Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smulkiojo verslo pradžia Kenijoje – nuo 40 viščiukų iki 200 vištų ūkio

Ūkis Kenijoje
Eglės Digrytės nuotr. / Ūkis Kenijoje
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Kenijos
0
A A

Meškerė, o ne žuvis. Tokios taisyklės laikosi viena nevyriausybinė organizacija, padėdama Kenijoje gyvenančios ogiekų etninės grupės žmonėms, kuriuos valdžia privertė išsikraustyti iš šimtmečius jiems namais buvusio Mau miško. Kelios dešimtys skurdžiai gyvenančių moterų pernai gavo po būrį viščiukų, o šiemet jau džiaugiasi kelis kartus išaugusiu ūkiu ir finansine paspirtimi iš parduodamų kiaušinių bei mėsos.

Iš 40 viščiukų – 200 vištų

Agnes Chepkemoi Misoi šeimos sodyba Misipei kaime Nakuru apygardoje atrodo vargingai – nedidelį sklypą juosia iš pagalių sukalta netvirta tvora, vidury stovi keli nedideli pastatai, kieme skurdžią žolę rupšnoja kelios karvės, greta laksto žalia suknele – greičiausiai mokykline uniforma – apsirengusi mergaitė. Bet iš atokiau sukaltos pašiūrės atsklindantis garsus vištų kudakavimas leidžia spėti, kad šeima gyvena ne vien iš pieno.

Šeima dalyvauja naujame skurdžių ogiekų šeimų rėmimo projekte, kurį inicijavo nevyriausybinė organizacija „Ogiek Peoples Development Program“ („Ogiekų vystymo programa“).

Kaip portalui 15min.lt teigė šios organizacijos atstovas Emmanuelis Kipkoechas Lemisas, paramos pernai vasarą sulaukė 30 moterų – dvi grupės po 15. Kiekviena iš šių grupių turėjo pačios susiorganizuoti, nusistatyti tam tikrą tikslą. Kiekviena moteris gavo po 40 vieno mėnesio amžiaus viščiukų. Lėšų tam skyrė Kenya Community Development Foundation (Kenijos bendruomenių vystymo fondas). Šiemet projektas buvo pratęstas – paramą nuspręsta skirti dar 40 moterų. Jos gavo įrankių medui rinkti – tai yra viena iš tradicinių ogiekų veiklų, derliui nuimti, išmoko jais naudotis.

Eglės Digrytės nuotr./Vištidė
Eglės Digrytės nuotr./Vištidė

Ogiekų žmonės ir anksčiau vertėsi žemės ūkiu, bet didelės šeimos sunkiai galėjo iš to pragyventi. „Norėjome užsidirbti pinigų ir išsilaikyti, – dėstė Agnes kaimynė Caren Lemis. – Pardavę kiaušinius, galime įsigyti kitų produktų šeimai. Labai džiaugiamės, kad prisijungėme prie projekto.“

Praėjus daugiau nei metams, Misoi šeimos ūkyje kudakuoja jau maždaug 200 vištų. Vištidėje telpa toli gražu ne visos, dauguma laisvai vaikšto aplink, bet nakčiai būna užrakinamos. Kasdien jos sudeda apie 40 kiaušinių. Būtų ir daugiau, bet trūksta kokybiško pašaro, pasiskundė moters vyras Samuelis, – dažniausiai joms tenka pasitenkinti žole ar daržovėmis, mat kombinuotiesiems pašarams pinigų jis neturi.

„Dabar finansine prasme esu duobėje, nes vaikai pradėjo lankyti vidurinę mokyklą”, – 15min.lt pasakojo 40-metis vyras.

Moksleiviai paaugliai S.Misoi per metus kainuoja po 98 tūkst. Kenijos šilingų (apie 3 tūkst. litų)

Su žmona jis susilaukė penkių atžalų. 16-os berniukas ir 15-os mergaitė mokosi vidurinėse mokyklose.

Šios stovi už 10 km ir 30 km – kasdien keliauti tokį atstumą būtų sunku, tad abu gyvena greta esančiuose bendrabučiuose.

Moksleiviai paaugliai S.Misoi per metus kainuoja po 98 tūkst. Kenijos šilingų (apie 3 tūkst. litų)

Dešimtmetis sūnus lanko pradinę mokyklą. Šešiametė dukra, kai lankėmės ūkininko namuose, žaidė kieme ir smalsiai stebėjo svečius užsieniečius, o 9 mėnesių sūnus visą laiką leido ant mamos rankų.

Eglės Digrytės nuotr./Samuelis Misoi 1
Eglės Digrytės nuotr./Samuelis Misoi

„Tegul mokosi ir tampa prezidentais“

„Labai stengiamės išgyventi, – kalbėjo S.Misoi. – Auginame kukurūzus. Turime 10 karvių, pieną, kiaušinius ir vištieną parduodame netoli įsikūrusiam viešbučiui. Iš kiaušinių lengviausia uždirbti.” Kad ir stabilių, šių pajamų vis tiek nepakanka sotesniam gyvenimui. Bet ogiekų svetingumo tai nė kiek nesusilpnina: grupė svečių užsieniečių sulaukė tegul ir kuklių, bet nuoširdžių vaišių – garuojančių virtų bulvių ir arbatos su pienu. „Dar niekada neragavau tokių skanių bulvių“, – nuskambėjo ne iš vieno lūpų.

Apie didesnę šeimą vyras nebesvajoja – būtų dar didesnė finansinė našta. Tačiau ūkį plėsti nori – galėtų tvirčiau atsistoti ant kojų ir išmokslinti vaikus. Jis pats vidurinę mokyklą lankė iki 2-os klasės (maždaug lietuviškos 10-os), vėliau teko mesti – dėl pinigų stokos. S.Misoi tėvai buvo neišsilavinę, bet sūnų į mokslą išleido. Sykį jų kaime apsilankęs kunigas patarė vaikui eiti į mokyklą, parūpino uniformų. Tėvai iki šiol gailisi, kad Samuelis neįgijo net vidurinio išsilavinimo.

Tiesa, mokykloje praleistų metų jam pakako ne tik neblogai pramokti anglų kalbą, bet ir suprasti mokslo svarbą. Daugelyje Afrikos genčių įprasta kurti šeimas itin jauname amžiuje. Paklaustas, ar norėtų jau dabar ištekinti vyresnėlę dukrą, vyras iškart papurtė galvą. Jis pats vedė sulaukęs 22-ejų ir patikino, kad laimingai.

Eglės Digrytės nuotr./Caren Lemis (kaireje) ir Agnes Chepkemoi Misoi
Eglės Digrytės nuotr./Caren Lemis (kaireje) ir Agnes Chepkemoi Misoi

„Ne ne, noriu, kad vaikai studijuotų toliau. Didžiuojuosi jais. Pirmiausia tegu išsimokslina, gauna darbus, tada šeimos bus stabilios. Patariu vaikams rimtai žiūrėti į mokslą. Jei ne, kiti išnaudos. O jei mokysis, ne žemę dirbs kaip aš, bet su tušinukais ir sąsiuviniais – kaip jūs dabar. Taps daktarais ar prezidentais. Pabaigę studijas tegul keliauja po pasaulį, nebūtina likti namie.“

Atėmė mišką – istorinius namus

Išskirtinio dėmesio ogiekų žmonės sulaukia dėl itin prastos savo padėties. Etninių grupių teises ginančios organizacijos „Minority Rights Group International” ataskaitoje apie pasaulio mažumų ir čiabuvių žmonių padėtį 2014-aisiais ogiekai išskirti kaip viena iš tautelių, kurioms kyla grėsmė.

Etninė ir lingvistinė ogiekų (kartais vadinamų okiekais ar akiekais) grupė gyvena šiaurės vakarų Tanzanijoje ir pietų bei vakarų Kenijoje (Mau ir Elgono kalno miškuose). Jų priskaičiuojama mažiau nei 37 tūkst., nors vartojančiųjų savą kalbą tėra vos 500.

Eglės Digrytės nuotr./Buvusi Mau teritorija, tolumoje matyti likęs miško masyvas
Eglės Digrytės nuotr./Buvusi Mau teritorija, tolumoje matyti likęs miško masyvas

Nuo seno ogiekai medžiodavo, rinkdavo medų ir kitas gėrybes. Ilgus metus jie kovojo su britų kolonistais, o vėliau – Kenijos vyriausybe dėl savo teisės gyventi ir medžioti Mau miške. Motyvuodama aplinkosauginiais sumetimais, valdžia privertė juos išsikelti iš miško http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/straipsnis/horizontai/anyksciu-silelio-paraleles-kenijoje-i-mau-miska-ileidziami-kirtejai-bet-ne-tikrieji-jo-gyventojai-640-455960 – esą saugomos teritorijos – ir nuo medžioklės pereiti prie žemės ūkio. Vyriausybės atstovai aiškina, esą ogiekams buvo skirta žemės kitur, tačiau jie vis tiek sugrįžo ten, kur šimtmečius gyveno. Šie įsitikinę, kad turi teisę gyventi savo protėvių teritorijoje, o valdžia esą tenori mišką atiduoti privatiems asmenims.

Ironiška, kad būtent dabar miškui iškilęs nemažas pavojus – didžiuliai jo plotai iškirsti ir pavirtę savanomis ar krūmynais  Čia aktyviai dirba trys didelės miško kirtimo kompanijos. Išskirtinės sąlygos joms sukurtos, nes, pavyzdžiui, viena įdarbinusi apie 30 tūkst. Kenijos gyventojų, kitoje valstybė turi akcijų.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International”.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką