Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš aukštakulnių basučių į guminius batus – savo noru

Indrė Rudokaitė
pienoukis.lt nuotr. / Indrė Rudokaitė
Šaltinis: pienoukis.lt
0
A A

„Niekas nesupranta, labai stebisi ir džiaugiasi, kaip žmogus iš miesto gali sumąstyti atvažiuoti gyventi į kaimą ir dar norėti dirbti tokį purviną darbą“, – apie savo „atostogas Rūgpienių kaime“ pasakoja kaunietė studentė Indrė, vasaros atostogoms pasirinkusi atokų Lumpėnų kaimą Pagėgių rajone.

„Nežiūriu į tai, kaip pramogų iškeitimą į darbą. Vasara ūkyje man yra savotiška egzotika, todėl nekantriai laukiau mokslo metų pabaigos ir darbo ūkyje pradžios, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos ketvirtakursė Indrė Rudokaitė. – Be to, kiek galima atostogauti? Jau laikas žiūrėti pirmyn į ateitį ir veikti“.

Aktyvi studentė, įsijungusi į Žemės ūkio praktikų akademijos vykdomą projektą, šią vasarą panoro atlikti savanorišką praktiką Pagėgių rajone, ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“, o nuo sekančių metų žada įsitraukti ir į mokslinę veiklą.

„Noriu išbandyti save visiškai naujoje aplinkoje ir tai padaryti sėkmingai. Tikiuosi, kad ši vasara pagaliau padės man apsispręsti, kuria linkme norėčiau pasukti“, – pasirinkimą padirbėti 860 galvijų turinčiame pieno ūkyje paaiškino Indrė.

Išbandymai tvartuose

Indrės diena kaime prasideda jai įprastu laiku, keltis nereikia anksti, nes gyvena vos kelios minutės kelio nuo fermos.

Tik atvykus į praktiką, kaip Indrė pati sakė, sekiojo paskui fermos vedėją ir aiškinosi, kaip dirba šis pieno ūkis. Po keleto savaičių vedėja išėjo atostogų, o savo darbą patikėjo praktikantei.

Atvykusi į ūkį, apeinu teritoriją, pasižiūriu ar niekas nesiveršiavo, ar visiems užtenka pašarų, ar nėra sergančių karvių, viduriuojančių veršelių ir panašiai.

„Atvykusi į ūkį, apeinu teritoriją, pasižiūriu ar niekas nesiveršiavo, ar visiems užtenka pašarų, ar nėra sergančių karvių, viduriuojančių veršelių ir panašiai bei viską užregistruoju darbo knygoje, – apie savo darbo dieną fermoje pasakoja kaunietė. – Vėliau grįžtu į kabinetą ir duomenis suvedu į kompiuterinę programą“.

„Kiekvieną rytą išsirašau žalio pieno važtaraštį, paimu pieno mėginius, sulaukiu pienovežio ir jį išleidžiu, bei išsiplaunu pienui laikyti skirtus šaldytuvus. Išleidus pienovežį galima eiti į tvartą ir užsiimti su gyvuliais. Šiuo aspektu darbingiausios dienos yra antradienis, trečiadienis ir ketvirtadienis. Antradieniais pagal protokolą darome gimdos masažus rujai skatinti karvėms nuo 52 iki 62 laktacijos dienos. Kas antrą trečiadienį, taip pat pagal protokolą, vykdome hormonų terapiją karvėms virš 77 laktacijos dienos. O ketvirtadienis – šviežiapienių karvių gimdų patikra“, - pasakojo ji.

Anot studentės, veršiavimąsi ne visada tenka „pagauti“, karvės dažniausiai apsiveršiuoja naktį. Jei  veršiuojasi dieną, ji eina stebėti, ar jai reikia padėt, o jei reikia – padeda.

Vėliau veršeliams sega įsagus. Taip pat laikas nuo laiko gyvuliai būna pervaromi iš grupės į grupę, vežami į skerdyklą mėsai, juos reikia surasti, sužymėti ir sužiūrėti visą procesą.

Kas dieną – po naujieną

„Naujo išmokau labai daug. Visų pirma gavau ir vis dar gaunu daug administracinio darbo praktikos, daug žinių dirbant su „Alpro“ ir „Uniform Agri“ programomis. Pamačiau, kaip atliekamas nuraginimas, kaip vyksta veršiavimasis ir procesas po jo. Pati tikrinau šviežiapienių gimdas ir veršiavimosi metu gavau apčiuopti dar negimusį veršelį, tikrinau veršingumą, susipažinau su fermoje naudojamais vaistais mastitui, endometritui gydyti, karvių traukinimui naudojamais preparatais ir panašiai“, - sakė mergina.

Ketvirtakursė pripažino, jog ko išmokusi studijų metu reikėjo mokytis iš naujo ar bent jau prisiminti. Labai pajutusi praktikos trūkumą.

„Teko gydyti pado pūlingą žaizdą karvei, kas šiek tiek skiriasi nuo šuniuko ar kačiuko, turint omeny, kad karvės steriliai neišlaikysi. Pamačiau kaip vyksta melžimo procesas. Nagų tvarkyti dar neteko, nes kol kas jos visos tvarkingos. Taip pat dabar žinau kaip vyksta sėklinimo procesas nuo rujojančios karvės atrinkimo iki paties susėklinimo ir duomenų vedimo į programą. Esu tikra, kad dar ne viską paminėjau“, - pasakojo ji.

Ketvirtakursė pripažino, jog ko išmokusi studijų metu reikėjo mokytis iš naujo ar bent jau prisiminti. Labai pajutusi praktikos trūkumą.

„Klinikinės diagnostikos žinios kažkiek pasitarnavo, bet kiek daug mes dar nesimokėm…, – sakė ji ir prisipažino, kad dažniausiai į veterinarijos gydytojo klausimą „Ar moki?“ teko atsakyti ne“, - teigė ji.

Iškyla barža su bendradarbiais

Įdomiausias ir ryškiausias vasaros įvykis Indrei – išvyka barža Nemunu. Ūkio, kuriame praktiką atlieka studentė, vadovas Remigijaus Kelneris suorganizavo šią pramogą darbuotojams ir jų šeimoms.

„Tai buvo lyg kelionė po pasaulį savo šalyje – plaukėme Nemunu, kur viename krante plevėsavo Lietuvos, o kitame – Rusijos vėliavos. Pamatėme tris jungiančius šiuos krantus tiltus, urvinius kregždžių lizdus, įspūdingą paukščių įvairovę, pramogavome“, – įspūdžiais dalijosi Indrė. Džiaugiasi mergina ir kaime sutiktais žmonėmis.

„Visi darbuotojai mane labai šiltai sutiko ir priėmė į savo ratą. Visi yra pasiruošę padėti, nesvarbu ar reikalas susijęs su darbu, ar ne. Šis kolektyvas pranoko visus mano lūkesčius“, – tvirtina Indrė

Žandikaulis atvipo

„Atvažiavau ir žandikaulis atvipo, – paklausta apie gyvenimo sąlygas, pasakojo praktikantė. – Mano gyvenimo sąlygos yra tiesiog puikios. Esu apgyvendinta dviejų kambarių name su erdviu vonios kambariu ir virtuve su valgomuoju“, - sakė ji.

Kaunietė buvo prisiklausiusi, kaip studentai miega pačiose fermose, ar trobose be vandens, maniusi jog ir jai taip teks.

„Aišku, šis ūkis turbūt vienas iš nedaugelio, kuris leidžia studentui gyventi ir dirbti kaip žmogui ir manau, kad kitiems ūkiams reikėtų pasekti šiuo pavyzdžiu, jeigu nori sulaukti daugiau pažangaus ir daug žadančio jaunimo“, – įsitikinusi Indrė.

Be klubų, be barų

„Kaime visada yra ką veikti – juk šitokia graži gamta! Čia yra gandrų kolonija, kur galima stebėti daugybę gandralizdžių, Martyno Jankaus sodyba-muziejus, Nemunas, prie kurio galima eiti degintis ir maudytis, begalinio dydžio ir grožio pievos, kuriose gali sutikti įvairiausios faunos – nuo gervės iki stirnos, – apie savo vasaros pramogas pasakoja studentė. – Jeigu nesinori minti dviračiu aplink kaimą, yra puikus susisiekimas autobusais, kuriais nuvažiuoju iki Šilutės, Pagėgių pasivaikščioti ir apsipirkti. Laisvą savaitgalį išnaudojau su draugais plaukdama baidarėmis, planuojame Žolinių savaitgalį praleisti Šventojoje. Na, o jeigu visai tinginystė užpuola, tai turiu su savimi kompiuterį ir žiūriu filmus.“

Norėjo gydyti žmones, pasirinko – žmoniją

„Niekada kaimo nebijojau, taigi ir šitas darbas tikrai neišgąsdino, gaunu neįkainojamos patirties tiek specialybės prasme, tiek gyvenimiškos. Smulkiųjų gyvūnų gydymas patrauklus dėl gydymo galimybių ir plataus spektro, tačiau stambiųjų gyvulių ūkis irgi turi savų didelių pliusų. Dabartinis mano darbas man labai patinka ir tikrai įsivaizduoju save jį dirbančią ateityje“, - aiškino studentė.

Mergina neslepia, jog manė, kad gydys naminius gyvūnus. Ir papildomas praktikas būtent smulkiųjų gyvūnų klinikose atliks. Tačiau, pasak jos, su laiku mąstymas keičiasi, tad nusprendusi išbandyti visas siūlomas galimybes.

„Veterinariją studijuoti nusprendžiau ne iš karto. Buvau sau pasakiusi, kad būsiu žmonių gydytoja, tačiau vėlgi – augant ir tobulėjant norai keičiasi, – atvirauja būsimoji veterinarė. – Sakoma: gydytojai gydo žmones, o veterinarai – žmoniją. Aš pasirinkau – žmoniją“, - sakė ji.

Praktikantams ruošiamos darbo vietos

Šią vasarą šešiolika tokių studentų, kaip Indrė, pasklidę po Lietuvos ūkius. Visi jie projekto Žemės ūkio praktikų akademija dalyviai.

siekiama suvesti žemės ūkio bendroves, ūkius ir studentus, besimokančius žemės ūkio, veterinarijos, gyvulininkystės srityse, bei norinčius atlikti praktiką ar įsidarbinti projekte dalyvaujančiose bendrovėse.

Žemės ūkio praktikų akademija – trečius metus VšĮ Plėtros ir informacijos centro vykdomas socialinis projektas, kuriuo siekiama suvesti žemės ūkio bendroves, ūkius ir studentus, besimokančius žemės ūkio, veterinarijos, gyvulininkystės srityse, bei norinčius atlikti praktiką ar įsidarbinti projekte dalyvaujančiose bendrovėse.

Šio projekto vadovė Laura Baltrušienė džiaugiasi, kad studentai noriai dalyvauja projekte. Jau nemažas būrys studentų savanoriškai praktiką atlikinėja antrus bei trečius metus iš eilės.

„Ūkiai yra labai patenkinti, kviečia atvykti tuos pačius ir naujus praktikantus, – pasakoja L. Baltrušienė. – Dauguma taip ketina išsiugdyti potencialius darbuotojus, kurie, baigę studijas, atvyktų ir pasiliktų darbuotis“.

Projektas – socialinis, jo niekas nefinansuoja. Galima sakyti, kad projektą remia ūkiai, priimantys praktikantus ir mokantys jiems atlyginimus. Šią vasarą studentai darbuojasi Kėdainių, Šilalės, Panevėžio, Pagėgių, Pasvalio, Pakruojo, Varėnos, Alytaus, Jonavos, Šakių rajonų žemės ūkio bendrovėse ar stambių ūkininkų ūkiuose.

„Siekiame, kad jauni specialistai įsitvirtintų Lietuvos žemės ūkio darbo rinkoje, o ne išvyktų į užsienį dirbti nekvalifikuotų darbų, – tikslus įvardija projekto vadovė. – Be to, iš ūkių vadovų vis girdime, kad trūksta darbo jėgos. Šis projektas – galimybė ūkiui prisitraukti jaunimo, kurie yra žingeidūs, energingi, pilni entuziazmo“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką