Tiesa, dar vienas įprastas dalykas mūsų šeimoje – kaskart vėluodavome nuvežti dukrą į mokyklą. Tad iš namų, aišku, išlėkėme kaip akis išdegusios.
Nuvažiavus jau būriavosi daug vaikų – tą rytą visi devintokai turėjo sodinti gėles mokyklos kieme. Palydėjau dukrą iki jų ir nuėjau šnektelti su auklėtoja. Kalbėjomės gana ilgai, aptarinėjome viską, kas rūpėjo, bet pertraukė skambutis iš vyro sporto klubo trenerio. Atrodė, kad nieko negirdžiu, tik užfiksavau žodžius „sukniubo, greitoji jau važiuoja...“.
