Užsitęsus dabartinei situacijai, bus tiesiog judama link visiško Lietuvos pieno gamintojų bankroto.
„Mes, žemdirbiai, suprantame, kad perdirbimo įmonėms sunku. Bet neteisinga visą naštą perkelti ant ūkininkų pečių, nes užsitęsus dabartinei situacijai, bus tiesiog judama link visiško Lietuvos pieno gamintojų bankroto“, – teigia Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta" direktorė Jūratė Dovydėnienė.
„Panašiai Lietuvoje prieš kurį laiką nutiko su linais – buvo sakoma, kad lino nereikia auginti, pigią žaliavą paprasčiausiai atsivešime iš Kinijos. Bet nelikus vietinės žaliavos gamybos, pamažu sunyko ir visa linų perdirbimo pramonė Lietuvoje“, – antrina Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas.
Siekdama sureguliuoti pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius bei pagaliau apginti pieno gamintojų interesus, LR Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pasiūlė nesąžiningos prekybos pienu draudimo įstatymą.
Pasiūlytas įstatymas, kurį siūlo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) bando sureguliuoti ne kainą, ne antkainį, pelno dalį ar pan., tačiau būtent pieno grandinės dalyvių tarpusavio santykius.
„Pasiūlytas įstatymas, kurį siūlo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) bando sureguliuoti ne kainą, ne antkainį, pelno dalį ar pan., tačiau būtent pieno grandinės dalyvių tarpusavio santykius“, – aiškina žemdirbių interesus atstovaujanti kooperatyvo „Pieno puta" direktorė.
Anot žemdirbių atstovės, valstybė tarsi sako, kad „jeigu pieno gamintojai ir perdirbėjai yra nepajėgūs tarpusavyje susitarti, tada privalo įsikišti Valstybė ir sureguliuoti jų tarpusavio santykius.“
ŽŪM siūlomi teisiniai pakeitimai yra prasminga pastanga suvaržyti pieno perdirbėjų oligopoliją Lietuvoje.
„Joks įstatymas niekada nebus tobulas, bet ŽŪM siūlomi teisiniai pakeitimai yra prasminga pastanga suvaržyti pieno perdirbėjų oligopoliją Lietuvoje, todėl mes sveikiname ministrės iniciatyvą“, – teigia Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas.
Šiuo metu į pieno supirkimo punktą pieno žaliavą priduodantis ūkininkas ne tik negali derėtis su supirkėju dėl pieno kainos, bet netgi ir savo parduodamo pieno kainą dažnai sužino praėjus pusei mėnesio – 15 dienų. Todėl šiuo metu neretai susidaro absurdiška situacija, kai ūkininkai priduodami pieną apskritai nežino, kokia kaina tą pieną parduoda.
Pasaulinėje praktikoje kooperatyvai gyvuoja jau šimtmečius. Kai kuriose Europos sąjungos narėse senbuvėse pieno tiekimą iki 90% užtikrina kooperatyvai.
Keisti tokią ydingą praktiką galėtų į kooperatyvus aktyviau įsitraukiantys smulkieji pieno gamintojai, bet rinką valdančios didžiosios perdirbimo įmonės supranta, jog apsijungę ūkininkai apribos perdirbėjų galias. Todėl stambieji perdirbėjai deda pastangas, kad kooperacija nevyktų. Dažniausiai tai daroma kooperatyvams nustatant mažesnę, nei pavieniams ūkininkams už žaliavą mokamą kainą.
Pasaulinėje praktikoje kooperatyvai gyvuoja jau šimtmečius. Kai kuriose Europos sąjungos narėse senbuvėse pieno tiekimą iki 90% užtikrina kooperatyvai. Lietuvoje šis rodiklis tesiekia apie 30%.
