Ukmergės rajone, kadais buvusioje senelių sodyboje (Žemaitkiemio seniūnijoje Šimaičių kaime) nuo pavasario pašnekovė pasineria į vaistažolių rinkimą.
Jau netrukus Giedrė kas kiaulpienių ir ajerų šaknis, o vėliau, kaip sako ji pati, ir vaistinių žolynų eilė ateis.
Dalį jų žolininkė sodins, dalį pievoje susiskins, o tada jau ir vidurvasario darbai lauks: augalų džiovinimas ir sveikatinančių arbatų kūrimas.
Berzgainių piliakalnio, Krapės upelio ir aplink besidriekiančių aukštaitiškų kalnelių lituanistinį išsilavinimą įgijusi ir sostinėje administracinį darbą dirbanti moteris labiausiai išsiilgsta žiemos mėnesiais.
Todėl vos tik atšilus orams palikusi sostinės šurmulį ji skuba į atokų senelių viensėdį.
– Į žolininkystę aktyviau panirote prieš penkerius metus. Įkūrėte „Sveikatos žinių centrą“. Koks jo tikslas?
– Ilgą laiką savyje nešiojausi norą padėti žmonėms, tik nežinojau, kaip. Žolininkystės idėja man nuo vaikystės skambėjo. Prireikė laiko, kad ją išsigryninčiau. Sujungusi žinias apie vaistinius augalus ir gamtos perduotą pojūtį, ėmiau kurti produktus žmogaus gerovei bei sveikatai. Dirbdama su augalais jau intuityviai žinau, kas kuriame mišinyje dera, kas dar jį papildyti galėtų. Jais visuomenei rodau pavyzdį, kaip sveikiau gyventi (juokiasi).
Meilę augmenijai paveldėjo
– Ekologiškų vaistažolių, skintų nuo piliakalnio, Lietuvoje, matyt, ne daug kas šiandien galėtų pasiūlyti...
– Mano žemė ribojasi su piliakalnio valdomis, kitapus jų – jau mano žemė. Todėl išsinuomojau ir jo valdas iš valstybės 25-eriems metams.
Sodyba Ukmergės rajone yra mano tėvo tėviškė. Senelis – to krašto kalvis. Jam ir priklausė 10 ha žemės, kurioje šiandien sodinu vaistinius augalus.
Jo žmonos tėvai pasiturinčiai gyveno: ne žemę dirbo, o vaismedžius augino ir žydams kriaušes, obuolius pardavinėjo. Taigi nebuvo jie vargšeliai su paskutine kapeika.
Močiutė ir šeimininkių kursus lankė, ir augalus džiovinti ten mokėsi. Kai kuriuos jos sodinukus pastebėjau tik suarusi žemę, sėklos pažiro ir jie vėl augti pradėjo.
– Gal dar prisimenate, kokius vaistinius augalus rinkote su bobute?
– Į Molėtų pusę žemė smėlinga ir molėta, taigi, ten rasi augalų, kurie įprastoje pievoje neauga. Čiobrelių ir jonažolių važiuodavome ten dar su mama pasirinkti. Dabar iš jų žmonėms arbatą ruošiu. Bobutės žoliavimus primena senos liepos, nuo kurių vasaromis liepžiedžius skinu.
– Giedre, iš kur semiatės žinių gamindama vaistines arbatas? Ar pakanka vaikystėje bobutės įskiepytos meilės augalams?
– Gamindama augalų mišinius naudojuosi specialia literatūra, gilinuosi, į augalų specifiką, galiausiai jau ir intuityviai žinau, kas kuriame mišinyje dera. Augalai mano genuose: mama gėlininkė. Sovietmečiu tėvai gvazdikus šiltnamiuose augino, tai žydėjimas ir gėlės nuo vaikystės mane lydi.
– O kodėl ėmėtės vaistažolių sodinimo? Ar nepakako pievose augančių?
– Vien gamtoje esančių arbatos mišinių gamybai nepakako. Tai tokias mėtas, melisas, ramunėles pati auginu. Šalia pasistačiau ir vasarnamį, kurio didžioji dalis virtusi augalų džiovykla.
Žoliavimas sukūrė papildomas pajamas
– Sakoma, kad iš malonumo pradėta veikla lengvai ir pinigus pritraukia. Kokia jūsų patirtis?
– Kadangi norėjau pasiekti žmogų, ieškojau savo kelio, vaistinių žolynų arbatų prekybą pradėjau nuo turgaus. Pirmąjį kartą atsistojau ten su vos keliais vaistažolių pakeliais, dabar prireikia valandos vien arbatų asortimentui susidėti.
Šalia prekiavusi moteris įspėjo, kad prekyba įprastai išjuda po trejų metų. Nusistebėjau, ar tikrai tiek ilgai laukti reiks? Dabar žinau. Nemelavo. Nors palengva žmonės ir iki tol mano žolynus pirko, prireikė laiko, kad užsidirbčiau didesnį atlyginimą nei man valstybė moka.
Išsigryninusi šį kelią valstybiniame darbe sumažinau krūvį iki pusės etato. Pirmasis karantinas paspartino ir elektroninės parduotuvės kūrimą. Dirbant pedagoge vis pritrūkdavo laisvų rankų, o darbas per nuotolį sutaupė laiko ir pagaliau prisėdau prie techninių dalykų.
