviręs katilas detonavo 1983-aisiais gimusį architektūros studentų konkursą SIKON (jau laikomas ilgaamžiškiausiu Europoje). Tai lėmė, kad 1984–1986 m. architektų laidas galima laikyti vienomis produktyviausių Lietuvos architektūros mokyklų XX a. istorijoje.

Net estai 1995-aisiais išleidę architektūrinio žurnalo „Maja“ numerį (vienintelį), skirtą visoms Baltijos šalims, vedamajame (Ado Eigi) rašė: „Sovietmečiu mes puikiai žinojome vieni kitų darbus. Būtų labai sunku paneigti Lietuvos architektų aukštą lygį ir pirmavimą ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje“...

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Buvęs Kelių policijos pastatas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Buvęs Kelių policijos pastatas

Trumpa architektūros erozijos istorija

Šiandieną stovime prie vieno talentingiausių naujojo paveldo pastatų kapo duobės: raudonplytį Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio opusą griaus...

Kodėl aukojame geriausią ką turime? Kodėl Architektūrą laidojame tylomis? Be skausmo. Be kaltės jausmo.

Policija ir architektūra – sunkiai Lietuvoje vienas kitą pakenčiantys subjektai.

Kaip žinia, Kelių policija prieš porą metų persikėlė į biurų pastatą „Jan“ Mėnulio gatvėje. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Pempės ir Ramunio pastatą perdavė Turto bankui.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje

Praeitą rudenį pastatas aukcione parduotas už 2,46 mln. eurų. Kartu nupirktas ne tik 5 800 kv. metrų pastatas, bet ir jam priklausęs 2,2 hektaro sklypas. Pastatą įsigijo mažmeninės prekybos tinklą Lietuvoje plečianti Vokietijos kapitalo bendrovė „Lidl Lietuva“ ir, anot „Lietuvos ryto“ dar šį pavasarį ketina pasmerktą „pastatą-vaiduoklį“ nugriauti. Statys kažką lidliško...

Turto bankas architektūrinių taisyklių nenustatinėja

Dainius Juozėnas, VĮ Turto banko Nekilnojamojo turto departamento Parduodamo turto skyriaus viršininkas sakė, kad pats asmeniškai suprantąs K.Pempės ir G.Ramunio architektūrinę pastato vertę, tačiau to maža. Paklaustas, ar nebuvo galima šiuo atveju prieš aukcioną nustatyti būsimam savininkui „architektūrinio elgesio taisyklių“, D.Juozėnas teigė, jog: „Turto bankas nebuvo nustatęs jokių specialių sąlygų ar ribojimų, kaip privatus savininkas turėtų elgtis su įgytu nekilnojamuoju turtu, nes tam tiesiog nebuvo teisinių prielaidų.“

Anot D.Juozėno, „Vertingos architektūros sovietmečio ar laisvės laikotarpio pastatai turėtų būti įvertinti Kultūros paveldo departamento ir jiems suteikta atitinkama teisinė apsauga. Šiuo atveju nei statinys, nei teritorija formaliai nėra kultūros vertybė. Jei tokia teisinė apsauga būtų – Turto bankas neabejotinai aukciono sąlygose informuotų apie tai potencialius pirkėjus.“

Kultūros paveldo departamentas motorų neužvedė

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informavo, kad šiuo metu yra sustabdęs naujų objektų įrašymą į Kultūros vertybių registrą. Išimtys daromos tik ypatingai svarbiems objektams ar tiems, kuriems gresia sunaikinimas.

Anot Paveldo departamento, dėl objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą ir dėl konkrečių objektų sprendžia Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Vienas iš pagrindinių kriterijų yra pastato amžiaus cenzas (50 metų). „Kadangi Kelių policijos pastatas statytas 1985-aisiais, jis nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tad Kultūros paveldo departamentas negali taikyti jokių architektūrinių apribojimų šiam objektui“, – teigė KPD vyr.specialistė Rita Kuncevičienė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas kultūros paveldo pastatas Giraitės gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Apleistas ir niokojamas pastatas Giraitės gatvėje

Tačiau KPD vyr.specialistė informavo portalą PILOTAS.LT, jog „pastatai, kurie neturi amžiaus cenzo, gali būti įrašomi į Kultūros vertybių registrą, taikant išimtis ir pasiūlius, pavyzdžiui, Lietuvos architektų sąjungai, tačiau sprendimą priima Vertinimo taryba“.

Taigi, anot KPD, pastatai, kurie neturi 50 metų gali būti vertinami išimties tvarka, jeigu: 1) Jie yra susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybei ypač svarbiais įvykiais; 2) Projekto parengimo laikas atitinka 50 metų amžiaus cenzą, bet objektas buvo įgyvendintas prieš 25 metus; 3) Jeigu tai yra mirusių autorių, kurie buvo apdovanoti Lietuvos valstybinėmis ar tarptautinėmis premijomis, kūriniai, kurie buvo įgyvendinti prieš 25 metus; 4) Akivaizdūs konkretaus istorinio laikmečio, pripažinto meninio stiliaus ar srovės atstovų ar amžininkų kūriniai.

Trečia ir ketvirta registro išimtimi liko nepasinaudota

Kaip žinia, prieš keletą metų per didžiausius vargus, atmušinėjant slidžiausio paveldosaugos savadautojo J.Bučo myriop siunčiančias „ekspertizes“, pavyko į Kultūros vertybių registrą įrašyti keletą naujojo paveldo pastatų, įskaitant Vilniaus koncertų ir sporto rūmus bei Laidojimo namus Kaune. Tačiau po to, anot R.Kuncevičienės, „Valstybės kontrolė sustabdė naujų objektų įrašymą ir procesas buvo sustabdytas“.

Visgi akivaizdu, kad architektų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio Kelių policijos pastatas kuo puikiausiai galėjo būti teikiamas įrašymui į Lietuvos Kultūros vertybių registrą pagal trečią ir ketvirtą išimtį.

Nes abu autoriai yra apdovanoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1998) ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1999), o vienas autorių, Gytis Ramunis, jau yra miręs... Be to, Kelių policijos pastatas išimtims taikomą 25 metų cenzą atitinka ir yra akivaizdus 1980–2000 istorinio laikmečio Lietuvoje – postmodernizmo – kaip tarptautiniu mastu pripažinto meninio stiliaus, vienas gryniausių ir meistriškiausių nacionalinės architektūros įsikūnijimų.

Deja, K.Pempės ir G.Ramunio architektūros grynuolis taip ir liko neapginkluotas nė menkiausiu paveldosauginiu skydu. Nepajudino piršto nei Architektų sąjunga, nei pats Kultūros paveldo departamentas...

Todėl šiandien belieka žiūrėti į akis: kuris pirmas pakels ranką prieš beginklę Architektūrą...?

Pilotas.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką