„Apie ką tik norite, tačiau tik ne apie mane. Nesu viešas žmogus ir prašau privatumo. Yra apie ką rašyti. Nesu toks svarbus Lietuvai“, – kaip visada lyg kirviu nukerta J.Kazlauskas, sužinojęs galimą pokalbio temą, kuri įvardijama kaip „jubiliejus“.
Apie krepšinio derinius, žaidėjus, varžovus, burtus, rinktinę ar dar kokį velnią, susijusį su J.Kazlausko gyvenimo meile krepšiniui – prašom. Temų – nors vežimu vežk. Tiesa, įkyriu būti neverta: kietesnio žodžio J.Kazlauskas, jei ką, negaili.
Bet apie save, šeimą ar artimuosius – stop... Kaip pasakytų estrados princas Rytis Cicinas – „neliesk, mano damos, neliesk“.
Ne, žinoma, būna, kad šiek tiek praveriamos ir tos asmeninio gyvenimo „tabu“ durys, bet retai. Labai retai.
Tačiau tuomet gali išgirsti, kad Jonas Kazlauskas taip pat turi šaunią šeimą, jis jau senelis, kad Arvydas Sabonis, išgirdęs apie J.Kazlausko pomėgį grybauti, kartą krisdamas iš juoko pasakė: „Treneri, ką jūs. Miške grybaujate, aikštelėje – grybaujate. Gal pradėkite žvejoti?“ Ir krepšinio treneris pradėjo, nors dideliu laimikiu dar negali pasigirti. Ir nenori, nes treneriui svarbiau procesas, o ne žuvis.
Tačiau toliau savo „gyvenimo namo prieangio“ iš Panevėžio kilęs ir pas garsųjį trenerį Raimundą Sargūną treniravęsis J.Kazlauskas mažai ką leidžia.
Šešiasdešimtmetį švenčiantis J.Kazlauskas tikrai turėtų ką papasakoti – apie krepšininko karjerą Vilniaus „Statyboje“, beveik devynerių metų darbą Lietuvos krepšinio rinktinėje, šešerius metus Kauno „Žalgirio“ ekipoje ir trejus – Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube, Kinijos ir Graikijos nacionalines komandas ir begalę iškovotų trofėjų, tarp kurių ir dvi olimpinės bronzos, Europos čempionato sidabras, Europos jaunimo čempionato nugalėtojo vardas, Europos taurės, Eurolygos trofėjai, šeši LKL aukso žiedai ir daugelio šalių krepšinio titulai.
15 min.lt portalas pabandė šiek tiek praskleisti J.Kazlausko – krepšininko ir trenerio – karjeros uždangą, išskyręs tris nedidelius epizodus.
1. „Statyba“ ir J.Kazlausko matematikos mokslai
„Kartu su juo žaidėme trejus metus „Statyboje“– atėjo jis, regis, 1972 metais. Žinoma, Jonas dar buvo visai jaunas vaikinukas iš Panevėžio, o aš buvau patyręs žaidėjas. Laikas bėgo ir jau 1975 metais aš pradėjau jį ir „Statybą“ treniruoti. Kokie pirmieji atsiminimai: skraidėme nemažai į visokias moldovas, gruzijas, kai kada ir per kalnus su mažais lėktuvais – ilgai nepriprato, J.Kazlauskui ne itin patiko tokios ekstremalios kelionės“, – pasakoja trylika metu su J.Kazlausku Vilniaus „Statyboje“ žaidęs treneris Rimantas Endrijaitis. 1985 metais J.Kazlauskas baigė žaidėjo karjerą.
12 metų sostinės „Statybai“ vadovavęs šiemet 70-metį atšventęs R.Endrijaitis tikino, kad J.Kazlauskas, atvykęs į Vilniaus komandą, buvo tikras snaiperis.
12 metų sostinės „Statybai“ vadovavęs šiemet 70-metį atšventęs R.Endrijaitis tikino, kad J.Kazlauskas, atvykęs į Vilniaus komandą, buvo tikras snaiperis.
