Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 vasario 15d. 15:25 , Atnaujinta: 2017 vasario 16d. 08:00

Ūkininkų vaikai: optimizmo netrūksta, tik netrukdykime

Ūkininkas Jonas Talmantas
15min nuotr. / Ūkininkas Jonas Talmantas
Šalies nepriklausomybės laikais pradėjusius dirbti šalies ūkininkus keičia jų vaikai. Jiems netrūksta entuziazmo, drąsos. Jie nebijo darbo, susipažinę su moderniomis technologijomis, moka skaičiuoti. Tačiau jiems reikia netrukdyti. O jei dar norime išsaugoti smulkius ir vidutinius šalies ūkius – vidurinę klasę kaime – reikia tokiam jaunimui padėti. Tuo įsitikinęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Išbandė darbą užsienyje ir sugrįžo

Ūkininkų sąjungos vadovas J. Talmantas – žemdirbio, kurio ūkis pamažu perduodamas jaunajai kartai, pavyzdys. 1992 metais nuo 3 hektarų dirbamos žemės pradėjęs ūkininkas, šiuo metu valdantis 420 ha, į ūkį dažniausiai užsuka tik kavos išgerti.

Ūkininkų sąjungos vadovo sūnūs Ovidijus ir Paulius ūkyje dirba jau 15 metų, kiekvienas turi apie 400 hektarų dirbamos žemės. Jiedu prižiūri ir tėvo valdas, nes visuomeniškai aktyvus jų tėvas nelabai turi kada. „Tikrai gražiai tvarkosi, esu patenkintas. Anūkai irgi domisi, prašo tėvų, kad duotų traktoriumi pavažiuoti ar pavairuoti. Tai, manau, kad bus kam perduoti ūkį“, – įsitikinęs J. Talmantas.

J. Talmanto sūnūs, tiesa, ne išsyk prisirišo prie ūkio. Vienas pusantrų metų dirbo Anglijoje, o kitas Airijoje. „Vienas bulves kasė, o kitas – kalafiorus pjovė per lietų. Ten niekas nežiūri, kad lietus, kad pirštai kiauri ar kad šalta. Suprato, kad galima ir čia, gal ir daugiau valandų padirbant, gyventi. Per dešimt metų įsigijo namus, susitvarkė, renovavo pastatus. Vadinasi, tikrai galima gyventi iš ūkininkavimo“, – pasakoja Ūkininkų sąjungos vadovas.

15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas
15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas

Dalijasi darbais

Pasiskirstę darbais, sūnūs visuose trijuose ūkiuose dirba tarsi viename.

„Jei kas nors atsitiko navigacijai ar technikai – Ovidijus važiuoja žiūrėti, reguliuoja, vieną traktorių pakeičia kitu. Purškimas, apsaugos priemonės, sėjimas, javapjūtė – tada jau Paulius sėda į traktorių. Ovidijus – prie kombaino vairo. Per javapjūtę į laikrodį nežiūrime. Esu dirbęs ir veterinarijos gydytoju, ir apsėklintoju. Pagal specialybę esu veterinarijos gydytojas, tai norėjau nusipirkti „žiguliuką“. Dirbdavau iki 11–12 nakties. Iš 8 val. per dieną gerai negyvensi – tik pavalgysi ir gyvybę palaikysi“, – pasakoja J. Talmantas.

Ūkininkų sąjungos vadovas kadaise pasirinko augalininkystę, ir ši tradicija tęsiama. Kodėl tokį sprendimą priėmė veterinaras? Šį darbą J. Talmantas dirbo bendrovėje, laikančioje 1200 melžiamų karvių. Pradėjęs ūkininkauti savarankiškai, turėjo minčių atkurti šios bendrovės pieno ūkį. Deja, kliūtimi tapo aplinkosaugos įstatymai, anot jo, pasirodė ne tokie, kurie padėtų tai padaryti.

Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas atidžiai stebi permainas Lietuvos kaime. Tėvai traukiasi, vaikai perima tėvų ūkius arba tėvai suskaldo ūkius ir perduoda vaikams ūkio dalį. Pastariesiems kliūtis – įstatymas dėl susietų įmonių. Jeigu vaiko ūkis yra registruotas tuo pačiu adresu, kaip ir tėvo, tokiam jaunajam ūkininkui numatytos mažesnės išmokos. Ši politinė priemonė J. Talmantui atrodo šakos, ant kurios sėdime, pjovimas. Tai esą neleidžia vystytis šeimos kooperacijai.

„Jeigu ūkyje keturi ar penki vaikai ir tėvas, jie kartu perka augalų apsaugos priemones, sėklas, trąšas, ir tai jau yra masto ekonomika, kuri sukuria geresnę produkcijos kainą. Tuo tarpu ribojantis susietų įmonių statusas verčia vaikus kurtis atskirai nuo tėvų, kur nėra infrastruktūros ir kur jie negali daug ko daryti kooperuodamiesi“, – teigia J. Talmantas.

Moka dirbti ir ilsėtis

„Jaunimas dabar moka tvarkytis, kitokia ir technika. Entuziazmo netrūksta. Svarbiausia, kad valdžia nepriiminėtų tokių įstatymų, kurie stabdytų arba kenktų jauniems ūkininkams arba žemės ūkiui. Lietuviai yra darbštūs žmonės, tik reikia jų nenervinti, neerzinti, sudaryti sąlygas dirbti. Viskam jie turi laiko. Ir po pasaulį važinėja, ir slidinėja, ir kur jų tik nėra. Moka dirbti, užsidirbti, ilsėtis. Moka pramogauti. Tai yra gražu“, – džiaugiasi Ūkininkų sąjungos vadovas.

Pasak J. Talmanto, Lietuvos jaunimo požiūrį į žemės ūkį atspindi 2007–2013 metų ir 2014–2020 metų kaimo plėtros programos. Pagal šias programas nemaža dalis paramos buvo skirta jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Vadinasi, daugelis motyvuotų vaikų, mačiusių, kaip dirbo tėvai, savo ateitį susiejo su Lietuva ir iš jos neišvyko.

Tik dauguma stiprių šalies ūkininkų vis dėlto yra vyresnio amžiaus. Net pusė pastarųjų „Metų ūkio“ konkurso nugalėtojų amžius buvo daugiau kaip 55 metai. Anot ūkininkų sąjungos vadovo, tai rodo, kad jaunesniems trūksta įsibėgėjimo ar jie patiria daugiau kliūčių, kad sustiprėtų.

15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas
15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas

Trūksta apyvartinių lėšų

J. Talmantas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią problemą – dauguma tų, kurie norėtų pradėti ūkininkauti šiandien, neturi iš kur gauti žemės. Kita vertus, jeigu žemės šiek tiek ir atsirastų, nebūtų taip lengva ją įsigyti, jeigu tokie jauni žmonės neturi jiems padedančių tėvų. Ši problema smulkiems ir vidutiniams ūkiams kyla todėl, kad jų savininkai neturi turto, kurį galėtų užstatyti bankui, ir tai tampa kliūtimi gauti banko paskolą. Dėl to jie negali kurti verslo arba jį sustiprinti. Ir nors Europos Sąjungos reglamentas leidžia suteikti iki 70 proc. paramą, Lietuvoje apie tai kol kas galime tik pasvajoti.

Vis dėlto daugelis vaikų, ūkininkaudami su tėvais, įprato tvarkingai dirbti, viską skaičiuoti. Jie neišsigando, kad tėvai dirba ne 8 valandas, o 14 ir 16 valandų, jeigu reikia. Jaunimas, anot Ūkininkų sąjungos vadovo, turi minčių, renkasi ir netradicines ūkio šakas – augina sraiges, įvairias uogas, tokią išskirtinę produkciją kaip kanapės, taip pat renkasi ūkininkauti ekologiškai, ieško nišų. Jauni žmonės, anot J. Talmanto – lankstūs, viskuo domisi, važiuoja į parodas. Visi esą galvoja, kad žemdirbiai iš išmokų gyvena, tačiau Lietuvos ūkininkai, palyginus su Europos Sąjungos kolegomis, gauna mažiausiai.

„Jeigu mes negautume išmokų, tai produkcijos vartotojas visai neįpirktų. Tik kažkodėl mažai kas supranta, kodėl pasiturintys ūkininkai geromis mašinomis važinėja. O argi dirbdamas 12 ar 16 valandų ūkininkas neturi teisės normalų automobilį nusipirkti? Mūsų verslas lauke, o ne po stogu, ir šis verslas priklauso nuo Dievo ir nuo valdžios. Ir geriausia būtų, kad Dievas padėtų, o valdžia netrukdytų. Juk niekas ūkininkams nekompensavo papildomų išlaidų, kai dėl aplinkosauginių reikalavimų buvo priversti naktimis purkšti rapsų laukus“, – samprotauja Ūkininkų sąjungos vadovas.

J. Talmantas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ūkininkai išsiskiria daug aukštesne nei kitų ES šalių kultūra. Anot jo, mūsų ūkininkai – visada švarūs, tvarkingi, ūkiuose darbuotojai dirba su specialiomis aprangomis, įrengtas dušas ar pirtis.

Vyrauja nestambūs šeimos ūkiai

Ūkininkų sąjungos vadovo teigimu, dažniausia Lietuvos žemės ūkio forma yra šeimos ūkis. Tokiame ūkyje vaikai jau nuo 10–12 metų važiuoja traktoriumi, taip pamažu atsiranda jų motyvacija likti dirbti kaime.

„Mes Lietuvoje negalime pasigirti gausiomis iškasenomis. Galime sakyti, kad, be žvyro ir smėlio, turime tik žemės ūkį. Kaip sakė buvęs žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius, garvežys yra ūkininkai – jie ištraukia visą valstybę iš duobės. Bet kai būna blogi metai, skęstame, derlius pūva, niekas nenori padėti“, – sako J. Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininko teigimu, Lietuvos žemės ūkyje vyrauja ne stambūs, o smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kurie negali gauti paskolos, stiprinti ūkių, ir tai tęsiasi ne vienerius metus. Jei, kaip leidžia ES reglamentas, jis gautų 70 proc. paramos, gavęs 100 tūkst. eurų jis galėtų nusipirkti traktorių, nedidelę sėjamąją, žemės dirbimo agregatus, ir tuos 30 proc. per 5 ar 7 metus išsimokėtų, o per tą laikotarpį jo ūkis suklestėtų. Sukurdamas darbo vietų, jis kurtų pridėtinę vertę.

„Kai toks ūkininkas nieko negauna, todėl stovi vietoje. Ir jeigu mes jiems nepadėsime, smulkios ir vidutinės klasės ūkininkų Lietuvoje neliks kaip ir vidurinės klasės. O norinčių dirbti jaunuolių yra, tik jie negauna paramos. Jie sumoka už projektus jaunų ūkininkų paramai, turi žemės, bet negali sustiprėti, nes neturi apyvartinių lėšų. Jų ūkio balansas nulinis arba minusinis, ir bankas jam atsako: rizikingų paskolų mes nesuteiksime“, – aiškina J. Talmantas.

15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas
15min nuotr./Ūkininkas Jonas Talmantas

Teks kooperuotis arba užleisti vietą kitiems

Šeimos ūkiai yra ir bus, jei jų nepasistengs išnaikinti. Tokia J. Talmanto vizija. Nepaisant Europos ūkių tendencijos stambėti. Laikui bėgant, Lietuvoje, žinoma, irgi rasis daugiau stambesnių ūkių. Europoje žemės ūkyje dirbantys žmonės sudaro 5,7–10 procentų, tuo tarpu Lietuvoje per 20 procentų.

„Lietuvoje 80 procentų smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų gyvena tik iš išmokų. Manau, Europos Sąjungos išmokos kada nors baigsis arba sumažės. Tie, kurie dirbo be pelno arba atmestinai, neišgyvens. Konkurencija didėja. Jei susitvarkys Ukraina su Rusija, tai konkurencija dar labiau didės – lengviau nebus“, – samprotauja Ūkininkų sąjungos vadovas.

Smulkiam ir vidutiniam ūkininkui, pasak J. Talmanto, teks produkciją gaminti iki galutinio produkto ir pardavinėti vidaus rinkoje, nes su mažais kiekiais pasaulyje nepakonkuruosi. Kol mūsų mentalitetas ir mąstymas nepasikeis, kad reikia kooperuotis, geresnių kainų irgi nesulauksime.

„Jaunimas tai supranta, kaimynai kooperuojasi, kartu perka techniką. Jie daugiau skaičiuoja. Nedirba aklai. Einame gera linkme. Reikia tik, kad valdžia nestabdytų – įsitikinęs Ūkininkų sąjungos vadovas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką