Didžiausi iššūkiai – pradžioje
Psichologijos mokslus baigusi Aušra ir medžio apdirbimo technologijų studijas krimtęs Ramūnas, nusprendę persikelti į kaimą, rinkosi tarp dviejų galimybių – auginti mėsinius galvijus arba švelniakailius žvėrelius. Kadangi galvijams reikėjo didesnių žemės plotų, pasirinko auginti mažesnius gyvūnėlius, nors jų nė akyse nebuvo matę ir nieko apie tai nežinojo. Tad patarimo kreipėsi į vieną pirmųjų žvėrelių augintojų Lietuvoje ūkininką Zenoną Dominauską, kuris ir tapo jų mokytoju.
„Atvykus pirmą kartą į audinių fermą nustebino švara ir labai patiko gražūs bei smalsūs žvėreliai. O visa kita atrodė kosmosas! Kaip juos auginti, ką veikti su tokiu pulku gyvūnų? Man tai buvo panašu į „Vrungelio nuotykius“, kai kapitonas į laivą voveraites iš degančio miško priėmė“, – pirmosios pažinties su audinėmis įspūdžius prisimena Aušra.
Kasdien stebėdami darbus Z.Dominausko fermoje, Ūksai per vasarą susirentė ir savąją. Pasikvietę talką padarė lizdus, o šeimos galva parvežė 2500 audinių patelių. „Jas iškrovė ir išvažiavo į Daniją trims mėnesiams, palikęs mane su tais žvėreliais. Aplink buvo daugybė gyvūnų, o aš buvau apimta didžiulės baimės, nes atrodė, kad nežinojau nei ką daryti, nei kaip daryti. Tai buvo pats didžiausias iššūkis ir stresas“, – sunkios verslo pradžios neslepia pašnekovė.
Pasilikti vienai su 2500 žvėrelių buvo pats didžiausias iššūkis ir stresas.
Pirmieji metai, anot A.Ūksienės, buvo sunkiausi, mat šiame versle kiekvieną mėnesį dirbami vis kiti darbai, jie tarpusavyje susiję. Jei kažką neteisingai padarysi sausio ar vasario mėnesį – pataisyti rezultatą galėsi tik po metų.
Štai atėjusi kartą Z.Dominausko darbuotoja ir sako: „Jūsų audinės per riebios, joms reikia numesti svorio, kad geriau poruotųsi“. „O kaip man žinoti, kurios per riebios? Man jos atrodė visos vienodos“, – nevilties akimirkas prisimena moteris. Ir nors dabar, su žvėreliais dirbant vos ne dešimtmetį, dar yra kur tobulėti, kuri per riebi, jau atskiria iš akies. Tačiau prisipažįsta, kad buvo labai daug tokių dalykų, kurių negali išmokti teoriškai, o turi gauti per patirtį.
Ūkyje – naminė aplinka
Šiuo metu vienoje Ūksų įmonėje dirba 15 žmonių – čia ir fermos, ir pašarų gamybos darbuotojai, kitoje fermoje dirba 4 darbuotojai. Žvėrelius auginančios poros ūkis išsiskiria tuo, kad čia visi jaučiasi kaip namie. „Mes artimai bendraujame su darbuotojais, mūsų šilti tarpusavio santykiai, kartu prižiūrime aplinką, turime šiltnamį, daug šunų, kačių. Vasarą per pietus žvejojame tvenkiny, kartais vakarais kepame šašlykus. Jei karštas oras ir reikia šerti žvėrelius vėlai, liekame nakvoti sodyboje – tiek aš su vyru, tiek darbuotojai su šeimomis. Vasarą vieną savaitgalį važiuojame visi su antromis pusėmis ir vaikais į kaimo turizmo sodybą, plaukiame baidarėmis“, – pasakoja A.Ūksienė.
Paklausta, kodėl pasirinko tokį bendravimo būdą su darbuotojais, moteris paaiškina paprastai: „mums taip patinka“. Anot jos, vieni darbuotojai bendraamžiai, turi panašius vaikus, tad bendravimas pasidarė labai artimas. O vietiniam jaunimui nuolat reikia pagalbos. „Jie vis ateina ko nors paklausti, o paskui mano vyras labai mėgsta padėti. Jeigu kas nors mokosi vairuoti ir nesiseka, suranda ir pasamdo instruktorių, priverčia išsilaikyti egzaminą. Jeigu kažkas nori įsigyti automobilį, važiuoja kartu, padeda išrinkti. Taip gaunasi, kad tuose santykiuose atsiranda labai daug asmeniškumo“, – vardija pašnekovė.
Žvėrelius auginančios poros ūkis išsiskiria tuo, kad čia visi jaučiasi kaip namie.
Jau devynerius metus verslą turinti moteris vis dar stebisi didžiuliu skirtumu tarp kaimo ir miesto žmonių. „Vietiniai žmonės labai įdomiai žiūri į darbą. Dabar juos jau „prasiauklėjom“, bet būdavo, kad neateina į darbą ir net nemato reikalo pranešti, tad niekad nežinai, kiek žmonių bus darbe. Dabar pamažu susikūrėm tvarką, dirbam pagal grafiką, ir jau negali kai nori ateiti, o kai nenori – neateiti. Bet pasitaiko dar tokių dalykų“, – darbo kaime niuansus atskleidžia A.Ūksienė
Ji pati neabejinga didžiausiai kaimo žmonių rykštei – alkoholizmui. „Turim du geriančius, kalbuosi su jais, prižadėjau, kad kai nuspręs nebegerti, sumokėsiu jiems už gydymą. Taip yra su tais mūsų darbuotojais. Gal dėl to, kad su jais draugiškai bendrauji, ir jie labiau stengiasi. Iš vietinių yra tokių, kurie 3–4 kartus buvo atleisti ir vėl priimti. Dabar kažkaip jau išmoko ir dirba, nebeatleidžiam“, – kantrybės nestokoja moteris.
Susimoka už visas kaime išpjautas vištas
Pernaravos seniūnijoje, kur įsikūrė Ūksai su žvėrelių fermomis, aplink nemažai stambių ūkininkų, yra gal penki audinių augintojai. Aušra Ūksienė negaili jiems gražių žodžių – visi bendrauja, vienas kitam padeda, dar nebuvo atvejo, kad iškiltų koks nors konfliktas. Tiesa, tenka aiškintis su kaimo žmonėmis, kai kažkoks plėšrūnas išpjauna kieno nors vištas.
„Kai pirkome šį sklypą, kuris yra iš trijų pusių apsuptas miško, buvusi savininkė perspėjo neauginti vištų, nes lapės ir šeškai visas išpjauna. O kai įkūrėme audinių fermą, dabar visas šias nuodėmes „nurašinėja“ mūsų žvėreliams“, – šypsosi moteris. Tačiau sako niekada nesiginčijanti ir sumokanti už tas vištas, nes puikiai suprantanti, kad netekti 20 vištų kaime yra tikrai didelis nuostolis.
Jei atvažiavai į kaimą, kur gyvena žmonės, ir nori daryti verslą, tai su tais žmonėmis reikia gražiai bendrauti, o ne konfliktų ieškoti.
Sprendžiant tokias situacijas, Aušrai labai padeda ir psichologinės studijų metu įgytos žinios. „Kartą žmogui buvo kažkas triušius išpjovę. Kai atvažiavau, jis buvo piktai nusiteikęs, galvojo, kad derėsiuosi, ginčysiuosi. O aš pasikalbėjau, sakau, suprantu, kad jums nuostolis ir sumokėjau, kiek prašė. Tai išlydėjo labai draugiškai ir dar pasivijęs kumpį dovanų davė“.
Paklausta, ar tikrai visada moka už savo žvėrelių „nuodėmes“, moteris tikina, kad praktinės galimybės audinėms pabėgti nėra, nes visa teritorija aptverta 2 metrų aukščio skardine tvora. Tačiau atvažiavus pas močiutę, kuriai naktį kažkas išpjovė visas vištas, tu negali to pasakyti. „Jei atvažiavai į kaimą, kur gyvena žmonės, ir nori daryti verslą, tai su tais žmonėmis reikia gražiai bendrauti, o ne konfliktų ieškoti“, – įsitikinusi ūkininkė.
Smagiausi darbai – nuo pavasario iki rudens
Smagiausia dirbti fermoje, anot žvėrelių augintojos, yra nuo pavasario iki rudens, kada geras oras. Audinės susilaukia jauniklių, kuriems reikia labai daug priežiūros, nes tenka juos netgi iš buteliukų girdyti.
„Kai vaikai paauga, jiems reikia daug vandens. Kad jiems nereiktų daug vaikščioti ir jie greičiau augtų, mes virš guolio kabiname buteliukus, kad mažyliai galėtų patogiai atsigerti. Palengvinam ir motinoms darbą, kad joms nereiktų bėgti vandens semti ir su burna nešti“, – su meile apie jauniklius pasakoja moteris.
Mėnesį jaunikliai minta tik mamos pienu, paskui lizdai atidengiami ir vaikai pradedami šerti. Su šaukštais skystas maistas pilamas ant specialių plytų, nuo kurių jaunikliai jį nusilaižo, o ilgainiui išmoksta pasiimti ir patys. Ūgtelėję atskiriami nuo motinų, kad šios galėtų pailsėti.
Visa vasara fermoje ir prabėga besirūpinant jaunikliais. „Juos reikia išskirstyti pagal tam tikrą modelį, kas su kuo gali gyventi, kad nesipeštų. Patinai tarpusavyje nesipeša, tik žaidžia. O patelės gali susipešti ir piktai. Gyvūnai labai skirtingi, ypač tie charakteriai matosi motinoms atsivedus jauniklius. Vienos yra labai rūpestingos, kitos piktos, o trečios labai supratingos“, – žvėrelių charakterių skirtumus vardino augintoja.
Sekasi tiems, kurie nebijo darbo
Nors fermoje tenka plušti nuo 6 ryto iki 20 vakaro ir laisvadienių būna mažai, Ūksai nesiskundžia. Atsigriebia ir nors trumpų atostogų išlekia laisvesniu laikotarpiu – rugsėjo, spalio ir sausio mėnesiais, kada žvėrelius tereikia tik aprūpinti pašaru ir vandeniu. Tačiau ir neslepia – jų darbas yra sunkus ir patys save vadina „proletariatu“.
Kai dirbi gamtoje, esi atsipalaidavęs. Po darbo biure – tai kaip diena ir naktis.
„Yra daug verslininkų, kurie turi kažkokius verslus ir sugalvoja dar šalia atsidaryti audinių fermą, tačiau dažniausiai jiems tai nepavyksta. Nes arba turi pats viską išmokti, arba turi rasti žmogų, kuris labai moka ir gali už tave tą padaryti. Nes kiekvieną mėnesį ir netgi jo eigoje čia darbai yra visiškai skirtingi. Turi pradirbti kelis sezonus, kad labai gerai išmoktum ir galėtum kitą išmokyti“, – patirtimi dalijasi Aušra Ūksienė. Tad norintiems pradėti šį verslą, anot jos, reikia daug investicijų, žinių ir sėkmės. O po to dirbti.
Ūksai savo darbus ūkyje yra pasiskirstę. Ramūnas vadovauja vienai fermai ir pašarų gamybai, taip pat rūpinasi visais technikais dalykais – jei kas sulūžo, sugedo, reikia supirkti statybines medžiagas ir t.t. Aušra vadovauja antrajai fermai, yra atsakinga už darbuotojus ir tvarko dviejų įmonių dokumentus.
Labiausiai pora džiaugiasi tuo, kad gali dirbti gamtoje. „Kai dirbi gamtoje, esi atsipalaidavęs. Po darbo ofise – tai kaip diena ir naktis. Mano galva niekada neperkrauta. Labiausiai man patinka su gyvūnais būti savaitgaliais, nes tada niekas neskambina ir netrukdo. Tada gaunasi ir darbas, ir poilsis. Aš laisvadienius geriau imu trečiadienį ketvirtadienį, susitvarkau reikalus, o savaitgalį įlendu į tą fermą ir neišlendu“, – šypsosi pašnekovė.
