Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 07 16, 11:53

Ramesnio gyvenimo paieškos atvedė į šveicarų palaimą

Tam, kad virtuvės šefas Liudas Valančiūnas su mylimąja Monika turėtų darbo Anykščiuose, šveicarai Karina ir Stefanas Bolligeriai turėjo atrasti palaimą Lietuvoje.
Monika ir Liudas Valančiūnai
Monika ir Liudas Valančiūnai / V.Kopūsto ir asmeninio pašnekovų archyvo nuotr.

Jų pažintinė kelionė motociklu lemtinga tapo ne tik jų pačių porai, bet ir lietuviams.

Įsigiję žemės šalia Rubikių ežero ir pastatę joje šveicariško Alpių atostogų namo stiliaus viešbutį „Palaimos“ šeimininkai patys to neįtardami išpildė ir kelerius metus puoselėtą anykštėno L.Valančiūno ir jo mylimosios Monikos svajonę sugrįžti namo ir įleisti profesines šaknis vietinėje bendruomenėje.

„Jei tik būtume žinoję, kokį scenarijų karantino metu mums ruošė gyvenimas“, – pokalbio metu su 15min asmenine sėkmės istorija, prilygstančia gerai kino juostai, dalijosi M. ir L.Valančiūnai, šiandien jau dirbantys Anykščių rajone, šalia Rubikių ežero, šveicarų sukurtoje „Palaimoje“.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“ ir jų savininkai Karina ir Stefanas Bolligeriai
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“ ir jų savininkai Karina ir Stefanas Bolligeriai

Iš karantino atradimų

– Vilniečiai juokauja, kad palikti Vilnių geriausia po keturiasdešimties, tačiau jums dar visa dešimtis iki tol. Na, o jūsų persikėlimo iš sostinės į Anykščius nepavadinsi neplanuotais pokyčiais?

Monika: Na ne, tikėti ir išlaukti jie buvo. Kelis metus planavome, dairėmės, kur galėtume įsikurti, ką veikti.

Liudas: Brovėmės į tuos Anykščius jau kurį laiką. Tik atsargiai, vis apsižvalgydami. Reikia suprasti, kad su visais mažo miestelio pliusais ir vienas kitas minusas ten yra. Geras perspektyvus darbas ne taip lengvai surandamas. Taigi laukėme savo šanso ir, kai tik atsirado mūsų pasiūlymas, išvažiavome.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“

Kaip suradote darbo pasiūlymą, grąžinusį judu į Anykščius?

Facebook virėjų grupėje „Penkių taškų“ šefas Erikas Leitonas, kuris pradžioje Stefanui gelbėjo su atidarymu, įkėlė skelbimą. Turinys buvo apie tai, kad Anykščiuose atidaromas naujas mini viešbutis, kuriam reikalingas virtuvės šefas.

Taigi išsiunčiau gyvenimo aprašymą karantino metu ir susitikome su savininku. Kadangi abiem pusėms viskas tiko, sutarėme. Stefanas tuo metu jau žvalgėsi restorano vadovės, papasakojau, kad būtent tuo mano žmona ir užsiima, taip prisijungė ir Monika.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“

Kiek palaimos jūsų dviejų kasdienybėje šiandien?

Monika: Mums patinka viešbučio ir restorano verslas. Jis nėra lengvas, tačiau įdomus ir dinamiškas.

Liudas: Šiandien mums laisvadienis, bet Monika nesiskiria su viešbučio telefonu. Girdžiu jau skamba kelintą kartą mūsų pokalbio metu. Bet dar spėsime ir į upę įšokti.

Monika: Dabar gal tos laisvės mūsų gyvenime daugiau, o laisvalaikis kūrybingesnis ir geriau planuojamas nei Vilniuje.

Savininkas vertina ir pasitiki

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namų „Palaima“ vadovas Stefanas Bolligeris
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namų „Palaima“ vadovas Stefanas Bolligeris

– Liudai, pats esate dirbęs geriausiuose Vilniaus restoranuose, taip pat Islandijoje. Kaip įsiliejote į darbus Anykščiuose?

Nors Stefanas ir Karin viešbučių ir restoranų versle naujokai, „Palaimoje“ jie tvarkosi pavyzdingai, tad įsilieti tikrai nebuvo sunku. Dažniausiai viskas vyksta sklandžiai, o kilusias problemas išsprendžiame greitai ir efektyviai.

Monika: Savininkai išties labai supratingi. Kiekviename žingsnyje jaučiame jų palaikymą ir, jei tik yra galimybė, jie noriai imasi iniciatyvos ir padeda.

Liudas: „Palaimos“ bendrasavininkas Stefanas yra mūsų pusryčių virėjas. Sako, kol kas gelbės pats, o jei apsukos labai padidės, dar vieną žmogų pasamdys.

Savininkas prasitarė, kad mėgsta skaniai pavalgyti, bet apie profesionalią virtuvę supranta mažai, tad pasiūlė man dirbti, o pats sakė žiūrės.

Jei kas pasirodys keistai, susėsime pakalbėti. Taigi suformavau meniu, susitvarkiau virtuvę, viskas pavyko. Malonu, kad buvo pasitikėta manimi, mano vizija ir sukaupta patirtimi.

Kai vadovas yra pavyzdys, norisi dirbti kaip sau. Net nekyla minčių padaryti kažką paprasčiau, greičiau, lengviau... Kai žmogus pasitiki, darai viską iki smulkmenų gerai, norisi jam padėti.

Patirtis ir fantazija yra dalykai, išjudinantys mūsų jusles ir įkvėpimą.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“

Liudai, papasakokite apie restorano virtuvę. Kokia ji?

Liudas: „Palaima“ nutolusi nuo miesto, nuo civilizacijos. Mačionių kaimas nėra labai didelis. Žmonės apsistoja čia su nakvyne, taigi ir virtuvė komfortiška. Stengiamės būti arčiau lietuviškų ingredientų.

Tikslaus braižo nėra, kaip ir prisirišimo prie kažkurios šalies. Vasarą lengvesni patiekalai atspindi tai, kas yra už lango.

Šiuo metu siūlome arbūzinės šaltsriubės, žuvienės, anties kojos, šamo, jaučio žandų ir pan. Jei atvažiuotumėte ir paragautumėte, pajustumėte su kokia meile ir kokybe paruošti šie patiekalai.

Daug dėmesio sulaukia desertas su salotų šerbetu, bet verta atvažiuoti ne tik jo.

Ateityje planuojame degustacines vakarienes. Šaltesniu sezonu žadame porą šveicariškų, Stefano ir Karin, atvežtų naujienų, kurios labiau atspindės šveicarišką viešbučio dalį.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“

Dairosi šviežių ir sezoniškų ingredientų

Liudai, kaip dažnai galima patį sutikti Anykščių turguje medžiojantį sezonines naujienas restorano virtuvei?

Liudas: Turguje du ar tris kartus per savaitę tikrai būnu. Anksčiau labai juokdavausi stebėdamas kulinarines laidas, ypač, kai šefai eina apsipirkinėti į turgų. Galvodavau, kokia kvailystė. Juk jiems viską atveža daržovių tiekėjas.

Dabar pats įrodau, kad ne. Lekiu į Anykščių turgų rabarbarų, braškių ir pan. Ne visada kokybiškų pirkinių prekybcentryje gausi, o turguje jau ir vietas žinau, kur uogų, o kur dešryčių, lašinių, šoninės ar kumpio rasti.

Prie sezono stengiamės prisitaikyti tiek, kiek mums patiems tai komfortiška. Sakykime, dilgėlių padažas prie mūsų restorane tiekiamo šamo tikrai pagerina patiekalo skonį, todėl jas naudojame. Bet, jei kažkokiam ingredientui sezonas, o mes nematome, kaip jį apdorosime, nesiversime per galvą norėdami jį panaudoti.

– Kokiu ritmu gyvuoja restoranas vasarą?

Monika: Restoranas dirba trečiadieniais sekmadieniais nuo 14 iki 22 val. Laikas gali koreguotis pagal sezonus.

Liudas: Tikimės, kad dirbsime daugiau, bet, būkime realistai, žiemą, tikriausiai, apsukos sumažės. Viešbučio svečiams esame visuomet pasiruošę pasiūlyti užkandžių lėkštę ar kavos.

Mūsų pačių darbo grafikas labai įvairus. Bet dabar jau turime du virėjus, taigi, nedirbame be perstojo. Aš pats ryt keliausiu į turgų pirkinių, formuosiu užsakymus, bet nuo 14 iki 22 val. dirbti neteks

Asmeninio archyvo nuotr./„Kartais save pabarame, kad reiktų taupiau gyventi, daugiau namuose gaminti, bet kol kas leidžiame sau pavaikštinėti po neatrastas Anykščių vietas“, – sako „Palaimos“ restorane kelintą mėnesį skaičiuojantys Monika ir Liudas Valančiūnai
Asmeninio archyvo nuotr./„Kartais save pabarame, kad reiktų taupiau gyventi, daugiau namuose gaminti, bet kol kas leidžiame sau pavaikštinėti po neatrastas Anykščių vietas“, – sako „Palaimos“ restorane kelintą mėnesį skaičiuojantys Monika ir Liudas Valančiūnai

Lieka laiko ir tobulėjimui

Ar jau spėjote įsikurti?

Monika: Kol kas sprendimas laikinas, būstą nuomojamės. Bet planuose – namukas prie ežero.

Liudas: Šiek tiek žemės tėvai maloniai sutiko mums atriekti. Tai toks ateities planas, maža svajonė gal net? Namas – vis tik didelis dalykas.

Ar nepasiilgstate Vilniaus šurmulio, jame likusių draugų ir kokius planus siejate su Anykščiais?

Liudas: Kol kas ši mintis labiau nupurto... Kai pagalvoju, kad reiktų per tokius karščius kažkur Šeškinėje trūnyti, o Dieve...

Vilniuje mūsų draugų ratas nebuvo labai platus, tai nesakyčiau, kad labai sumažėjo socialinio kontakto. Gal kokį kartą, kai Monika dirbo, sėdėjau vienas namuose ir nesugalvojau, kam čia parašius. Bet ir Vilniuje tokių dienų pasitaikydavo.

Nėra taip, kad Vilniaus nemėgtume. Jame ir galimybės šiek tiek kitos, daugiau veiksmo. Bet reikia sugebėti jį išnaudoti. Mudviem, matyt, labiau patinka rami gyvenimo tėkmė. O kultūros užteks ir Anykščiuose: juk Lietuvos poetų sostinė.

Monika: Nesame dideli planuotojai, tiesiog tarpusavyje apie daug ką kalbamės. Tikimės bendradarbiauti su „Palaima“ ilgą laiką.

Liudas: Po truputį kažką planuojame, kažkas nutinka. Namas ir vaikas, kas gi čia daugiau planuose (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Monika ir Liudas Valančiūnai
Asmeninio archyvo nuotr./Monika ir Liudas Valančiūnai

– Judu kalbate su tokiu užsidegimu. Iš kur semiatės polėkio savo darbams?

Liudas: Matyt, per mūsų patirtis ir fantaziją ateina ir įkvėpimas? Per šiuos du dalykus. Jei nedegustuoji, nekeliauji, niekuo nesidomi, negauni idėjų iš šalies, užsisuki savo paties mintyse. O kai pačiam nuobodu, ir kiti tai pajunta.

Monika: Man labai svarbus asmeninis tobulėjimas. Kaip pavyzdį paminėsiu vynus, kuriais domiuosi. Norisi, kad vynų korta būtų geresnė, todėl nuolat skaitau ir domiuosi, stebiu bendras tendencijas, kuria kryptimi pasaulis linksta.

Asmeninio archyvo nuotr./Grįžti į gimtuosius Anykščius virtuvės šefas L.Valančiūnas visuomet norėjo, tik kiek užtruko darbo paieškos
Asmeninio archyvo nuotr./Grįžti į gimtuosius Anykščius virtuvės šefas L.Valančiūnas visuomet norėjo, tik kiek užtruko darbo paieškos

Judu beveik visą laiką kartu. Kaip patys tai priimate?

Monika: Mudu išties vos ne kaip geriausi draugai: ir darbe, ir laisvalaikiu drauge. Ar sportuojame, ar dviračiais/kartingais važinėjame, ar mūsų mylimame žirgyne Niūronyse jodinėjame. Vis drauge.

Liudas: Mes išties labai harmoningai gyvename. Nesinori pasakoti, kad nesubanalintume visko. Jei pradėsiu pasakoti, kokia Monika... Na, ji daugiau nei aš moka pasakyti. Todėl reiktų gerai pasiruošti, taigi, gal ryt? (juokiasi). O šiandien pasakysiu, kad ji man labai patinka.

Matau, kad temperamentai skiriasi?

Monika: Liudas išradingesnis, iškalbingesnis ir iniciatyvos daugiau turintis. Dažnai atsikalbinėju, kad pavargusi esu, kad upėje šalta, įkalbinėju maudytis vieną, o jis: „Ei tu, kiaušini, šok į upę.“

Liudas: Truputį paspaudžiu, jeigu Monika tinginiauti nutaria. Padedu jai gyventi įdomiau.

– Štai ir paaiškėjo, kas šioje poroje griežtoji rankelė.

Monika: Aš tuo džiaugiuosi.

Liudas: Monika atsikalbinėja, aš ją verčiu, tada ji bijo arba pyksta, bet išjuda, tada džiaugiasi ir man dėkoja. Taip va viskas pas mus kartojasi (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Monika ir Liudas Valančiūnai
Asmeninio archyvo nuotr./Monika ir Liudas Valančiūnai

Suvedė bendros patirtys

Kaip judu vienas kitą suradote?

Liudas. Susipažinome dirbdami toje pačioje sušinėje, susidraugavome, o paskui ir susituokėme (penkeri metai jau). Kadangi aš iš Anykščių, sugalvojau, kad būtų smagu grįžti.

Monikai ta mintis patiko. Šį balandį ir persikėlėme. Planavome seniai, bet tik pavasariop pasitaikė darbo pasiūlymas, kurį abu nedvejodami ir priėmėme.

Restoranų versle sukotės ir Vilniuje?

Liudas: Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, bet visą laiką šalia to dirbau. Vienoje sušinėje, paskui kitoje. Galiausiai pamačiau, kad ridendamas sušius dideliu šefu netapsiu, taigi įsidarbinęs viešbutyje tapau virėju.

Po to sekė darbas „Dublyje“, „Amandus“ pas Deivydą Praspaliauską, „Sweet Root“, „Šturmų švyturyje“, metus laiko dirbau Islandijoje, o mintis apie grįžimą į Anykščius buvo vis savesnė.

Monika: Aš studijų metais dirbau padavėja. Šis darbas visad būdavo šalia. Anglijoje baigiau choreografiją, todėl grįžusi į Lietuvą įsidarbinau šokių mokytoja. Bet gal perdegiau?

O gal man netiko mokyklų sistema, tad grįžau prie to, ką moku.

Keičiau darbus, iš sušinės vis į geresnius restoranus ėjau į „Dublį“, į „Amandus“, į „Šturmų švyturį“, į „SOMM“, o pagaliau ir į „Palaimą“.

Tikriausiai dirbant restoranų versle gaminti namuose nebesinori?

Kartais save pabarame patys už tai, reikėtų taupiau gyventi, bet kol kas leidžiame sau dar pasivaikštinėti po Anykščius, pasidžiaugti jais. Šiandien eisime atrasti „Penkių taškų“. Pagaliau jie dirba, kai mes laisvi.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Poilsio namai „Palaima“

– Tai, koks gyvenimas teka Anykščiuose?

Liudas: Anykščiai žalias miestas, o gyvenimo tekmė labai skiriasi nuo didmiesčio. Reikalai čia greičiau ir paprasčiau sutvarkomi. Juokiamės, kad Vilniuje prireiks kelių valandų norint du darbus padaryti, o Anykščiuose juos įveiki per 40 minučių, nes viskas vietoje.

Monika: Jei turi išeiginę, kiekviena diena čia į atostogas panašėja. O jei dar vasaros karščiai, galima ir ežere pasimaudyti, ir vietinius restoranus aplankyti. Mažame mieste viskas ramiau, nėra tokio lėkimo kaip Vilniuje. Dabar abu prie Anykštos ir Šventosios santakos sėdime, baigsime pokalbį – ir vėl maudytis.

Dėkoju už pokalbį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką