Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 vasario 2d. 08:00

Šeimos ūkis su ateities kaimo bruožais

A. Jundo ūkis
Projekto partnerio nuotr. / A. Jundo ūkis
Ar žemės ūkio kraštu ilgą laiką vadintoje Lietuvoje bus kam perimti ūkininkų patirtį? Švenčionių rajone kartu su šeima ūkininkaujantis 56 metų ūkininkas Antonijus Jundo dėl to galvos nesuka. Visi keturi jo vaikai – už tai, kad stambus šeimos ūkis būtų išsaugotas. Savo ūkį jis kūrė ne prie traktoriaus vairo, ne prakaituodamas, o savo galva. Vieną stambiausių šalyje augalininkystės ūkių jis gali valdyti neišeidamas iš kabineto. Į ūkio vadovo kabinetą perduodamas vaizdas iš 25 vaizdo kamerų kieme. Ūkininko sporto įrankis – ne šakės, o sodyboje įkurta sporto salė su treniruokliais, baseinas.

Dirba visa šeima

„Labai daug vargo įdėta, darėme viską, kad laukai būtų dideli, kad galėtume naudoti našią techniką. Galiu pasididžiuoti: ūkyje dirba visa šeima“, – sako A. Jundo.

Švenčionių rajono Prienų kaimo sodyboje, tapusioje Antonijaus ūkio centru, be gyvenamojo namo – garažai, glaudžiantys galingus kombainus ir traktorius. Mėšlo kvapas šiame kieme – tik prisiminimuose. Įvairiose ūkio srityse paeksperimentavęs ūkininkas galiausiai pasirinko augalininkystę.

Šiuo metu ūkio valdos – daugiau nei 2000 hektarų dirbamos žemės, apie 1000 ha – savos, apie 100 ha – miškų. Antonijaus dalis – 500 ha su miškais, 400 ha ir 350 ha – dviejų jaunesniųjų Jundo šeimos vyrų – sūnų – dalys. Nuosavą žemę papildo iš gyventojų nuomojami sklypai. „Pirmenybę teikiame tiems, kurie nori parduoti, kad galėtume nupirkti tą žemę, kurią dirbame“, – aiškina ūkininkas.

Pirmuosiuose ūkio istorijos puslapiuose – kolūkių griūties aplinkybės. Ir patvirtinimas apie tai, kas, anot A. Jundo, nesikeičia: žmonės visiškai kitaip vertina, kas savo. Su bendra nuosavybe – nepalyginsi.

Projekto partnerio nuotr./Ūkininkas A. Jundo
Projekto partnerio nuotr./Ūkininkas A. Jundo

Namą įkeitė penkis kartus

„Iki kolūkių griūties ūkyje dirbau vyriausiuoju agronomu, po to išrinko vadovu, kuris viską padalino. Suskaldžiau kolūkį į 17 bendrovių. Už tai mane vadino „sąjūdistu“. Buvau vienas tų, kurie dirbo, matė ateitį. Tokie žmonės stengėsi įsigyti daugiau žemės, supirkinėjo žemės ūkio bendrovių turtą. Visos minėtos bendrovės turėjo vienodą startinį kapitalą. Kad galėčiau ką nors įsigyti, skolinausi. Už kreditus savo namą teko įkeisti gal penkis kartus. Kai kam nors apie tai pasakydavau, baisėdavosi: „Savo gyvenimą užstatei bankui“, – prisimena Antonijus.

Tai, kas kitiems atrodė pavojinga rizika, Antonijui pasiteisino. Gyvenimas ne tik nežlugo – jis virte užvirė.

„Už poros kilometrų statome vyresniajam sūnui namą. Net ir būdamas Pabradės komunalinio ūkio direktoriumi, javapjūtės metu jis labai mums padeda. Sėda į traktorių, veža javus. Kitas sūnus –kombainininkas ir traktorininkas, turi namą Vilniuje, Antakalnyje. Nuo čia – vos 45 kilometrai kelio“,– sako A. Jundo.

Antonijaus žmona Valentina – ūkio apskaitininkė, jos profesija – buhalterė. Ūkyje puikiai papildo agronomo profesiją Kauno žemės ūkio akademijoje įgijusį sutuoktinį. „Dirbame visi kartu į vieną katilą, o kai reikia pasidalinti – bėdos neturime“, – aiškina A. Jundo.

Išbandė gyvulininkystę

1994 metais savarankiškai ūkininkauti pradėję Antonijus ir Valentina kurį laiką augino karvių, kiaulių. Patys veždavo produkciją į turgų, ieškojo įvairių galimybių. Kritusios pieno kainos, augantys reikalavimai mėsos augintojams ir kitos aplinkybės pakreipė kita linkme.

„Kai prasidėjo žemės ūkio reformos, atėmė iš mūsų visas ganyklas, nebuvo kur ganyti. Pagrindinės ganyklos buvo už 10–11 kilometrų, viską reikėjo vežti. Tada atsisakėme karvių, pradėjom auginti kiaules. Vienu metu turėjome apie 1000 kiaulių. Jas auginti buvo lengviau, o kai reikia parduoti – kaina ir nukrenta. 2007-aisiais papjovėm visas. Dabar auginame daugiausia grūdines kultūras: 1000 ha kviečių, žieminių vasarinių, 500 ha rapsų, 300 ha žirnių ir 250 ha salyklinių miežių“, – pasakoja ūkininkas.

Neliko be dėmesio ir šeimos stalo poreikiai. Šeima augina apie 30 vištų, turi daržą, šiltnamį. „Užsiauginame bulvių, pomidorų, agurkų, pipirų. Be to, esu medžiotojas, todėl be mėsos irgi neliekame“, – džiaugiasi ūkininkas.

Dirba su vaikais

Ūkyje kartu su Jundo šeima dirba 15 žmonių. Čia darbo yra visiems keturiems Antonijaus vaikams. „Kiekviena šeima turi turėti vieną vaiką tėvui, antrą – motinai, trečią – valstybei, o ketvirtas – kad valstybė stipresnė būtų“, – juokiasi ūkininkas. Jo pėdomis pasekė ir Riešėje gyvenanti dukra Anžela, auginanti keturis vaikus.

„Žentas pagal profesiją – statybininkas, irgi vasarą pas mus dirba – sėda prie kombaino. Dukra – vaikų darželio auklėtoja, bet kol kas užtenka darbo ir su savais vaikais. Dabar turime šešis anūkus, laukiame septinto. Mūsų mažoji, kuriai 14-a, dirba prie svarstyklių. Žmonos brolio dukra irgi padeda žmonai buhalteriją tvarkyti. Visi valgo iš šito ūkio – visi ir padeda“, – sako Antonijus.

Darbštumas – įprasta šeimos savybė. Sovietmečiu, augindami vaikus, Antonijus ir Valentina visada turėjo gyvulių, laikė porą karvių, 3–4 paršiukus, vištų. Kaimo darbai jiems puikiai pažįstami.

„Vaikai mums padėdavo nuo mažens. Dabar vienas sūnus aplinkosaugos magistras, o kitas eina mano pėdomis – baigė agronomijos magistrantūros studijas. Visų specialybės – reikalingos ūkiui. Mes taip ir planavome, kadangi ūkis didelis. Norėjome, kad visi darbo turėtų, kad galėtų normaliai gyventi, o ne iš minimumo. Susėdame, tariamės, ką tobulinti. Jei nori, kad gerai sektųsi, turi domėtis. Pamatėme, kad elevatoriais pasitikėti negalime. Vienam elevatoriui tie patys grūdai – pirmos klasės, kitam – jau trečios ar ketvirtos klasės. Dėl to nusprendėme, kad reikia savo laboratoriją turėti, tai vėl steigsim vieną kitą darbo vietą“, – ūkio planus dėsto ūkininkas.

Prieš keletą metų pasistatė 7 000 tonų talpos elevatorių, turi bokštą, džiovyklą, įrengtos grūdų priėmimo duobės, veikia elektroninės svarstyklės.

Dieną pradeda sporto salėje

„Anksti rytą nesikeliu. Tik vasarą esu pripratęs pusę šeštos ar šeštą keltis. Einu į sporto salę, ten 45 minučių atidirbu, einu į baseiną, paplaukioju truputį, tada – į dušą. Pusę aštuntos ateina žmonės, pašnekame apie darbą, kaip ką darysim, apie 8 valandą pusryčiaujame, o tada pradedame darbus. Prie traktoriaus vairo nesėdu, mano transporto priemonė – džipas. Manau, nėra taip sudėtinga traktoriumi važiuoti. Būdamas agronomu, geriau dirbu kitokius darbus – reikia ir laukus prižiūrėti, pasirūpinti purškimu, pasėlių priežiūra, tręšimu“, – aiškina Antonijus.

Neseniai ūkiui pavyko laimėti konkursą dėl paramos 300 ha melioracijos projektui. Beveik 80 proc. projekto išlaidų bus dengiama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Savų prireiks nemažai – apie 70 tūkst. eurų. Tokias investicijas gali sau leisti tik didelis, stiprus ūkis.

Anot A. Jundo, nėra ką lyginti, kaip buvo dirbama kolūkyje, ir kaip dabar. Labiausiai pasikeitė technika. „Pas mus kolūkyje buvo 1128 ha žemės ūkio naudmenų , iš jų 660 ha grūdinių. Turėjome 9 kombainus. Dabar, jei turėtume 600 ha, tai vienam mano kombainui nebūtų ką veikti. Kolūkio laikais, jei kūlėm tris tonas ar 25–30 centnerių iš hektaro, tai buvo labai geras derlius. Dabar tai būtų „mizeris“, – prisimena A. Jundo, primindamas, kad jo laukai yra ne pačiu didžiausiu derlingumo rodikliu įvertintoje teritorijoje.

Technika išsprendžia ir darbuotojų trūkumo klausimą. Kita vertus, šiame ūkyje darbuotojų kaita – minimali. „Priimu tuos, kurie nori dirbti. Gauna savo pastovų atlyginimą, kiekvienas darbuotojas yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų. Mano požiūriu, kiekvienam reikia gyventi šiandien. Vaikams nepasakysi, kad negaunu kelis mėnesius algos, nes šeimininkas traktorių nusipirko“, – savo požiūrį dėsto ūkininkas.

Projekto partnerio nuotr./Ūkininkas A. Jundo
Projekto partnerio nuotr./Ūkininkas A. Jundo

Miestišku ritmu

Ūkyje samdomi darbuotojai – daugiausia vietiniai, keletas atvažiuoja iš Pabradės. Darbo diena prasideda 8 val. baigiasi 17 val., numatyta ir valandos trukmės pietų pertrauka. Javapjūtės metu dirbama iki sutemų – naktimis ilsimasi. „Niekas čia ir žemės nebedirba, po 2–3 ha visi man yra atidavę. Karvių irgi nebelaiko – neapsimoka“, – kaimiško gyvenimo pokyčius vardija ūkininkas.

Atsipūsti po darbų šeimai irgi neblogai pavyksta – sveikatą pasistiprina šalies kurortuose, pakeliauja ir už šalies ribų. Antonijų džiugina, kad ūkis įsikūręs gražioje vietoje. Čia, Buivydžių hidrografiniame draustinyje – 11 ežerų, juos supa apie 1000 hektarų miškų, čia pat ir nuostabus Neries vingis. Ūkio lėšomis sutvarkytas paplūdimys sutraukia ir vilniečius. Na, o vietiniams, kuriems pristinga didmiesčio kultūros ar kvapo – Vilnius ranka paduoti.

Daugelio kaimo gyventojų gyvenimo ritmas vis labiau primena miestišką stilių. Ir tai – visiškai ne iš tinginystės. „Įsižeidėme, kai Švenčionis pavadino tinginių kraštu, kuriame viskas apleista, nėra žemdirbystės. Taip gali sakyti tik tie, kurie čia nėra buvę. Juk Pabradėje dabar – pats mažiausias bedarbystės lygis“, – pasakoja Antonijus.

Remia bendruomenę ir pasikliauja Dievu

Ūkininkas džiaugiasi ir vietos bendruomenės gyvenimu. Jundo šeimos ūkis ne tik nelieka nuošalėje, bet ir sutelkia – prisideda rengiant šventes, suremontavo Karkažiškės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, remia mokyklas – padovanojo vaikams sporto aprangas, autobusiuką, kilimą, suoliukų, įrengė kompiuterių klasę, organizavo išvykų. Padeda, kai labai reikia, ir pavieniams žmonėms.

„Nesame užsidarę vien savo ūkyje ar šeimoje. Šalia gyvena žmonės su savo problemomis, bėdomis – reikia pasidalinti, padėti. Juk ne tas laimingas, kuris gauna, o tas, kuris duoda. Į aną pasaulį nieko nenusineši“, – sako Antonijus. Jis neslepia, kad šeimos gyvenimą įprasmina tikėjimas: „Esame ne šiaip sau, o praktikuojantys katalikai.“

Ne atsitiktinai javapjūtės pradžią šiame ūkyje palaimina kunigas. Tai – rimta šventė, kurioje dalyvauja dviejų seniūnijų seniūnai. Išsirikiavusius javapjūtės dalyvius pasveikina Švenčionių rajono tarybos vadovai. Tik po to į laukus pajuda galingi ūkio kombainai, traktoriai su priekabomis.

Žvelgiant į rezultatus, nejučia norisi sakyti, kad Dievo pagalba šioje šeimoje ir ūkyje – ne paskutinėje vietoje. Juk žemės ūkis – tiek nuo gamtos, tiek ir pasaulinės rinkos priklausoma sritis. Kita vertus, Jundo ūkis jau šiandien turi pagrindinius ateities Lietuvos ūkio bruožus: didelius plotus našiai technikai, profesionalumą, iš kartos į kartą perduodamą patirtį ir vertybes. Tai labai svarbu ir po pasaulį pasidairiusiam šio ūkio vadovui.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką