Dabar populiaru
Publikuota: 2017 sausio 26d. 09:32

Savo rankomis statytas namas buhalterę pavertė ūkininke

J.Mikalauskienė su šeima
Partnerio nuotr. / J.Mikalauskienė su šeima

Mokykloje Jovitai gerai sekėsi matematika. Svajojo, kad duoną sau pelnys skaičiuodama. Tačiau vienuoliktoje klasėje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Merginos širdį užkariavo klasės draugas. Iš sovietų kariuomenės jis grįžo su naujomis jėgomis ir svajonėmis. Jai, diplomuotai Varduvos kolūkio buhalterei, elektriko diplomą turintis vaikinas sumanė pastatyti trobą. Šis Žemaičių Kalvarijoje iškilęs namas tapo tvirtu inkaru moters gyvenimo jūroje ir, žinoma, ūkyje.

Buvo gaila parduoti namą

„Griuvo kolūkiai, tačiau mes jau turėjome savo rankomis pastatytą namą. Buvo gaila jį parduoti. Taip ir likome kaime“, – prisimena ūkininkė Jovita Mikalauskienė.

Jos judrios, ant kelių nenustygstančios, manikiūrininkės išgražintos rankos iš tiesų yra ir melžimo operatorės rankos. Karvės manikiūro nepeikia. Kai vienintelė samdoma ūkio melžėja netikėtai nusivijo savo laimę Vokietijon, Jovita pati kasdien bent du sykius apeina 72 melžiamas karves. Pasirūpina ir panašiu prieauglio kiekiu. Kiekviena bandos karvė per metus jai duoda po 9 tonas pieno.

„Kaip ir visi, dirbantys su maistu, mes dėvime pirštines“, – aiškina Jovita. Du buhalterės diplomai, įsigyti Klaipėdos technikume ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune, fermoje šiai 53 metų ūkininkei gal ir padeda, bet labai jau netiesiogiai. Kai teko ruošti projektus Europos Sąjungos paramai gauti, ji sėdo prie strateginių planų. Buhalteriją patikėjo 13 metų ūkyje dirbančiai buhalterei. O juk skausmingais kolūkių griūties metais ji pati buvo Varduvos kolūkio vyriausioji buhalterė.

Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima
Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima

Dvi karvės prilygo buhalterės etatui

Kiek naudos galima gauti iš karvės, Jovita apskaičiavo dar dirbdama kolūkyje. Buhalterės alga – 120 rublių per mėnesį – prilygo uždarbiui, kurį ji gaudavo per mėnesį iš dviejų karvių, pamelždama jas rytą ir vakarą. Šias karvutes jai netrukus po vestuvių buvo padovanojusi anyta.

Jaunai moteriai, karves pradėjusiai melžti nuo septintos klasės, tai neatrodė sunkus darbas. Todėl pirmaisiais savarankiško ūkininkavimo metais Jovita ėmėsi prižiūrėti 12 karvių bandą.

„Anais metais dirbome trumpiau, bet sunkiau. Fiziškai dabar tikrai lengviau. Anuomet tekdavo prie kiekvienos karvės atsitūpti po tris ar keturis kartus, o dabar turime melžimo aikšteles. Vaikštai stačiomis, pasilenkti ir pieno nešti nebereikia – subėga vamzdeliu į šaldytuvą pats“, – pasakojo J. Mikalauskienė.

Po informacinių technologijų studijų – į kaimą

Ūkininkas Alfredas Mikalauskas savo gyvenimo kryptį vadina tiesiog nulemta: „Tai persiduoda. Bočiai, tėvai, kaip ir daugelio Lietuvoje, kilę iš kaimo. Dėl to ir jaunystėje žemės ūkio darbai neatrodė baisūs. Dabar, būdamas jaunas ir nepatyręs, gal pagalvočiau ir apie kitokias galimybes, bet jei būčiau jaunuolis su dabartiniu protu, nieko kito nesirinkčiau – tik žemės ūkį. Jei gerai žinai, ką darai, tai suteikia optimizmo, matai reikalingas kryptis, lengviau sekasi, esi patenkintas.“

Elektrifikacijos mokslus kadaise baigęs, vėliau – Rietavo žemės ūkio technikume agronomo kvalifikaciją įgijęs Alfredas savo gyvenimu galėtų paliudyti, kad prieraišumą prie žemės lemia anaiptol ne mokslai.

Tarp sėkmingų ūkininkų Alfredas yra sutikęs įvairiausių profesijų ir išsilavinimo žmonių. Ir jaunasis ūkininkas Arvydas, Alfredo sūnus, yra baigęs informacinių technologijų mokslus, tačiau jau studijoms įpusėjus suprato, kad šis darbas – ne jam. Nepatraukė jo ir geodezijos studijos. Jovitos tokie posūkiai nestebina – nuo pat pradžių sakė, kad sėdėti prie kompiuterio – visiškai netinkamas užsiėmimas jos judriam, veikliam sūnui.

„Dirbame neverčiami“

Sunkumais vyresnieji Mikalauskai nesiskundžia. Kad Jovita ir Alfredas būtų sakę, jog vaikams tokio gyvenimo nelinkėtų – tokių juodų dienų neprisimena.

„Kūrėmės po truputį, paskolų iš banko neėmėme. Pirmą šaldytuviuką pienui nusipirkau pasiskolinusi iš giminaičių. O jei dabar su esamu protu kas sugrąžintų anuos laikus, tai pirmiausiai būčiau investavusi į žemę, kuri tais laikais kainavo vos 600 litų už hektarą. Svarstydavom: neturime pinigų, nusipirksim, kai turėsim. O žemės kaina vis kilo. Be žemės ūkininkas yra niekas“, – pasakoja ūkininkė.

Dabar Jovita ir Alfredas Mikalauskai valdo 130 ha nuosavos žemės, dar apie 70 ha nuomojasi. Papildomai 30 hektarų yra įsigijęs jų 30 metų sūnus Arvydas, dar 20 ha jis nuomojasi.

„Dirbame niekieno neverčiami. Europinius projektus, kai reikėjo penkerius metus auginti nustatytą kiekį gyvulių, jau baigėme. Dabar mes esam laisvi auginti tiek, kiek norime“, – aiškina Jovita.

Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima
Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima

Prie pasitarimų stalo – keturiese

Darbai fermoje, anot Jovitos, dabar daug lengvesni. Šakės ne tik prarado savo svarbą – jos beveik nebereikalingos. Visus darbus galima atlikti su technika. Jovita įprato keltis 5 valandą ryto, skubiai apsirengti ir – į fermą. Iš ten grįžta prieš devynias, paruošia pusryčius, iki 10 valandos papusryčiauja, tada pasikalba su šeima, ką per dieną veiks, kur važiuos ar dirbs. Šią pasitarimų kompaniją Jovitai ir Alfredui palaiko iš Mažeikių atvykęs sūnus Arvydas ir jo bendraamžis bei bičiulis, dabar jau Mikalauskų žentas Marius.

„Nuo 10 iki 11 valandos būnu laisvesnė, o po to gaminu pietus. Tarp pietaujančiųjų – vyro mama, vyras, žentas, sūnus ir šalia gyvenantis tėvukas. Po pietų kartais tenka kokius nors dokumentus pasitvarkyti, nuvažiuoti į miestą, o pusė penkių – vėl į fermą. Vakare grįžtame namo apie 19.30, tada man lieka moteriški darbai – skalbimas ir panašiai“, – paklausta apie dienotvarkę pasakoja Jovita.

Pagaminus pietus galima ir į kirpyklą nuvažiuoti, ir, jei labai norisi, pogulio numigti. Bendruomenės gyvenime daugiau dalyvauja Alfredas. Jovita tuo tarpu aktyvesnė Lietuvos ūkininkų sąjungoje – lankosi įvairiuose renginiuose ar posėdžiauja. Jie taip pat dalyvauja ir Lietuvos veisėjų asociacijos veikloje. Nevengia apsilankyti baseine, kurį laiką buvo pamėgę boulingą. Suranda laiko ir atostogoms. Aplankė ne vieną šalį – atostogavo ar sėmėsi ūkininkavimo patirties.

Sūnaus draugas tapo žentu

Ūkio pagrindinis darbas šiuo metu yra šerti gyvulius. Žiemą ūkininkų šeima jaučiasi laisviau, darbo padaugėja tik pavasarį. 100 hektarų žemės Mikalauskai skiria pašarų auginimui, kita tiek užsėja grūdinėmis kultūromis, kurių dalį pasilieka pašarui, o dalį parduoda. Tad šiltuoju sezonu laukia daug darbų – kultivuoti, purkšti, sėti. Po to – pašarų ruošimas, žolės pjovimas, presavimas, vežimas.

Kaip jauni žmonės liko dirbti kartu su vyresniaisiais? Kas čia juos patraukė? Telšiškis žentas Mikalauskų ūkyje iš pradžių lankėsi kaip sūnaus draugas, kol įsižiūrėjo draugo seserį Mikalauskaitę. Pabandė dirbti užsieniuose, dar vienoje žinomoje įmonėje, o galiausiai prigijo prie ūkio. Jo žmona Ineta tuo tarpu greitai baigs mokslus Kauno technologijos universitete, atlieka praktiką „Žemaitijos pieno“ bendrovėje. Kaip ir mama, pasirinko skaičiavimą – ekonomiką ir finansus.

„Sūnus tai kaimietis. Visokie kaimo darbai jam žinomi nuo mažens“, – sako Jovita. Arvydas su mama nesiginčija.

Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima
Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima

Užtenka ir darbo, ir pramogų

„Pripratimas yra baisiau už prigimimą. Dirbau ūkyje nuo mažų dienų. Išvykęs į mokslus, sugrįždavau čia per vasaras ir darbuodavausi. Kai kuriuos darbus tekdavo pabaigti ir vasarai pasibaigus. Taip pamažu per tuos darbus supratau, kad nebėra ko žvalgytis ko nors kito. Įstojau į vėžes ir pasilikau. Patiko. Dar įdomiau pasidarė, kai įsigijau savo dalį. Kaip ir visur, ši veikla turi ir pliusų, ir minusų. Gerai žinau, ką padirbau, o ko ne – tai reikės padirbti kitą dieną. Niekur nuo to nepabėgsi. Tačiau, kai dirbi, patinka, ir dar uždirbi – džiaugsmas“, – prisipažįsta jaunasis ūkininkas.

Miestelio bendruomenė jam atrodo draugiška. Arvydas čia turi jo amžiaus draugų, kurių jam visiškai nesinorėtų palikti. Pastaruoju metu Arvydas pamėgo medžioklę, vakarais randa laiko krepšiniui. Penktadienį su draugais susiburia pirtyje. Vasarą pasitaiko ir po svečias šalis pakeliauti, per šventes – iki sostinės nulėkti. Tačiau dažniausias jo maršrutas – iš Mažeikių, kur sugrįžta pas draugę – į Žemaičių Kalvariją, į ūkį.

„Čia yra ką veikti“, – štai kas Arvydą atveja iš jo namų naftininkų mieste. „Kai sakai „apsidirbau“, vadinasi, padarei pagrindinius darbus. O nepagrindinių visada yra“, – sako Arvydas.

Žemaičių Kalvarijoje jaunam žmogui, anot Arvydo, pramogų irgi užtenka: automobilininkų klubas, kuriam priklauso ir Arvydas, sporto salė, teniso aikštelė. Yra susibūrę dainavimo ir šokių mėgėjai. Vyrai linksminasi barzdų auginimo varžybose, per Kalėdas traukia burtus savo pačių paruoštoms dovanėlėms gauti.

Kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia

Paklaustas apie ateitį jaunasis ūkininkas kitaip neįsivaizduoja – reikės daug dirbti. Tiek, kiek bus galima, pasinaudos ES fondų parama, pagal galimybes išplėstų dirbamos žemės plotą. Jis supranta, kad didesni laukai suteikia ūkininkui daugiau galimybių: „Kuo daugiau turi, tuo daugiau visko reikia – technikos ir kitų dalykų. Kiek turi, tiek dažniausiai ir investuoji.“

„Tai tarsi uždaras ratas. Įsigyji daugiau žemės, reikia didesnių plūgų, platesnės šienapjovės, o paskui jau – ir didesnio traktoriaus“, – antrina sūnui Jovita. „Paskui įsigyji daugiau žemės, o tada pamatai kad tavo agregatai ir traktorius jau paseno“, – mamos mintį pratęsia Arvydas.

Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima
Partnerio nuotr./J.Mikalauskienė su šeima

Pagrindiniai Arvydo darbai ūkyje – arimas , žemės ruošimas sėjai, sėjimas, šienavimas, ne pagrindiniai – aptvarų priežiūra ir aptvėrimo darbai, girdyklų priežiūra. Apie gyvulių priežiūrą ir melžimą – dabartinius mamos darbus – jis sako atvirai: „Ir negalėčiau, ir nenorėčiau.“ Tačiau Jovita sūnui nenusileidžia: „Pinigai iš pieno – greičiausi. Dvi savaitės praėjo – ir jau turi. Panašiai, kaip gautum algą ir avansą.“

Turi kam perduoti – turi ateitį

Vyresnįjį ūkininką Alfredą Mikalauską toks gyvenimas ūkio ritmu labiausiai žavi tuo, kad čia nesi įspraustas į labai griežtos kasdienės dienotvarkės rėmus. Tai atsveria neišvengiamą ūkininko priklausomybę nuo žemės ūkio produkcijos perdirbėjų diktuojamų kainų ar įvairių inspektorių kontrolės. „Kaip sugebi susidėlioti dienotvarkę ir nuveikti darbus, tokie ir rezultatai“, – aiškina 54 metų ūkininkas. Jis taip pat priduria, kad nesistengia svajoti apie ką nors, kas nebūtų realu.

Alfredo įsitikinimu, visos ūkio investicijos ir perspektyvos pagrįstos tuo, kaip ūkio savininkai įsivaizduoja ūkio ateitį, pirmiausia – kas perims ūkį. Jei matai, kad yra kam iš tavęs perimti – gali statyti, kurti gamybinius objektus. Jei dėkingai išdėstyti pastatai, gali tokį ūkį parduoti tarsi verslo vienetą. Svarbiausia – turėti viziją.

„Pasikalbame su ūkininkais: kam investuoti, jei neturi kam perduoti ūkio? Jei matai perspektyvą, kimbi į darbus su nauja jėga, naujomis mintimis, kyla naujų idėjų. Tai atneša į ūkį naujas technologijas, kurios palengvina darbą ir būvį, pagerina ūkio efektyvumą, leidžia pasiekti geresnių ekonominių rodiklių. Visa tai ateina per inovacijas. Kitu atveju – tik egzistavimas“, – samprotauja Alfredas.

Namo Juodkrantėje nebereikia

Didžiausi ūkininkės Jovitos norai šiuo metu – labai konkretūs: susirasti patikimą melžėją ir sulaukti anūkų. Jovita prisipažįsta, kad anksčiau, būdama jaunesnė, pasvajodavusi apie namuką Juodkrantėje, kur galėtų bent kiek atitrūkti nuo ūkio darbų. Tačiau dabar tokių svajonių nebepuoselėja: mato, kad tie, kas panašius namukus turi, labai dažnai jais, deja, vis tiek nesinaudoja. Tad galbūt verta kitaip ilsėtis.

Džiaugsmo jai suteikia į ūkį suvažiavę vaikai. O nuolatinė veikla – natūrali ūkininkės būsena.

„Išvykęs į kelionę supranti, kad bent kiek ilgiau be darbo darosi per sunku. Patyriau tai Kretoje ir Turkijoje. Per dvi dienas pailsi fiziškai, bet paskui imi pasiilgti veiklos“, – prisimena J. Mikalauskienė.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką