Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Medijų raštingumo stoka Lietuvoje kelia riziką

Remigijaus Šimašiaus spaudos konferencija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / mikrofonai
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Paradoksalu, kad, turėdami prieigą prie interneto, galime viską pasitikrinti, bet to nedarome – su medijų raštingumu susijusi rizika Lietuvoje siekia net 81 proc., o, pavyzdžiui, Suomijoje – tik 3 proc. Taip LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė. Anot medijų ir komunikacijos ekspertės, aukštesnio išsilavinimo žmonės labiau linkę tikrinti naujienas, žiūrėti į žurnalistiką kaip į žurnalisto sukonstruotą produktą, o ne realaus gyvenimo atspindį.

– Papasakokite apie savo tyrimą „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas?“

– Didžiausias mūsų noras buvo suprasti, kokia yra šiuolaikinė auditorija – ką ji veikia moderniose šiuolaikinėse medijose, kokia informacija naudojasi, ką seka. Daug organizacijų atlieka tokius tyrimus – tuo, ką medijose veikia žiūrovai ar skaitytojai, ypač domisi verslo organizacijos.

Mes norėjome pasižiūrėti, ar Lietuvos auditorija yra pasirengusi kritiškai vertinti naujienas, suprasti, kas yra žurnalistinė naujiena, ar geba tai atskirti, kokių veiksmų imasi, kai sutinka nežinomą informaciją – ar suglumsta, ar bando pasitikslinti. Tai ir buvo pagrindinis tikslas – susipažinti su savo šalies auditorija ir sužinoti apie jų pasirengimą kritiškai naudoti naujienas ir informaciją.

– Kokie rezultatai atsiskleidė?

– Atlikome dvi visuomenės nuomonės apklausas, buvo tarsi dvi bangos. Viena – jaunesnių skaitytojų ir žiūrovų, tai buvo 15–17 metų jaunuoliai, dar moksleiviai. Kita – vyresnių, nuo 18 metų, suaugusieji. Abi apklausos reprezentatyvios, jose keliami panašūs tikslai ir klausimai.

Ką iš to pastebime? Aiškus atsakymas, kurio net nereikėjo įrodinėti, kad auditorijos labai skirtingos. Didžiausia skirtis – amžiaus ir išsilavinimo požiūriu. Jaunimas renkasi interaktyvias medijas, o vidurinei grupei būdinga medijų dieta, jei galima taip sakyti, – ji labai įvairi, visko po truputį, žmonės patenkina savo informacijos poreikį įvairiais kanalais. Vyresnio amžiaus žmonės sėslesni, jie ištikimi televizijai, spaudai arba žurnalams.

– Informacija rodo, kad patikimiausiu televizijos kanalu respondentai laiko nacionalinį transliuotoją LRT, bet žiūrimiausi – komerciniai kanalai. Ką tai parodo?

– Džiaugiuosi, kad patikimu informacijos kanalu žmonės laiko visuomeninį transliuotoją LRT. Radijo sektoriuje LRT grupė taip pat labai stipri. Galbūt nėra taip linksma, kad tai mažai naudojama, bet visuomet yra galimybė pasitempti, pabandyti susigrąžinti tą vartotoją, prisijaukinti jį.

Džiaugiuosi, kad LRT turi savo vertę, įvaizdį. Žmonių sąmonėje susikūręs žinojimas ir pasitikėjimas. Tai veikia kaip abonentinis mokestis, kurį mes mokame. Jei bus tikrai sudėtinga situacija, tarsi bus galimybė pasitikrinti savo žinojimą ar nežinojimą.

– Tai paradoksas – LRT patikimas, bet žiūrimas mažiau nei kiti.

– Televizija visuomet buvo pabėgimas nuo sunkaus gyvenimo, kasdienybės klausimų. Tokią funkciją atlieka komerciniai transliuotojai, negalima dėl to pykti. Reikia džiaugtis, kad visuomeninis transliuotojas turi šansų tą auditoriją prisijaukinti, ir ne tik kritiniais momentais.

