Kodėl studijuojantiesiems žurnalistiką reikalingi mokymai žmogaus teisių tema? Kaip žiniasklaida prisideda prie stereotipų apie pažeidžiamas visuomenės grupes formavimo ir dekonstravimo? Koks santykis tarp žiniasklaidos priemonių populiarumo ir deklaruojamų vertybių?
Lengvai atpažįstami, bet neįtraukūs terminai
Mokymų metu didelis dėmesys skirtas etiškų ir įtraukių terminų vartosenai. Nors LGBT bendruomenę sudarančios grupės (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) žiniasklaidoje reprezentuojamos vis geriau, vis dar pasitaiko atvejų, kai žiniasklaidos atstovai straipsnių antraštėse LGBT bendruomenės atstovus įvardija „gėjais“. Dėl šios priežasties nemaža LGBT bendruomenės dalis jaučiasi nematoma.
Aptariant translyčių asmenų patirtis taip pat verta skirti papildomo dėmesio tinkamų terminų vartosenai. Skirtingai nei translytis asmuo, „transseksualas“ nėra skėtinis terminas. Šį terminą vartoja kai kurie translyčiai žmonės, kurie siekia, kad jų kūnas atlieptų jų lytinę tapatybę. Vis dėlto, geriausia pašnekovo atsiklausti, kaip jis nori būti įvardijamas.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse dažnai sutinkamas ir terminas „lyties keitimas“. Ši frazė yra problematiška, nes turi „intervencijos“ ar „atkūrimo“ konotaciją bei suponuoja „problemos ištaisymą“. Kalbant apie „lyties keitimo operaciją“ arba naudojant tokius terminus kaip „prieš operaciją“ arba „po operacijos“, suponuojama, jog asmuo „privalo“ atlikti operaciją, idant taptų „tikru“ vyru ar moterimi. Be to, šių procedūrų atlikimas žiniasklaidoje neretai vaizduojamas supaprastintu ir tikrovės neatitinkančiu būdu.
Kai kurie translyčiai žmonės siekia medicininių procedūrų, kad jų kūnas atlieptų jų lytinę tapatybę bei kreipiasi dėl teisinio lytinės tapatybės pripažinimo. Kita vertus, kai kurie translyčiai žmonės nepageidauja atlikti šių procedūrų arba negali to padaryti dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, finansinių, sveikatos ar saugumo). Translyčių žmonių asmens tapatybė nepriklauso nuo to, ką jie padarė ar ko nepadarė, ir kiekvieno translyčio žmogaus patirtis yra unikali.
Bendraujant su translyčiu pašnekovu žiniasklaidos atstovams taip pat nederėtų teirautis, koks anksčiau buvo jo vardas ar skelbti praeities nuotraukų. Be to, aptariant šį jų gyvenimo laikotarpį, nederėtų vartoti kitokių įvardžių nei vartoja jie. Translytis vyras ar moteris iki pereinamojo laikotarpio nebuvo „kitos lyties“ ir „netapo“ kažkuo kitu – jie visada buvo tos lyties, kuria save identifikuoja.
Svarbiausia nenustoti tobulėti ir mokytis
Panašaus pobūdžio LGL organizuoti mokymai žurnalistikos studentams parodė, kad jautrumo LGBT žmogaus teisių klausimais mokymai galėtų būti įtraukti į mokymo programą ir organizuojami visiems žurnalistiką studijuojantiems studentams.
Būsimiems žurnalistams ir žurnalistikos profesionalams būtų naudinga ir didinti sąmoningumą apie kitų socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių, pavyzdžiui, asmenų su negalia ar pabėgėlių patiriamas problemas.
„Žiniasklaida, manau, pakankamai etiškai nagrinėja neįgaliųjų klausimus, tačiau dėl migrantų, pabėgėlių temų iš tiesų yra kur „pasitempti“. Esu dalyvavusi „Media4change“ mokymuose apie tai, kaip etiškai perteikti temas apie migrantus ir jau spėjome drauge leistis į eksperimentą“, – pasakoja mokymuose dalyvavusi 15min žurnalistė Kristina Aržuolaitienė.
Birželio mėnesį 15min žurnalistės K.Aržuolaitienė ir Eglė Krištopaitytė leidosi į eksperimentą, norėdamos išsiaiškinti, kaip tam tikrų diskriminuojamų grupių žmonėms sekasi išsinuomoti būstą.
Eksperimento dalyviais pasirinkti trys žmonės – romų tautybės moteris vardu Nijolė, gyvenanti tabore, iš Turkijos atvykusi mergina Feyza, studijuojanti Lietuvoje, ir Dramblio Kaulo Respublikoje gimęs, Vokietijos pilietybę turintis, tačiau 11-us metus mūsų šalyje skaičiuojantis profesionalus treneris Jeanas Claude'as.
Atliktas žurnalistinis tyrimas parodė, kad romų kaimynystė yra bene labiausiai nepageidaujama, nors dažnas buto nuomotojas ir bando tai pasakyti aptakiai. Ieškant buto iš Turkijos atvykusiai merginai Feyzai, dviejų butų savininkus labiau išgąsdino kalbos barjeras, o ne Feyzos tautybė. O štai iš Dramblio Kaulo Kranto kilusiam Jeanui Claude'ui padėjo žinomumas.
Etiška žiniasklaida – stipri jėga kovojant su stereotipais
Stereotipinis LGBT bendruomenės atstovų vaizdavimas skatina žiniasklaidos skaitytojus apie seksualinę orientaciją mąstyti kuriant įvairias generalizacijas ir klijuoti LGBT asmenims „etiketes“. Žiniasklaidoje paplitę stereotipai apie LGBT asmenis reprezentuoja heteronormatyvų požiūrį ir formuoja klaidingus lūkesčius LGBT bendruomenės atžvilgiu.
„Kai kurios žiniasklaidos priemonės sąmoningai pasirenka tokį kalbėjimo būdą, kuris žemina LGBT asmenis. Kitos, jei ir padaro tam tikrų etikos klaidų (pavyzdžiui, vartoja sąvoką „gėjų eitynės“), tai įvyksta nesąmoningai, iš inercijos. Taigi, manau, tokie mokymai būtent ir padeda išvengti klaidų, kurios daromos nesąmoningai, neturint tikslo diskriminuoti“, – įsitikinusi mokymuose dalyvavusi 15min kalbos redaktorė Samanta Kietytė.
Socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių patiriamas problemas analizuojančius straipsnius neretai lydi neapykantą šių grupių atžvilgiu kurstantys komentarai. Tačiau tai – ne priežastis vengti tokio pobūdžio publikacijų.
LGBT bendruomenei reikia objektyvumo ir matomumo. Tad žiniasklaida turėtų skatinti pagarbą seksualinių orientacijų ir lytinių tapatybių įvairovei. Užuot skatindama negatyvius stereotipus LGBT žmonių atžvilgiu, vartodama netinkamas sąvokas, legitimuodama LGBT bendruomenės socialinę izoliaciją ir diskriminaciją šių žmonių atžvilgiu, žiniasklaida gali vaidinti svarbų vaidmenį komunikuodama šių žmonių poreikius, didindama sąmoningumą žmogaus teisių bei teisingumo klausimais, tokiu būdu prisidėdama prie LGBT žmonių lygybės ir socialinės įtraukties.