„Visi žinojo, Raimundo Sargūno treniruojami vaikiai išmoksta puikios metimo technikos. Niekas kitas nesugebėjo taip puikiai parengti „metikų“, kaip tai darė jis. Jei kas atvažiuodavo ir sakydavo, jog treniravosi pas R.Sargūną – ramu, pataikyti jis tikrai pataikys.
Atsimenu, kad Jonui beveik niekada neskirdavau užduočių, susijusių su baudų metimais. Na, žinote, nepataikysi visų dešimties, turėsi bėgti, prisitraukti ar dar kokių fizinių pratimų atlikti. Kam? Stovėsi ir žiūrėsi, kaip Jonas Kazlauskas meta nepramesdamas kokias 40 baudų. Atsibos žiūrėti“, – treniruotes su šypsena prisimena R.Endrijaitis.
R.Endrijaitis teigė, kad J.Kazlauskas iš karto komandoje išsiskyrė rimtu požiūriu į darbą, nors strategas prisipažino, jog pats yra krepšinio fanatikas ir ne kiekvienas ekipos narys sugebėdavo be pykčių atlaikyti jo siūlomas sunkias treniruotes.
Nors dabartiniam Lietuvos krepšinio rinktinės treneriui ir tuomet kolektyve neprilipo jokia pravardė, už pastangas ir darbo kokybę R.Endrijaitis J.Kazlauską vadino „jaunu senuku“.
„Vilniaus komandoje, skirtingai nei kitose SSRS aukščiausiosios lygos ekipose, treniruotės buvo diferencijuotos – vienas treneris ryte vadovauja „aukštiems“, kitas – „mažiukams“, o jau vakare – bendra treniruotė. Tai Jonas, nors ir jaunas, kalbėjo ir darė darbus aikštėje kaip daug ką gyvenime matęs patyręs žaidėjas. Jis nebuvo labai greitas, šoklus ar aršus aikštėje – J.Kazlauskas žaidė protingai, būdavo ten, kur reikia, įmesdavo svarbius taškus. Žodžiu, jaunuolis su viską gyvenime mačiusio vyro smegenimis“, – prisiminė krepšinio specialistas.
Labai greitai komandoje susibūrė branduolys, kuriame pirmaisiais smuikais griežė Algimantas Pavilonis, Jonas Kazlauskas, Rimas Girskis ir Edmundas Narmontas.
R.Endrijaičiui vadovaujant, labai greitai komandoje susibūrė branduolys, kuriame pirmaisiais smuikais griežė Algimantas Pavilonis, Jonas Kazlauskas, Rimas Girskis ir Edmundas Narmontas.
Būtent šie krepšininkai nešė pagrindinę naštą 1979 metais, kai „Statyba“ iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius. Tai buvo pats didžiausias šios komandos pasiekimas beveik per keturių dešimtmečių ekipos istoriją.
„Kažką gavome – premijas, padėkas. Juk mes negalėjome būti profesionalais – buvome įdarbinti į visokius statybų trestus inžinieriais, darbininkais, montuotojais, kur ir gaudavome algas. Neatsimenu, kur buvo J.Kazlauskas „įdarbintas“ ir kuo jis tame treste „dirbo“, bet per savo karjerą „Statyboje“ J.Kazlauskas gavo butą“, – sakė R.Endrijaitis.
Treneris prisiminė, kad J.Kazlauskas ne tik žaidė „Statyboje“, bet ir studijavo matematiką Vilniaus universitete. R.Endrijaitis ne kartą būsimam garsiam krepšinio specialistui sakė, kad mokslai mokslais, bet vis tiek jis bus krepšinio treneriu.
„Vis sakiau – ko tu į tą savo matematiką eini? Vis tiek būsi krepšinio treneriu – turi stabilią psichiką, gerą nervų sistemą. Na, gal truputį ir reikia to mokslo, kad matematiškai apskaičiuotum galimus penkis komandos ėjimus į priekį“, – kvatojo R.Endrijaitis.
1985 metais, būdamas 31 metų, J.Kazlauskas atsisveikino su „Statyba“ ir pradėjo dirbti Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriumi.
2. „Žalgiris“ atvėrė kelią į rinktinę
1994-ieji tuomečiam Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriui buvo itin dosnūs: su Šarūno Jasikevičiaus karta J.Kazlauskas laimėjo Europos aštuoniolikmečių čempionatą, tais pačiais metais jis pasirašė sutartį treniruoti Kauno „Žalgirio“ klubą.
Nepraėjus ir metams, J.Kazlauskas sulaukė ir Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio Vlado Garasto skambučio.
„Kaip kitaip – „Žalgirio“ komanda yra Lietuvos krepšinio avangardas, tai natūralu, kad klubo treneris turi būti nacionalinės komandos trenerių štabe. Niekas manęs nespaudė priimti šio sprendimo – tiesiog reikėjo pradėti galvoti apie naują rinktinės veidą, todėl pasiūliau J.Kazlauskui būti antruoju treneriu. Jis sutiko“, – pasakojo legendinis „Žalgirio“ treneris, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas V.Garastas.
82 metų krepšinio mohikanas išsidavė, kad tas jo siūlymas turėjo ir slaptą potekstę – žinomas treneris norėjo parengti sau pamainą.
„Pasikviečiau jį po 1995 metų Europos čempionato. Dar prieš Atlantos žaidynes galvojau išeiti, sakiau, kad Jonas pamažu perimtų komandą – jis griežtai atsisakė. Baikite, ne, jokiais būdais – spyriojosi. Tačiau jam aiškiai pasakiau, kad esu už tai, kad antrieji treneriai po truputį perimtų vairą iš pagrindinio komandos stratego, o ne ramiai sau ilsėtųsi už jo nugaros ir negalvotų apie pirmojo trenerio kėdę. Jis suprato“, – pasakojo V.Garastas.
Ar J.Kazlauskas perėmė V.Garasto patirtį ir jį galima būtų vadinti V.Garasto mokiniu? Galbūt, tačiau buvo ir nesutarimų, bet apie juos V.Garastas stengiasi nekalbėti.
Ar J.Kazlauskas perėmė V.Garasto patirtį ir jį galima būtų vadinti V.Garasto mokiniu? Galbūt, tačiau buvo ir nesutarimų, bet apie juos V.Garastas stengiasi nekalbėti.
„Tu gali ir nebūti bendraminčiu. Gali turėti savo nuomonę. Bet visi nesutarimai turi būti tik už uždarų durų. Vos išėjai pro jas – viskas, vienas kumštis, viena ir ta pati mintis. Taip ir pas mus buvo – viešumoje dirbome kaip gerai veikiantis mechanizmas“, – pasakojo V.Garastas.
1996 metais Atlantoje Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius ir V.Garastas liepė J.Kazlauskui rengtis naujiems iššūkiams. 1997 metų kovą Lietuvos krepšinio federacija patvirtino J.Kazlauską nacionalinės komandos treneriu ir šis pradėjo savarankišką skrydį, kuris, kaip bronzinė pasaka, tęsėsi ir per 2000 metų Sidnėjaus olimpiadą, bet nutrūko po 2001-ųjų Europos pirmenybių Turkijoje.
Tada lietuviai pirmenybių aštuntfinalyje skaudžiai pralaimėjo Latvijai ir namo sugrįžo dar nesibaigus čempionatui. Vilniaus oro uoste, šaukiant nedidelei grupelei sirgalių „gėda“, J.Kazlauskas per spaudos konferenciją atsistatydino iš pareigų.
Rinktinės treneriu buvo paskirtas Antanas Sireika ir jis su J.Kazlausko parengta komanda laimėjo 2003 metų Europos čempionato auksą. Visi šnabždėjosi, kad tai Jono suburta rinktinė laimėjo, tačiau gėlytes nuraškė ne jis“, – kalbėjo V.Garastas.
„Ir kam? Manau, tuomet Jonas pasikarščiavo. Nežinau nė vienos pasaulio rinktinės, kuri nepralaimėtų. Žinoma, jis buvo paliktas vienas prieš visą tautą. Manau, kad tuomet Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Algimantas Pavilonis turėjo savo krūtine uždengti J.Kazlauską. O atsimenate, kas buvo toliau? Rinktinės treneriu buvo paskirtas Antanas Sireika ir jis su J.Kazlausko parengta komanda laimėjo 2003 metų Europos čempionato auksą. Visi šnabždėjosi, kad tai Jono suburta rinktinė laimėjo, tačiau gėlytes nuraškė ne jis“, – kalbėjo V.Garastas.
3. Po Atėnus vienoje mašinoje su Aleksandru Gomelskiu
„Su Jonu mes pažįstami jau seniai. Aš žaidžiau Maskvos CSKA antroje komandoje, o jis jau tuomet „Statyboje“. Na, ką čia aš bandau apgauti. Aš sėdėjau ant atsarginių žaidėjų suolo, o jis buvo beveik visada aikštėje“, – pirmuosius susitikimus su J.Kazlausku prisiminė SSRS krepšinio rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus Vladimiras.
61-erių Rusijos krepšinio komentatorius ir žurnalistas tikino, kad Lietuva turėtų didžiuotis, turėdama tokį krepšinio trenerį.
„Kaip matote, mes stovėjome lyg ir prie tos pačios starto linijos, bet jis tapo treneriu, o aš – ne. Tikrai labai gerbiu jį kaip specialistą ir žmogų. Tai labai atkaklus vyras“, – pasakojo V.Gomelskis.
Rusas aiškino, kad tikrąjį J.Kazlauską pažino per 2008 metų Pekino olimpines žaidynes, kai lietuvis vadovavo Kinijos krepšinio rinktinei.
Tuomet V.Gomelskis susitarė su J.Kazlausku dėl interviu, po kurio liko sužavėtas krepšinio specialistu iš Lietuvos.
„Aš norėjau pakalbėti apie Kinijos krepšinio specifiką, tačiau jis man atpylė tokią lekciją apie krepšinio schemas, šios sporto šakos ateitį, kad ir tada, ir dabar sakau – jis vienas iš geriausių pasaulio krepšinio trenerių. Supraskite, Lietuvoje jūs turite ne trenerį, o jau prekinį ženklą. O tai jau visiškai kitas lygmuo“, – portalui 15min.lt kalbėjo V.Gomelskis.
SSRS krepšinio rinktinės trenerio A.Gomelskio sūnus prisiminė ir istoriją, kuri turėjo tam tikros įtakos J.Kazlausko karjeroje.
Per 2004 metų Atėnų olimpiadą J.Kazlauskas, tuometis Kinijos rinktinės trenerio asistentas, gyveno viename viešbutyje su į olimpiadą atvykusiu A.Gomelskiu. Kai kada abu vyrai netyčia susitikdavo ir pasikalbėdavo apie krepšinį.
Per 2004 metų Atėnų olimpiadą J.Kazlauskas, tuometis Kinijos rinktinės trenerio asistentas, gyveno viename viešbutyje su į olimpiadą atvykusiu A.Gomelskiu. Kai kada abu vyrai netyčia susitikdavo ir pasikalbėdavo apie krepšinį.
„Kelis kartus mano tėvas Joną Atėnuose pavėžėjo savo automobiliu į rungtynes. Nenoriu sakyti, kad jie kalbėjosi kaip lygūs, tačiau šnekos būdavo. Ir po tos olimpiados, jau būdamas Maskvos CSKA klubo prezidentu, mano tėvas bendraklubiams vis sakydavo, kad nereikėtų užmiršti lietuvio“, – pasakojo V.Gomelskis.
2005 metais būdamas 77-erių A.Gomelskis iškeliavo Anapilin, o lietuvio J.Kazlausko pavardė buvo prisiminta 2011 vasarį.
„Kai CSKA komandą dėl blogo sezono starto paliko Dušanas Ivkovičius, o Ettore Messina negalėjo treniruoti maskviečių, bendrame CSKA pokalbyje praslydo prisiminimai apie mano tėvą ir jo žodžius apie lietuvį J.Kazlauską. Jis vasarį tapo Maskvos CSKA klubo treneriu“, – užbaigė pasakojimą V.Gomelskis.