Žolininkui, kaip ir kiekvienam kūrėjui, reikalinga laisvė ir erdvė kūrybai.
Be tiesioginio savo darbo, dar skaitau paskaitas (tiek viešųjų ryšių, tiek žolininkystės tematika), taip pat vedu edukacinius bei sveikatinimo renginius. Šiuo metu sodyboje kuriu lauko klasę, edukacinę erdvę, ir tikiu, jog čia galima gauti ir dvasinių, ir fizinių jėgų.
– Per pomėgį – į sveikesnį ir mielesnį darbą! Taip galėtų skambėti naujo jūsų gyvenimo etapo šūkis?
– Mylimą veikla padėjo susikurti papildomas pajamas. Apie tokio darbo paieškas ne kartą esu pasakojusi ir kitiems. Bet jokios paslapties čia nėra, tiesiog reikia įsimylėti savo veiklą. Net ir mylimame darbe būna sunkesnių momentų, juos reikia įveikti.
Man augalai visai kaip vaikai, atsitraukti nuo jų negaliu: tai apkirpti, tai pravažiuoti kultivatoriumi reik ir pan. Visi procesai nuo jų auginimo, rinkimo, džiovinimo ir pardavimo pereina per mano rankas.
Kiekvieną šeštadienį penktus metus sostinėje stoviu su savo augalų arbatomis ekologiniame turgelyje. Paklauskite ten žolininkės, visi į mane parodys.
Taiso sveikatą, stiprina imunitetą
– „Įjunk galią“, „Lengvuma“, „Saldžių sapnų“, „Švarumo pojūtis“, „Geresnio miego paslaptis“, „Pirmoji pagalba peršalus“, „Gyvenimas pagal Provansą“ yra vos keletas iš daugybės jūsų ruošiamų vaistinių arbatų. Kokį uždavinį sau keliate rinkdama, formuodama ir pardavinėdama vaistinius augalus?
– Vokiečiai mėgsta sakyti, kad, jei gersite jums tinkančią, tarkime, melisų arbatą, išvengsite nervų ligų. Žinoma, jog ilgą laiką geriama jų arbata stipriai atstato centrinę nervų sistemą, taigi, žmogus jaučiasi sveikas. Pakanka išmanyti, nuo ko, kokia žolelė ir galima atgauti jėgas, sustiprinti imuninę sistemą ir pan.
Aš klasikinius mūsų platumų vaistinius augalus pristatau vietiniams žmonėms. Jie taiso sveikatą ir dažnai yra daug pranašesni už atvežtinius.
Šiuo metu jų mano sodyboje per 40 rūšių. Tarp jų melisa, katžolė, juozažolė, kraujažolė, raudonėlis, šalavijas, šeivamedis ir t.t. Dar panašiai tiek vaistinių augalų surenku iš natūralių Žemaitkiemio apylinkių pievų (liepa, kraujažolė, čiobrelis, asiūklis, šermukšnis, žemuogės ir t.t.).
Taigi arbatas kuriu iš aštuoniasdešimt rūšių vaistinių augalų. Vasaromis mėgstu ir gėlių puokštelių savo pirkėjams pasiūlyti, į jas būtinai vaistinių augalų įmaišau (kad kvepėtų ir labiau smart būtų).
– Ar sulaukiate sodyboje pagalbos? Valdos nemažos, o vasara tokia trumpa.
– Atvažiuoja pagalbininkai padėti surinkti vaistažolių, atsidėkodama jiems visokių augalų pridedu. Kiek gali, ir mama padeda. Dukra mano studijuoja sveikatos mokslus Anglijoje, vasaromis taip pat mielai prisijungia. Bet sodybą kūriau pati, žolę su trimeriu pjaudama (šypsosi).
– Kada žmonės pildo namus vaistinių augalų atsargomis?
– Prekyba vaistiniais augalais suaktyvėja rugpjūtį, kai žmonės grįžta po atostogų. Vakarai palengva vėsta, rugsėjį užklumpa pirmieji peršalimai. Bet kai kurių augalų, kokios ežiuolės (imuniteto stiprinimui), žmonės ieško visus metus. Vasarą daugelis dairosi šviežiai suskintų mėtų, ramunėlių ar čiobrelių.
– Kaip tapote „Swedbank“ bendruomenės „Kiekvienas gali“ nare?
– Pati pamačiau jų kvietimą, pasiprašiau ir priėmė. Labai įdomu dalyvauti projektuose, vienijančiuose šių laikų smulkiuosius amatininkus.
Man labai žavūs tie mažieji verslai, juos reikia ir skatinti, ir palaikyti, nes atstovauja produktams, kurių su žiburiu nerasi didžiuosiuose prekybos centruose. O jei rasi, tai nesulyginsi, tarkime, mano rankomis skintų ramunėlių (3,50 Eur) ir tų, kurios iš Egipto atvyksta (0,90 ct).
Rankomis ruoštos arbatos procesas preciziškas, švarus ir ilgas, tonomis jos neprigaminsi. Dar ir todėl jos autentiškos. Taigi, natūralu, kad brangesnės nei prekybos centre, atkeliavusios iš Kinijos, rinktos jau ne rankomis.