Medijų aplinka labai turtinga, informacija labai tiršta, sunkiai atpažįstama. Šalia profesionalių komunikacijos tekstų, profesionalių medijų darbuotojų veikia įvairūs kiti veikėjai, daug melo ir netiesos. Ir to daugėja. Riba tarp profesionalios ir pramogų žurnalistikos trynėsi jau anksčiau, o dabar vyrauja trintis tarp melo ir tiesos. Manau, kad tokiu metu visuomeninis transliuotojas įgaus naują kvėpavimą.

Po JAV prezidento rinkimų mokslininkai, tyrėjai ir žurnalistai daug diskutavo apie tai, kas nutiko – buvo matyti vienokios tendencijos, o rezultatas nustebino. Imta daug diskutuoti apie melagingas naujienas, apie tai, kokį vaidmenį atliko interneto ir socialinių tinklų algoritmai, kurie iškėlė tas melagingas naujienas į paviršių.

JAV, kur visuomeninis transliuotojas nėra labai ryškus, imta kalbėti apie tai, kodėl nepaėmus pavyzdžio iš Vakarų Europos, iš klasikinių, tradicijas turinčių medijų kanalų – juk visuomeninis transliuotojas gali būti saugi erdvė tame sudėtingame ir pasiklysti leidžiančiame informacijos pasaulyje.

Taigi, net JAV informaciniame kontekste pradedama kalbėti apie visuomeninio transliuotojo idėjos svarbą ir reikšmingumą. Tai rodo esminį posūkį, kam tarnauja ir ką veikia žurnalistika. Tai ne vien tik konkurencija, bet ir viešo intereso palaikymo garantas.

– Propaganda, melagingos naujienos, dezinformacija. Ar yra duomenų, kurie leistų įvertinti viso to mastus?

– Tai įvertinti gana sunku, praktiškai neįmanoma. Informacijos aplink mus cirkuliuoja be galo daug. Anksčiau, norint turėti medijų kanalus, reikėjo daug išteklių, įrangos ir pan. O dabar vienas žmogus gali tapti mažyte medijų industrija ir drumsti erdvę melagingais pranešimais ir kt. Galima tik įsivaizduoti, kiek interneto erdvėje komunikatorių, kiek žmonių nuolat seka, naudojasi, kiek įvairiausio kapitalo cirkuliuoja, dažnai tai neturi gerų tikslų.

Tai be galo turtinga ir labai pavojinga erdvė. Reikia išmokti joje susivokti, dabar tai aktualu kaip niekad. Esame patekę į būseną, kuriai nesame pasirengę. Tai yra šios dienos situacija – matome, koks sudėtingas ir pasikeitęs pasaulis, cirkuliuoja informacija, bet mes nemokame jos atpažinti.

– „Oxford Dictionaries“ populiariausiu 2016 m. žodžiu paskelbė terminą „post-tiesa“ (angl. post-truth). Viešajai nuomonei didesnę įtaką daro apeliavimas į emocijas, o ne objektyvūs faktai. Kaip tai pasireiškia medijose?

– Kuo medijos spartesnės, tuo emocingesnės. Patekome į tokią užburtą situaciją. Emocija gali būti ir labai naudinga – leidžianti sudominti, suaktyvinti. Bet sykiu ir pavojinga – nukreipti mus į bendruomenes, kuriose esame jaukiame ir palaikančiame ratelyje, bet galiausiai nebenorime girdėti ir matyti vienas kito. Demokratinėje valstybėje visuomet reikės racionalaus grūdo. Emocija gali būti svarbi, bet ji neturi užgožti tiesos, objektyvumo ir geranoriškumo suprasti, kas yra kitur.

– Kalbant apie naujienų raštingumo ugdymą, kokių konkrečių įgūdžių čia stinga?

– Mūsų tyrimas parodė, kad aukštesnio išsilavinimo žmonės labiau linkę tikrinti naujienas. Jie linkę kritiškiau žiūrėti į tą informacijos srautą, esantį aplinkui. Sakyčiau, kad tai patvirtinimas, kad išsilavinimas išties yra viskas.

Be gero išsilavinimo, be racionalaus mąstymo nesusikursime geresnio gyvenimo, netapsime laimingesni. Aukštesnio išsilavinimo vartotojai linkę žiūrėti į žurnalistiką kaip į žurnalisto sunkonstruotą produktą, o ne realaus gyvenimo atspindį.

– Jūsų tyrimas finansuotas Lietuvos mokslų tarybos ir skirtas naujoms gairėms Lietuvos medijų politikai pasiūlyti. Kokios tos gairės?

– Yra kelios kryptys. Viena jų – pasiūlyti peržiūrėti būdus, kaip skatinti ir remti profesionalią žurnalistiką. Iki šiol, mūsų medijų aplinkoje, tokie valstybės paramos mechanizmai buvo daugiau klasikiniai, atėję iš XX a., kai sumažinamas PVM spaudai, sukuriami kūrybiniai projektai ir pan. Į tokį valstybės vaidmenį ir paramą, kuri yra kaip idėja, blogai ir nežiūrima.

Tarkime, Skandinavijos šalyse į tai žvelgiama kaip į valstybės vaidmenį tausoti ir saugoti viešojo intereso dalykus. Viešąjį interesą plačiąja prasme – tai ir švietimas, ir medicina, ir sveikatos apsauga. Žurnalistika – taip pat viešasis gėris.

Ir mes, valstybės piliečiai, privalome domėtis tomis naujienomis, ir valstybė pati turi padėti žurnalistams apsiginti ir sustiprinti savo pozicijas, prarastas dėl didelės komercijos įtakos, konkurencijos, nukrypimo į lengvesnio žanro dalykus.

Tad gairės – peržiūrėti paramos būdus, ieškoti kitokių, naujų. Neužtenka žvelgti XX a. akimis ir sakyti, kad sumažinus PVM spaudai, ji remiama ir palaikoma. Tai svarbu, skatina skaitymą, bet galima tą PVM sumažinti ir kitose situacijose, medijų projektuose.

Gairės susijusios ir su medijų raštingumo mokymu mokyklose. Lietuva šiuo atžvilgiu labai atsilieka nuo savo kaimynų, ypač Estijos, kur dar 2002 m. medijų raštingumas tapo mokymosi dalimi. Vaikai jau mokykloje pradeda jausti, suprasti, kas yra medijų aplinka, ar tai saugu, ar ne, kaip kurti turinį ir kaip dalyvauti tame viešame gyvenime.

Šiuo atveju, reikėtų labai ryžtingų ir drąsių žingsnių. Rekomendacijų galėtų tekti ir aukštajam mokslui, kuris galėtų rengti medijų edukacijos mokytojus. Medijų edukacija yra net platesnis konceptas nei medijų raštingumas. Tai – sakralaus, viešo intereso reikšmingumo suvokimas per žurnalistiką, per informaciją, cirkuliuojančią aplink mus.

– Su medijų raštingumu susijusios rizikos Suomijoje, kaip ir kitose Šiaurės šalyse, vertinamos 3 proc. Lietuvoje – net 81 proc.

– Šį procentą skaičiuoja Europos universitetinis institutas Florencijoje, jie turi savo tyrimų metodiką. Medijų raštingumas ir visos rizikos matuojamos labai sudėtingu skaičiavimo procesu. Tačiau tai vis tiek parodo skirtybes, esančias net mūsų, Baltijos šalių, regione.

Rizika Estijoje siekia 25 proc., Latvijoje – 75 proc., o Lietuvoje 81 proc. Mūsų medijų politikoje, kurią savaip prižiūri ir joje dalyvauja Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerija, niekada nebuto aiškaus ir koordinuoto susikalbėjimo.

Vėl grįžtu prie to, kad išsilavinimas – viskas. Reikia nuo mažų dienų lavinti žmones, būsimuosius piliečius, kad jie suprastų, kokia mūsų aplinka, kad mes gyvename XXI a. Tas atotrūkis nulemtas išsilavinimo stygiaus, koordinuotų veiksmų stygiaus ir medijų tyrimo stygiaus.

Medijų tyrimus dažniausiai atlieka tik verslo rezultatais suinteresuotos medijų bendrovės. Jų yra kelios, bet daugiausia žiūrima, kaip paskatinti verslą, pateikti rekomendacijas, pasiekti auditoriją ir pan. Tai verslo požiūris. Turime kalbėti apie medijų tyrimus, kurie naudingi mūsų pilietinio įgalinimo požiūriu, piliečių dalyvavimo valstybės valdyme požiūriu.

Šis mūsų tyrimas vienas tokių, kuris ir kelias šiuos klausimus. Žurnalistika be demokratijos negali egzistuoti, nes demokratija – vienintelė valdymo forma, palaikanti žodžio laisvę, nuomonių pliuralizamą. Tuo pačiu, demokratija be žurnalistikos taip pat neįmanoma.

– Kokios su medijų neraštingumu susijusios rizikos?

– Rizikos tokios, kad galima paklysti, žmogaus nuomonė gali būti paveikta į vieną ar kitą pusę. Žmogus patiki gandais, melu, gyvena arba iliuzijų pasaulyje,ar praranda tiesos ir atskaitos taškus. Tai didžiausia rizika. Ji išryšėjo, nes kiekvienas turi galimybę tapti medijų industrija ir komunikuoti.

Kai medijų aplinka buvo labiau prižiūrima profesionalų, tų abejonių, melo ir gandų taip pat buvo, tik tai netapdavo taip vieša ir stipru. Buvo filtrai, kurie tai prilaikė ir prižiūrėjo, patys profesionalai galėjo ginti savo mundurą.

Šiuo atveju, atsiradus tokiai plačiai komunikacijos galimybei, į viešą erdvę išeina informacija su didele galia ir propagandiniais užtaisais. Tai dar labiau akseleruoja melą ir gandus, jie tampa dominuojantys. Žmonės, siųsdami tą informaciją iš lūpų į lūpas, tampa šios didelės mašinerijos įkaitais. Tai gali paveikti politikos,demokratijos procesus, nes niekas nebežino, kas yra tiesa, o kas melas.

– Kaip pasireiškia medijų raštingumas?

– Džiugu, kad daugelis medijų profesionalų pradėjo atkreipti į tai dėmesį. Kai žmogų pasiekia informacija, reikia atkreipti dėmesį, ar yra asmuo, parašęs tą informaciją. Reikia paieškoti, kas slepiasi už jo pavardės, ar tai fiktyvios institucijos darbuotojas, ar solidi medijų kanalo informacija.

Jei pateikiamos nuotraukos, reikia pažiūrėti į jas labai atsakingai, stengtis pagalvoti, ar yra ryšys tarp nuotraukos ir teksto, ar tekstas nėra sufabrikuotas. Taip pat, jei yra nuorodų į kitus šaltinius, reikia to paieškoti internete, pasekti. Svarbu atkreipti dėmesį, ar pačiame tekste atsispindi labai aiškiai ir tiesiogiai peršama nuomonė. Jei tai pajuntama, reikia save pasitikrinti, paieškoti kito šaltinio.

Didžiausias paradoksas, kad, turėdami galimybę prieiti prie interneto, mes galima save pasitikrinti, bet ne visada tai darome. Galėdami viską pasitikrinti, mes atsipalaiduojame nuo poreikio žinoti, esame linkę pasikliauti. Esame pernelyg jauni ir nepatyrę gyventi tokiame pasaulyje, kuriame tiek daug nekontroliuojamos informacijos.

Lrt.lt
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką