Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 10d. 15:55

Medžioklės metamorfozės per paskutinį šimtmetį

Medžioklė, senovėje buvusi išgyvenimo būtinybe, laikui bėgant virto kilmingųjų laisvalaikio praleidimo būdu, dar vėliau - ir politinio bendravimo forma. Bendra medžioklė politine kalba galėjo reikšti netgi sąjungą ir taikos susitarimą – tokių pavyzdžių galima rasti ir LDK istorijoje. Laikui bėgant ir Lietuvai išgyvenant vieną invaziją po kitos, neišvengiami pokyčiai vyko ir šalies teritorijoje esančiuose miškuose bei medžioklės tradicijose. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip keitėsi medžioklė nuo caro laikų iki Pirmojo pasaulinio karo.

Reprezentacinės medžioklės tarpukaryje

Kokio nors atskiro teisinio dokumento, skirto specialiai reprezentacinių medžioklių organizavimui, nepavyko aptikti. Neradome netgi jokių užuominų apie jo galimą buvimą. Greičiausiai tokio dokumento ir nebuvo, o reprezentacinės medžioklės vyko pagal bendrus reikalavimus. Tik jas praktiškai organizuojant buvo susiklostę tam tikros nerašytinės tradicijos, kurios atsiskleidžia iš amžininkų darytų tų medžioklių aprašymų.

Vis tik pirmiausia turėtume paaiškinti, kokias tarpukario medžiokles laikome reprezentacinėmis. Tai tokios medžioklės, kurios buvo organizuojamos respublikos prezidento ir (arba) Lietuvos vyriausybės narių iniciatyva valstybiniuose miškuose ir kurių dalyvių sudėtį nustatydavo kviečiantis asmuo, o praktinį medžioklės organizavimą atlikdavo valstybinės miškų tarnybos darbuotojai. Priešingai nei sovietmečio nomenklatūrinėse medžioklėse, čia nebuvo jokių pastovių medžiotojų būrelių ar asmenų, turėjusių teisę dalyvauti tose medžioklėse. Į jas buvo kviečiami reziduojantys užsienio diplomatai bei reikšmingi valstybei svečiai, vyriausybės nariai ir aukšti vadovaujantys valdininkai, aukštieji kariškiai ir vienas kitas įžymus mokslo ar kultūros pasaulio atstovas.

Užsakovo nuotr./Senos istorijos apie į medžius nuo žvėrių lipančius medžiotojus ne iš piršto laužtos...
Užsakovo nuotr./Senos istorijos apie į medžius nuo žvėrių lipančius medžiotojus ne iš piršto laužtos...

Pirmoji reprezentacinė medžioklė

Atrodo, kad pirmoji (bent aprašyta) reprezentacinė medžioklė įvyko 1923 m. Ją organizavo Krašto apsaugos ministro nurodymu generolas majoras Konstantinas Žukas, tuomet vadovavęs Lietuvos ketvirtajai pasienio divizijai, šešiems anglų parlamentarams, atvykusiems į Lietuvą spręsti labai mums svarbių Klaipėdos krašto reikalų. Ministras nurodė pagrindines sąlygas: medžioklėje turi būti nušauta šernų ir vilkų, o po medžioklės – nepritrūkti gerų vaišių ir medžiotojų anekdotų. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Žukas, be svečių kartu kaip medžioklės dalyvius ir pagalbininkus pakvietė tris žinomus kariškius medžiotojus ir operos primą Kiprą Petrauską. Miškininkai tinkamiausią pagal iškeltas sąlygas vietą surado Alytaus urėdijoje Dzirmiškių miške, kur tikrai buvo ir šernų ir vilkų. Dėl apsidraudimo iš kunigo Vlado Mirono K. Žukas išprašė tautos labui padovanoti jo auginamą vilkiuką, kurį blogiausiu atveju, jei nepavyks išvaryti čiabuvių vilkų, bus galima paleisti paskutiniame varyme...

Varymams buvo mobilizuoti visi eiguliai, paradui vadovavo urėdas. Buvo nušauti du šernai, du vilkai ir keliolika kiškių. Anglų parlamentarų vadovas 60-metis džentelmenas, pamatęs link jo atbėgantį galingą šerną, numetęs šautuvą įšoko į eglę... Ir kiti svečiai pasitenkino lietuviškais kiškiais. Įspūdžių užteko visiems. „Medžioklei pasibaigus visi atvažiavo į Alytų, kur štabo karininkų valgykloje jų laikė skanūs pietūs su trejomis devyneriomis ir krupniku. Malonu buvo matyti, kaip seni parlamentarai džiaugėsi kaip maži vaikai... Kai mūsų svečiai gerokai įsilinksmino, buvo įvestas grandinėle pririštas mūsų iš kunigo Mirono gautas vilkiukas. Padovanojau jį jiems, bet anglų valdžia neleido įvežti, nes Anglijoje jau prieš 300 metų buvo užmuštas paskutinis vilkas. Vilkų kailius ir lietuviškai pagamintus šernų kumpius jiems nuvežė mūsų pasiuntinys Anglijoje inžinierius Norus – Norusevičius“, – taip baigia pasakojimą apie reprezentacinę medžioklę K. Žukas. Belieka pridurti, kad anglų parlamentarų išvados dėl Klaipėdos krašto mums buvo palankios.

Bendrieji reprezentacinių medžioklių bruožai

Sistemingos reprezentacinės medžioklės prasidėjo po perversmo prezidentu tapus Antanui Smetonai. Prezidentas rėmė Taisyklingos medžioklės draugiją, tapo jos nariu, 1929 m. buvo išrinktas jos garbės nariu. Visą laiką prezidentas rėmė ir skatino sportinį šaudymą iš medžioklinių ginklų. Tam tarnavo komandinėms šaudymo varžybom įsteigta prezidento pereinamoji taurė. Sekdami prezidentu, individualius prizus medžioklinio – sportinio šaudymo varžybų laimėtojams buvo įsteigę Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai.

Prasidėjus sistemingoms reprezentacinėms medžioklėms, nusistovėjo ir daugmaž pastovūs šiam tikslui naudojami miškų plotai, už kuriuos buvo atsakingi Žemės ūkio ministras, Miškų departamento vadovas ir atitinkamų urėdijų urėdai su savo girininkais bei eiguliais. Prof. Jankausko surinktais duomenis tokie plotai buvo: Būdos, Buktos, Davalgonių, Dubravos, Padauguvos, Pagelažių, Pravieniškių, Punios, Strošiūnų, Užulėnio miškų masyvai, kurie priklausė Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Marijampolės, Panemunės, Ukmergės urėdijoms.

Lazario Kagano šaržas /Reprezentacinėje medžioklėje Kaišiadoryse 1933m. pirmasis žengia Žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, užbaigia Miškų departamento direktorius Stasys Vaicekauskis
Lazario Kagano šaržas /Reprezentacinėje medžioklėje Kaišiadoryse 1933m. pirmasis žengia Žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, užbaigia Miškų departamento direktorius Stasys Vaicekauskis

Bene didžiausi ir reguliariai nuo 1927 m naudoti plotai buvo Kaišiadorių urėdijoje. Čia medžiotojus traukė ne tik mišrūs ir gan turtingi gyviais miškai, nedidelis atstumas nuo Kauno, bet ir galimybė juos pasiekti traukiniu. Mat ypač trečiame dešimtmetyje, kai dar labai nedaug buvo automobilių, garbūs medžiotojai būdavo pavežami į medžioklės vietą su specialiu traukiniu, susidedančiu iš vieno garvežio ir vieno ar dviejų vagonų, kurie, nuvykus į medžioklės vietą, buvo pastatomi ant atsarginių bėgių ir laukdavo grįžtančių medžioklių. Tuomet viena kita medžioklė buvo netgi su nakvyne miegamame vagone.

Ilgametis Kaišiadorių urėdas Povilas Malvica buvo nusipelnęs bene geriausio prezidentinių medžioklių organizatoriaus statusą. Jis sugebėjo užtikrinti gerą apsaugą nuo brakonieriavimo. Varymams imdavo visus eigulius ir dar papildomai žmonių, kad susidarytų dvi darniai dirbančios komandos. Kol viena komanda varydavo, kita pasiruošdavo varymui. Tad per trumpą žiemos dieną pavykdavo padaryti net iki 11 varymų. Be to urėdo žmona su dviem pagalbininkėm eigulienėmis mokėjo išvirti labai skanų bigosą pietums.

Paprastai reprezentacinėse medžioklėse šaudyti kiškiai, lapės ir vilkai, labai retai dar buvo šaudoma į šernus ir stirninus. Buvo viena kita specializuota vilkų (su vėliavėlėmis) ir lapių medžioklė. Pagrindinėse reprezentacinėse medžioklėse dalyvaudavo gan didelis medžiotojų skaičius (yra fiksuoti atvejai nuo 25 iki 33 medžiotojų), bet pasitaikydavo ir mažesnis dalyvių skaičius. Medžioklių rezultatyvumą, šaulių taiklumą galėtų charakterizuoti šie autentiški aprašai iš „Medžiotojo“ žurnalo.

„1930 sausio mėn. 25 d. Būdos miške paruoštoje medžioklėje be p. Prezidento dalyvavo

31 medžiotojas. Jų skaičiuje Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministrai, latvių, estų, danų ir šveicarų įgalioti ministrai, Klaipėdos krašto gubernatorius, Generalinis Žemės ūkio ministerijos sekretorius, Miškų departamento direktorius, prof. Ivanauskas, aukštieji karininkai ir kiti svečiai.

Viso buvo paruošta 11 varymų, po vieną kvartalą (kvadratinį kilometrą) kiekvienas. Kaip ir ligi šiol, varymai buvo daromi dviem būriais varovų pakaitomis. Tokiu būdu visai nebuvo gaišinamas laikas.

Per medžioklę buvo nušautos 2 lapės ir 28 kiškiai. Išleisti 143 šūviai. Be to, buvo išvaryta šernų ir stirnų: bet jų nebuvo šaudoma. (1936, Nr. 8, p.14).

„1932 vasario 6 d. Žemės ūkio ministerijos buvo suruošta medžioklė Kaišiadorių miškuose, dalyvaujant ponui Respublikos Prezidentui ir kviestiems svečiams. Tą dieną iš pat ryto, pasinaudojus naujai iškritusiu sniegu, miškų sargybai pavyko paruošti visas vilkų būrys (6 vilkai). Plėšikai išbuvo vėliavėlėmis apstatytame kvartale, kol jis buvo apstatytas medžiotojais ir varovais... Be šūvio, rodos, nenuėjo nė vienas, bet vietoje krito tik du, vienas nuėjo pašautas, o kiti sveiki. Bendros išdavos nelabai blogos: laimėjimą sudarė 2 vilkai, 5 lapės ir apie 60 kiškių; pastarųjų tarpe keli baltieji. Daugumas lapių ir kiškių taip pat buvo laimingi. Po triukšmingų saliutų jie paspruko sveiki, nors nemažai nusigandę ir dar labiau nustebę, nes jų ramybė per paskutinius kelis metus mažai tebuvo drumsčiama, o tas savo ruožtu gali būti priskiriama prie p. urėdo ir jo valdinių nuopelnų.“ (1932, Nr. 13., p.13)

Sėkmingiausiose reprezentacinėse medžioklėse yra užfiksuota apie 90 sumedžiotų žvėrelių, o nesėkmingiausioje specializuotoje lapių medžioklėje Buktos girioje – viena nušauta lapė.

Prezidentas išskirtinumu nepasižymėjo

Prezidentas nebuvo itin azartiškas medžiotojas ir nesiekė aukštų rezultatų. O tas vienas kitas faktas, kad kartais, kai medžioklės vykdavo arti Kauno, jis įsijungdavo į jas tik nuo pietų, patvirtina jo adjutanto Vaclovo Šliogerio nuomonę, kad jis medžioklę suprato labiau kaip pareigą. Prezidentas pats labai mėgo gamtą, pasivaikščiojimus, pajodinėjimus ir pabendravimus užmiestyje. Greičiausiai todėl norėjo, kad ir jo ministrai, diplomatai, reikšmingi svečiai turėtų galimybes pabūti gamtoje ir pabendrauti neformalioje aplinkoje. Tam labiausia tiko senoji medžioklių tradicija.

Užsakovo nuotr./Reprezentacinėje medžioklėje 1939 01 29. Šalia prezidento – Ministras pirmininkas Vladas Mironas, antroje eilėje trečias iš kairės Miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža. (LCVA, A075-P197)
Užsakovo nuotr./Reprezentacinėje medžioklėje 1939 01 29. Šalia prezidento – Ministras pirmininkas Vladas Mironas, antroje eilėje trečias iš kairės Miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža. (LCVA, A075-P197)

Tarp visų reprezentacinių medžioklių, baigiantis medžioklės sezonui, prezidentas kviesdavo svečius savo vardu, kaip šeimininkas į medžioklę nedideliame Davalgonių miško masyvėlyje prie Kauno. Pasakojama, kad čia medžiotojams netgi pietus atveždavo prezidento dukra. Tą patvirtina mūsų pridedama nuotrauka. Tačiau dar intymesnes ar tiksliau – medžiokles, kaip šeimos šventes nedideliame dalyvių rate prezidentas yra organizavęs savo dvare Užulėnyje ketvirto dešimtmečio antroje pusėje. Jas yra aprašęs miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža, kuris buvo jų atsakingas organizatorius.

„...kasmet, pirmam sniegui iškritus, A. Smetona rengė medžioklę Užulėnio valdiškajame miške prie pat savo ūkio. Tai būdavo apie Kalėdas. Į tą medžioklę kviesdavo tik kariškius – generolus, iš viso 7-8 žmones. Medžioklės pradžia 9 val. ryto, o pabaiga – saulei leidžiantis. Buvo medžiojama su varovais. Vidudienį ponia Smetonienė medžiotojams į mišką atsiusdavo bigoso... Per medžioklę nušaudavo 20-30 kiškių ir 6-8 lapes. Po medžioklės prezidento dvarelyje būdavo kuklūs pietūs. Iš abiejų stalo pusių sėdėdavo šeimininkai, svečiai – iš šonų. Pietums patiekdavo buljoną su auselėmis, po jo mėsos davinys, o po jo desertas. Išgerdavo po 3 stikliukus konjako. Paskui atnešdavo kavą. Po pietų visi išeidavo į saloną, kuriame degdavo židinys. Ten stovėdavo du stalai kortuojantiems. Svečiai, kurie nelošdavo kortomis, išvažiuodavo namo. Likę sėsdavo prie kortų. Prezidentas lošdavo tik 66 ir išbūdavo salone iki 22 val. Po to ėjo į antrą aukštą ilsėtis. Ponia Smetonienė pasilikdavo ilgiau, lošdavo vintą, bet ne vėliau kaip iki 11 val. nakties. Po to svečiai išvažiuodavo namo.“

Na, o kaip su pokyliais po bendrų reprezentacinių medžioklių? Pirtelės prie medžioklės plotų juk atsirado tik sovietmečiu. Aprašymuose kartais yra užfiksuota, kad prezidentas su medžiotojais po medžioklės užsukęs papietauti pas urėdą ar vietinės nuovados viršininką. Pavyzdžiui, minėtos nesėkmingos lapių medžioklės aprašymas baigiasi tokia informacija: „Prezidentas su visais medžiotojais pietavo pas Marijampolės urėdą Antaną Krušinską. Maloniai praleidę apie 1,5 valandos visi svečiai 6 valandą išvyko į Kauną“.

Apibendrinant reprezentacines tarpukario valdančiojo elito medžiokles, reikia pasakyti, kad jos niekuo, o visų pirma išlaidomis, ištaigingumu ir išskirtinumu neprilygo feodalizmo laikų LDK ir ATR didikų medžioklėms, o ir iš principo skyrėsi nuo sovietmečio nomenklatūrinių medžioklių. Valstybės valdymo neformalioje sferoje jos veikiau darė pozityvią nei negatyvią įtaką kuriant demokratišką tarpusavio bendravimo atmosferą bei santykių pobūdį valdančiojo elito tarpe.

Išimtinės miškininkų privilegijos medžioklės srityje

Tarpukario metu valstybinio medžioklės reguliavimo funkcijos buvo paskirstytos tarp Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijų. Grubiai kalbant, Vidaus reikalų ministerija užsiėmė medžioklinių ginklų apskaita bei kontrole ir medžioklės liudijimų (leidimų) išdavimu, o žemės ūkio ministerija reguliavo visus kitus su medžiokle susijusius klausimus. Dalį svarbių reikalų, kaip kova su brakonieriavimu ir medžioklės tvarkos nustatymas, sprendė bendru sutarimu abi žinybos. Žemės ūkio ministerijoje konkrečiai spręsti visus medžioklės klausimus buvo pavesta Miškų departamentui. Tad miškininkai, pradedant eiguliais, baigiant departamento direktoriumi, pagal savo kompetencijas buvo svarbūs tiek medžioklės proceso, tiek viso medžioklės ūkio dalyviai ir tvarkytojai.

Darbų krūvis be medžioklės reikalų tų laikų miškininkams buvo labai didelis. Tad medžioklės reikalai buvo kaip ir papildoma našta ypač tiems miškininkams, kurie patys nemedžiojo. O medžiojantiems, kurių faktiškai buvo dauguma, už medžiojimo teisę lygiai su visais draugijų nariais turėjo mokėti nemažus pinigus.

Kęstučio Markevičiaus arch. nuotr./Medžioklės sezono baigiamoji medžioklė Davalgonių miškelyje. Šalia prezidento – jo dukra Marija.
Kęstučio Markevičiaus arch. nuotr./Medžioklės sezono baigiamoji medžioklė Davalgonių miškelyje. Šalia prezidento – jo dukra Marija.

Siekiant labiau suinteresuoti miškų administraciją geresniu šios srities tvarkymu, jau trečio dešimtmečio antroje pusėje buvo leista urėdijoms ne varžytinių tvarka išsinuomoti fiksuota kaina medžioklei iki 600 ha valdinio miško. Šiame plote urėdas per sezoną galėjo organizuoti dvi medžiokles. Paprastai į šias medžiokles buvo pakviečiami aukštesnio rango urėdijos darbuotojai, pradedant girininkais, vietinės valdžios atstovai ir Miškų departamento darbuotojai.

Urėdai tarpusavyje derindavo medžioklių grafikus, kad departamento darbuotojai visą medžioklės sezoną galėtų medžioti visoje Lietuvoje. Be to, pats departamento direktorius turėjo teisę organizuoti dvi departamento reprezentacines medžiokles, į kurias galėjo kviestis svečius iš kitų „reikalingų“ institucijų ir savo aukštesnio rango pareigūnus. O priėmus antrojo Medžioklės įstatymo 9 str. pataisą 1936-08014 buvo suteikta visiems aukštesnio rango miškų pareigūnams maloni privilegija. Ji nustatė, kad „girininkams, miškų urėdų pavaduotojams, urėdams ir Miškų d – to tarnautojams nuo XII kategorijos imtinai – medžioklės liudijimus ir pavasarinės paukščių medžioklės liudijimus medžioti valstybės miškuose, žemėse ir vandenyse atstoja jų vyresnybės išduoti liudijimai“.

Tai reiškė, kad urėdas savo visoje urėdijoje, girininkas savo girininkijoje, o departamento darbuotojas visuose valstybės miškuose galėjo medžioti su savo tarnybiniu pažymėjimu, nestodamas į draugiją ir nemokėdamas nei stojamųjų, nei nario mokesčių, nei mokesčio už medžioklės „liudijimą“. Tai buvo reikšminga lengvata, bet prieš ją medžiotojų bendruomenėje buvo ir kritiškų nusistatymų. Tiesa, galimiems piktnaudžiavimams galimybės buvo nedidelės, nes miškininkai, priešingai nei kiti medžiotojai, neturėjo teisės medžioti pavieniai darbo dienomis. Nežinia, kaip būtų toliau viskas klostęsi realiame gyvenime, bet visas miškininkų privilegijas nutraukė prasidėjusi okupacija.


Straipsnis parengtas "Visuomenės švietimas apie Medžioklę" projekto lėšomis.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką