Verslo pradžia – ekonominės krizės apimtoje Lietuvoje
R.Vestartas pasakojimą pradeda 2009-ųjų ekonomine krize, kurios metu, vos spėjusį grįžti iš užsienio, vyrą pasitiko bedarbystė ir būtinybė ieškotis neįprasto pragyvenimo šaltinio. „Darbo nebuvo, pinigų irgi, reikėjo kažkaip tuos metus pralaukti, tad uošvis pasiūlė kaime auginti žąsis. Sako, geras biznis. Jie tuometinėje Centrinėje ūkininkų prekyvietėje turėjo vietą ir mes su žmona kartais juos pakeisdavome, ateidavome prekiauti. Pamenu, kaip labai man nepatiko, nenorėjau, kiek maiviausi... Taip bijojau tapti turgaus bobute“, – prisimena pirmuosius žingsnius prekyboje pašnekovas.
Tačiau laikina priebėga ir išsigelbėjimas nuo ekonominės krizės užsitęsė ir pašnekovas sako nepastebėjęs, kaip veikla ėmė patikti. „Ūkininkavom, padėdavau uošviams daržoves surinkti, sutvarkyti, pardavinėti. Metai bėgo, o aš vis dirbau turguje. Pradėjęs dirbti pas uošvius ūkyje, apie daržoves nežinojau absoliučiai nieko. Buvau kaip visi – važiuodavau pas babą bulvių kasti ir žinojau, kaip ravėti. Niekas man buvo neįdomu, nevaikščiodavau į jokius turgelius. Į didžiuosius prekybos centrus eidavau pirkti pomidorų, nežinojau jų rūšių ir net neįsivaizdavau, kuris skanus, o kuris ne“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad patirtis dirbant turguje susikaupė net nemirktelėjus. „Turguje žmonės ateina ir klausia, kuo viena daržovė skiriasi nuo kitos, kodėl ji, pavyzdžiui, taškuota. Pirkėjams labai svarbu, kad tu žinotum visus atsakymus į jų klausimus, nes prekybininkas privalo kažką atsakyti, jis negali nežinoti. Dėkoju uošviui ir kitiems vyresniems ūkininkams dėl to, kad kiekvieną kartą galėdavau gauti tuos reikiamus atsakymus. Artimas kontaktas su kitais patyrusiais ūkininkais, pokalbiai su jais, duoda itin daug žinių. Jie aiškina, pasakoja, tu iš jų tiek daug sužinai, o po to perduodi tai pirkėjui. Per dešimt metų žinių prisikaupė tiek daug, kad galiu į bet kokį klausimą apie bet kokią daržovę ir jos istoriją atsakyti“, – tikina R.Vestartas.
Pašnekovas pažymi, jog prieš kiek daugiau nei dešimt metų turguje buvo tiesiog Rolandas, ne „Rolando daržovės“, bet ten dabartinis verslo pavadinimas ir gimė. „Po kelių metų, gaisro metu sudegė visa Centrinė ūkininkų prekyvietė. Kai patalpa jau buvo išvalyta, daug tų pačių prekybininkų suėjo atgal prekiauti, tačiau juk vietos jau buvo visai kitos! Žmonės blaškėsi, ieškojo tų taškų, kuriuose buvo įpratę apsipirkti. Žiūriu, vienas prekybininkas užsirašė „Manto žuvys“, kitas „Donato žuvys“, trečias Vilmos.... O aš nieko geresnio nesugalvojau... Kadangi pirkėjai visuomet mėgdavo sakyti „eime pas Rolandą pirkti daržovių“, tad, pamaniau, tegul laikinai pabūna „Rolando daržovės“, juk vis tiek ieško Rolando. Pamenu, skambėjo pavadinimas taip banaliai, neįdomiai, bet ilgainiui prikibo, keisti ranka nebekilo“, – prisiminimais dalinasi R.Vestartas.
Svarbiausia – šviežumas, kokybė ir pasirinkimo įvairovė
„Rolando daržovių“ parduotuvės, kad ir kur bebūtų įsikūrusios, visuomet traukia lankytojo akį estetika, ryškiomis spalvomis ir skoningu interjeru. Pasirodo, jog visa tai – paties verslo įkūrėjo Rolando nuopelnas. Vyras tikina, jog jam svarbiausia užtikrinti, kad kiekvienas klientas čia rastų šviežius, kokybiškus produktus ir gausų asortimentą, tačiau estetika taip pat nėra pamirštama, o kai kurios daržovės į parduotuves atkeliauja tik dėl įspūdingos savo išvaizdos. „Man viskas turi atrodyti skaniai, tad prekių išdėstymas labai svarbus. Čia tarsi menas: dedi salotas, o per vidurį būtinai įkomponuoji kokią raudoną salotą. Gal jų neperka, bet man tiesiog gražiai atrodo. Rožinės kaliaropės, juodas ridikas – tai daržovės, kurių tiesiog niekas nenori imti, tačiau aš jas vis tiek atsivežu, tik dėl estetinių sumetimų“, – juokiasi R.Vestartas.
Ypatingą asortimentą, randamą „Rolando daržovėse“, padeda sukurti būrys kruopščiai atrinktų ūkininkų iš Lietuvos ir užsienio. Pašnekovas pabrėžia, jog pagrindinė bendradarbiavimo taisyklė – jokių apgavysčių, nes tarp prekybininko ir daržovių tiekėjo turi būti palaikomas abipusis pasitikėjimas. „Į savo ratą buvau priėmęs daug ūkininkų, bet jie ilgainiui nubyrėjo ir dabar itin atidžiai renkuosi, su kuo noriu bendradarbiauti. Visuomet sakau, kad leidžiu save apgauti vieną kartą. Jei po to pirmojo įspėjimo man vėl bando nekokybiškas daržoves įsiūlyti ir apsimeta, kad viskas gerai, dirbti kartu nebegalime“, – tikina R.Vestartas ir pamini, jog su kiekvienu tiekėju yra pažįstamas asmeniškai ir, nepaisant to, ar jis Lietuvoje, ar užsienyje, palaiko artimą kontaktą.
Pirkėjas įsigyja ne tik daržoves, bet ir dalį tavęs
Nuo darbo turguje laikų Rolandas įsitikinęs – niekas nieko geresnio už turgaus koncepciją kol kas dar nesugalvojo. Tad ir „Rolando daržovių“ parduotuvės kiek primena turgavietes savo laisvumu, pardavėjų ir pirkėjų tarpusavio santykiu. „Turgus man yra nepakeičiama, neįprasta vieta, todėl parduotuvėse ne tik turgelio prekės, bet ir gyvenimas. Pas mus ateina tie pirkėjai, kurie nori apsipirkti ten, kur bendrauja ne su robotu. Čia su pardavėju gali kalbėtis, klausti, sužinoti. Tikiu, kad klientai pas mus nusiperka ne tik daržoves, bet ir dalį tavęs. Viskas kaip turgeliuose – kai kurie žmonės užsuka tik dėl to, kad savo simpatulę pardavėją galėtų pašnekinti. Tai jau malonumas“, – tikina pašnekovas.
Anot jo, versle visuomet svarbiausia kliento laimė ir pasitenkinimas, tad tai atsispindi ne tik mikroklimate, bet ir asortimento formavime. „Kartais nutinka taip, kad vienų ar kitų daržovių kaina pakyla. Tačiau aš jų neatsisakysiu, galiu šį laikotarpį pabūti ir be uždarbio. Negaliu dėl tokio dalyko palikti tuščios lentynos. Pavyzdžiui, atsisakyti pomidorų. Žmonės, ateidami čia, tikisi rasti ir įsigyti tai, ko ieškojo. Galbūt dėl tų pomidorų žmogus važiavo iš kito miesto galo... Aš jaučiu atsakomybę – žmogus tokį ilgą kelią važiavo pas mane ir negavo pomidorų. Juk net širdį suskausta“, – pasakoja R.Vestartas.
Geriausia kokybė kainuoja, tačiau atsiperka skoniu
Ne paslaptis, jog „Rolando daržovių“ klientas yra nelinkęs medžioti akcijų, o renkasi vertinti aukščiausią kokybę ir per ilgus metus sukauptas žinias. „Tokių kainų, kokias matome didžiuosiuose prekybos centruose, aš niekada nepasiūlysiu, nes neretai daržoves jie atiduoda už mažesnes sumas, nei savikaina. Jiems svarbiausia kaina. Jie perka kuo pigiau ir nori, kad daržovės ilgai laikytųsi. Tuo tarpu man svarbiausia, kad viskas būtų šviežia, gardu ir gražiai atrodytų. Kaina man nesvarbi – daržovės kokybė ją atsveria šimteriopai“, – tikina pašnekovas.
Pasak jo, ne mažesnį vaidmenį siekiant kokybės atlieka ir tai, kada bei kokios daržovės atkeliauja į parduotuvių lentynas, nes čia, kitaip nei didžiuosiuose prekybos centruose, visus metus ispaniškų pomidorų rasti tikrai nebus galima. „Reikia žinoti sezoniškumus. Pavyzdžiui, baigiasi cukinijos Lietuvoje, po to Lenkijoje, tada Pietų Europoje. Tuo tarpu šilauogės pirmiausiai atvažiuoja iš Pietų Amerikos, vėliau iš Afrikos, Maroko, vis artėdamos link mūsų. Marokas – jau labai gera kokybė. Tada ateina Ispanijos, Lenkijos laikas. Palaukiame dvi savaites ir jau galim džiaugtis lietuviškomis uogomis“, – pasakoja R.Vestartas.
Vyras tikina: „Tam, kad pajustumėte skirtumą, tereikia tas pačias daržoves nusipirkti pas mus ir bet kokiame kitame prekybos centre. O tada jų paragauti. Tai bus atsakymas į visus klausimus. Suprasite akimirksniu“.
