Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Specialybė, kurios niekur nemoko – ne kiekvienam

Kristina Plungaitė
pienoukis.lt nuotr. / Kristina Plungaitė
Šaltinis: pienoukis.lt
0
A A

Netrukus rugsėjis sukvies moksleivius ir studentus į klases, auditorijas. Švietimo ministerijos studentų registro duomenimis (2013 m.), žemės ūkio specialybę pasirinko 468 abiturientai. 55 iš jų pasirinko žemės ūkio srities programas profesinėse mokyklose, 183 – kolegijose, 230 – universitetuose. Tačiau nė vienas studentas nesimoko melžėjo specialybės. Kodėl? Ogi – nė viena žemės ūkio specialistus ruošianti mokykla Lietuvoje neruošia melžėjų.

Ūkiuose įdiegta patogi ir pažangi melžimo įranga, tačiau be patikimo ir profesionalaus žmogaus vargu ar galima būtų tikėtis gerų rezultatų. Melžėja turi ne tik gerai žinoti, kaip veikia melžimo įranga, bet ir išmanyti karvių fiziologiją, jausti gyvulių reakciją, nuotaiką. Juk ji yra tarsi tarpininkė tarp karvės ir įrangos ir tik nuo jos profesionalumo priklauso primelžiamo pieno kiekis ir kokybė.

Šiemet renginyje „Pienės 2014“ didžiausiu šalies pieno pardavėju pripažintos Žemės ūkio bendrovės „Draugas“ karves jau tris dešimtmečius melžianti Kristina Plungaitė, paklausta ar patinka būti melžėja, tvirtai atsakė: „Patinka“.

– O sako, kad niekas nenori būti melžėjais? – provokuojame pašnekovę.

– Mano mama, grįžusi iš Sibiro, visą likusį gyvenimą – daugiau kaip 50 metų – melžė karves šitame ūkyje. Ir aš melžiu. Jau greitai 30 metų bus.

– Šitas darbas jums neatrodo nei blogas, nei negarbingas?

– Sunkus.

– Lengvesnio neieškojot?

– Iš tikrųjų pagal specialybę esu siuvėja. Ketverius metu dirbau siuvėja, vėliau – kultūros namų direktore, o paskui, kai mama išėjo į pensiją, atėjau čia, į fermą.

– Po smagaus kultūros namų direktorės darbo pasirinkot geriau karves melžt, gal tuomet atlygis buvo didesnis?

– Nebuvo. Ir dabar galėtų būt didesnis.

– Gražina mums sakė, jog esat gera melžėja. Kokia melžėja yra gera?

– Jinai mato ir rujojančią, ir sergančią karvę, jinai viską pastebi, ir vaistus karvėms suleidžia, ir karves atpažįsta ne iš numerių, o iš tešmenų… Jūs įsivaizduokit, tūkstantį karvių įsidėmėt, – į pokalbį įsiterpia ŽŪB „Draugas“ pirmininko pavaduotoja gyvulininkystei Gražina Baranauskaitė.

– Pažįstu, – kukliai linkteli Kristina. – Nors, kai vaistus leidžiu, geriau – pagal numerius.

„Melžėjos darbas yra labai atsakingas, nesvarbu, kad dabar viską apie karves kompiuteriai rodo, labai gerai, kai išmanantis žmogus vietoje viską mato“, – tęsia pavaduotoja.

– Pamainą sau ruošiat? Kas po jūsų karves šiame ūkyje melš?

– Pamokau, – sako Kristina. – Jurga pas mus jauniausia, jai – trisdešimt neseniai sukako. Ji irgi iš melžėjų dinastijos – dvi jos seserys pas mus karves melžia. Kai ateina mergaitės mokytis melžimo, iškart pasakau, ar iš kurios melžėja, o iš kurios – ne. Tikrai ne kiekvienas gali būti melžėju. Vieną išmokinau, galėjo būti gera melžėja, bet išlėkė užsienin kitų darbų dirbt.

– Tai kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, galintis tapti geru melžėju?

– Pirmiausia žmogus turi domėtis ir nebijoti karvės. Turi karvę matyti, kaip Kristina, – pasakoja pirmininko pavaduotoja gyvulininkystei Gražina. – Dvidešimt karvių į melžimą eina, jinai iškart mato – vat šita kietuolė, šita – tokia, ana – kitokia.

– Melžėjų konkursuose dalyvaujate?

– Buvau. Ir šiemet mūsų rajone bus.

O ką apie šį darbą mano LSMU Veterinarijos akademijos studentas Mingaudas, kuris jau mėnesį dirba melžėju ŽŪB „Piktupėnai“ ?

„Į darbą keliuosi trečią valandą ryto ir dviračiu dardu iki savo darbo vietos – fermos, kurioje, apie 330 melžiamų karvių. Melžimas prasideda 4 valandą, tad prieš darbą dar išgeriame arbatos, pasitikriname, ar brigadininkė nepaliko nurodymų dėl kai kurių karvių, ir tada kimbame į darbą, – apie neįprastą studentui paros ritmą pasakojo Mingaudas. – Melžimo aikštelėje dirbame dviese. Tik pradėjus man dirbti, melždavome tris su puse valandos. Man pramokus melžimo, jau pamelžiame ir per 3 valandas. Tas pusvalandis gal ir neatrodo labai daug, bet gera ryte grįžti namo truputį anksčiau“, - sakė jis.

Paklaustas, ar šis darbas sunkus, jis sakė, kad iš pažiūros neatrodo sudėtingas – nuvalyti spenius, numelžti pirmąsias čiurkšles, teisingai uždėti aparatus ir prižiūrėti, jog nevyktų tuščias melžimas. „Tačiau, nėra taip lengva, kaip atrodo, – pripažįsta vaikinas. – Kai kurios karvės duoda mažai pieno arba – ne iš visų spenių. Tokias karves reikia atsiminti ir ties jomis reikia atskirai užtrukti. Geriausiai man įsiminė karvės, kurios spardosi, nes uždėti joms aparatus nėra lengva.“

Kas melš karves Lietuvos ūkiuose po dešimtmečio kito, klausimas atviras.

Bet Mingaudas nebus melžėju. Žemės ūkio praktikų akademijos projekte dalyvaujantis studentas, būsimasis veterinarijos gydytojas, šią vasarą turėjo tikslą susipažinti su fermos pagrindiniais darbais ir kaip jie teisingai turėtų būti vykdomi.

Kas melš karves Lietuvos ūkiuose po dešimtmečio kito, klausimas atviras. O kas tai daro geriausiai dabar, paaiškės jau spalį, Sidabrave, Radviliškio rajone, baigiamajame šalies melžėjų varžytuvių renginyje „Geriausi melžėjai 2014“.

Planuojama, kad šiais metais konkursas įvyks dešimtyje rajonų ir tikimasi sulaukti apie 70 dalyvių. Aktyviausiai šiose varžybose dalyvauja moterys, jų yra daugiau nei 90 proc., tačiau savo gebėjimus neretai pasiryžta parodyti ir vyrai, jų kiekvienais metais sulaukiama apie 4–5.

Ukmergės, Joniškio ir Vilkaviškio geriausių melžėjų trejetukai jau ruošiasi finaliniam renginiui Sidabrave. Kitą savaitę varžytuvės vyks Utenos, Kupiškio ir Anykščių rajonuose.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką