Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dupulčiuose šeimininkaujanti sodininkė Onutė Petravičienė obuolius atiduoda beveik veltui

Sodininkė Onutė Petravičienė
„Pajūrio naujienų“ nuotr. / Sodininkė Onutė Petravičienė
Šaltinis: pajurionaujienos.lt
0
A A

Šios savaitės vidury siautėjantys gūsingi vėjai draskė medžių lapus, krėtė obelis ir obuoliais nuklojo žemę. Tie, kurie žiemai nespėjo suskinti obuolių, po Kalėdų turės tenkintis pirktiniais, kurių kainos, užsivėrus Lenkijos bei Rusijos rinkoms, tikėtina, nebus aukštos.

Aprūpino sodų gėrybėmis

Ankstesniais metais buvusio Kretingos medelyno sodai, atitekę privatininkams, šiokiu metu knibždėdavo nuo talkininkų. „Atvažiuodavo supirkėjai iš Kaliningrado ir sunkvežimiais išsiveždavo mūsų obuolius“, – pasakojo Dupulčiuose gyvenanti ir 10 ha ploto nuosavame medelyne šeimininkaujanti sodininkė Onutė Petravičienė.

Šiemet, anot jos, užsivėrus vartams į plačiąją Rusiją, jų obuolių nebereikia niekam. Nors obelų šakos dar prieš savaitę lūžo nuo obuolių, ir moteris ragino visus pažįstamus ir dar šių pažįstamus atvažiuoti bei patiems jų prisiskinti kone veltui – už maišą obuolių teprašė vos 5 Lt.

Užsivėrus vartams į plačiąją Rusiją, jų obuolių nebereikia niekam. Nors obelų šakos dar prieš savaitę lūžo nuo obuolių, ir moteris ragino visus pažįstamus ir dar šių pažįstamus atvažiuoti bei patiems jų prisiskinti kone veltui – už maišą obuolių teprašė vos 5 Lt.

„Galėtum ir veltui atiduoti, svarbu, kad nepražūtų Dievo dovanos. Betgi, kaip sakoma, už dyką tėra tik sūris pelėkautuose. Man smagu, kad žmonės supranta ir įvertina sodininko darbą – prisipylę maišus sodo derliaus išvažiuoja dėkodami. Tas, kuris netingi, šiemet ir žiemai obuoliais apsirūpino, o ir sulčių ligi valiai prisispaudė“, – tvirtino sodininkė.

Pro medelyną prasiautę gūsingi vėjai išpurtė medelyno obelis, mat, O.Petravičienės žodžiais, sausringa praėjusi vasara atsiliepė ir derliui – netgi tvirti žieminiai obuoliai neišsilaikė ant šakų. Žemė po obelimis raudonuoja ir geltonuoja jų pačių vaisių kilimais. O ir užsilikusieji ant medelyno medžių, ko gero, taps penu žiemojantiems paukščiams.

Patalpą būtina drėkinti

O.Petravičienės žodžiais, įprastinis obuolių skynimo metas Lietuvoje gerokai pailgėjęs: anksčiau žmonės skubėdavę tai padaryti ligi spalio pabaigos, o dabar šis periodas prasitęsė, nes žiemos teprasideda tik po Naujų metų.

„Pats paprasčiausias būdas sužinoti, ar obuolį jau galima skinti: reikia prapjauti vaisių, ir jeigu sėklos galiukas ruduoja, jis jau tinkamas laikyti žiemą. Kuo labiau obuolys pernokęs, tuo mažiau jis išsilaikys“, – tvirtino sodininkė.

Ruošiant obuolius žiemai, jokiu būdu jų nelaikyti šiltoj patalpoj – geriausiai tinka nulinė temperatūra, o gerai apklosčius – ir iki minus 5 laipsnių.

„Tačiau obuoliai turi gerai ventiliuotis, o patalpa turi būti drėgna. Ten, kur laikote obuolius, pastatykite bent 2 kibirus vandens. Nes trūkstant drėgmės, obuoliai vysta – oras ištraukia ją iš paties obuolio“, – patarė pašnekovė.

Ten, kur laikote obuolius, pastatykite bent 2 kibirus vandens. Nes trūkstant drėgmės, obuoliai vysta – oras ištraukia ją iš paties obuolio.

Obuoliai ir kriaušės negali būti kartu – juos būtina atskirti, nes šie vaisiai pūdo vieni kitus.

Vaisius geriausiai laikyti plastikinėse, o ne medinėse dėžutėse, nes pastarosiose iš praėjusio sezono užsilieka parazitai, kurie pūdo obuolius, atsiranda rauplės.

„Dabar prekybos centruose galima įsigyti specialiai obuoliams laikyti skirtų plastiko dėžių, – jas lengva vasarą išplauti su šepečiais ir iškaitinti tiesiog saulėje“, – patarė sodininkė.

Kai kurie žmonės, anot jos, žiemai kiekvieną obuolį vynioja į popierių, tačiau ji nemano, jog tai – tikslinga.

O.Petravičienė augina ir parduoda per 80 rūšių vaismedžių.

Lietuvių mėgstamiausias – „Auksis“

Nuo aštuoniolikos metų į sodininkystę panirusi, kaip mano, iš savo senelio Antano Rasimavičiaus, Smetonos laikų agronomo ir sodininko, paveldėjusį šį polinkį, O.Petravičienė tuo užkrėtė ir visą šeimą – vyrą Rolandą ir agronomiją studijuojančią dukrą Laurą.

„Dalį medelyno sodų paveldėjo vyras, o dalis atiteko, kai čia persikėliau senelių žemę“, – sakė sodininkė. Iš 10 ha jų sodų maždaug 2,5 ha skirta sodinukams, daugiausiai – obelų, dar kriaušių, slyvų, vyšnių. Iš viso jų užveista apie 80 rūšių.

„Senąsias medelyno obelis, kurioms – per 30 metų, kasmet tenka išgenėti ir atnaujinti, o sodinukus – skiepyti“, – savo darbą apibūdino O.Petravičienė. Sodinukai šiandieną ir tapę pagrindiniu jų šeimos verslu.

Moteris sakė, jog jiems dabar – pats darbymetis, nes spalis yra sodinukų sodinimo metas. Žmonės įprastai renkasi atsparias mūsų klimato sąlygoms obelis – populiariąsias antanines, alyvines, „Alesę“, „Rudeninę savą“.

Lietuviai labiausiai mėgsta savą lietuvišką veislę – „Auksį“, kuri yra pelniusi Aukso medalį tarptautinėje selekcininkų parodoje.

Sodininkystė – jau daugel metų Onutės ir Rolando Petravičių šeimos verslas.

Anot jos, lietuviai labiausiai mėgsta savą lietuvišką veislę – „Auksį“, kuri yra pelniusi Aukso medalį tarptautinėje selekcininkų parodoje. „Auksio“ obuoliai – puikaus skonio, o ir išsilaiko ligi pavasario.

„Ypač atsparios ligoms yra naujai sukurtos veislės: Izraelio selekcininkų – „Raika“, čekų – „Bohemia“, „Topaz“, „Rubinola“, „Šampinjonas“. O itin derlinga lenkų išvesta obelų veislė „Lodel“, – lyg iš gaustybės rago pylėsi įmantrių obelų sodinukų pavadinimai, kuriuos, kaip tikino pašnekovė, mūsų krašto sodininkai mėgėjai jau žino.

Šios veislės, anot jos, nesvarbu, kurioje šalyje išveistos, adaptuotos ir mūsų klimato sąlygoms.

Sodinant medelį O.Petravičienė nepataria į duobę dėti komposto ar mėšlo: „Obelaitė per žiemą miega, jai to nereikia. O mėšlas maitina karkvabalių lervas, kurios pavasarį graužia jauno medelio šaknis. Pavasarį užtenka sodinuką palaistyti amonio salietros tirpalu ar aplink paberti žiupsnį trąšų su mikroelementais“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką