„Aš jau anksčiau esu sakęs, kad sprendimas atsisveikinti su žaidėju yra labai sunkus, tačiau turėjome jį priimti. Pasitarę su kolegomis nutarėme, kad į pasaulio čempionatą nevažiuos Donatas Motiejūnas. Padėkojome jam už darbą, už tai, kad atvyko į rinktinės stovyklą, įdėjo daug pastangų. Galbūt jam dar reikėtų sustiprėti. Priėmėme sprendimą likti su tais aukštaūgiais, kuriuos turime dabar. Dėl antrojo žmogaus dar neapsisprendėme, nes traumą patyrė Eitutavičius. Jis bus dar sykį ištirtas. Po papildomų tyrimų sužinosime, ar gydymas užtruks. Jeigu žaidėjui greitai pavyks atsistoti ant kojų, norėčiau jam suteikti dar vieną šansą. Tačiau jei traumai išsigydyti reikės laiko, jau su juo kalbėjome, kad jam būtų sunku be pasiruošimo žaisti pasaulio pirmenybėse. Jeigu kalbame apie kitus žaidėjus, mums dar trūksta kelerių rungtynių, kad galėtume apsispręsti“, – po rungtynių kalbėjo Lietuvos rinktinės vairininkas K.Kemzūra.
– Jeigu Eitutavičius liks komandoje, atsisakysite kurio nors žaidėjo paslaugų?
– Šiuo metu nemanau, kad Arvydas galės vykti į Ispaniją. Dabar jis turės gydytis ir mes matysime, po kiek laiko jis galėtų prie mūsų prisidėti. Į draugišką turnyrą Ispanijoje vyks keturiolika žaidėjų.
– Kuri grandis kelia daugiausia nerimo?
– Dabar nenorėčiau to įvardyti. Tiesiog turime ką taisyti. Džiaugiuosi, kad turėjome tokias rungtynes su čekais. Jie žaidė gerai, o mes – ne taip gerai. Nenuvertinant suomių, čekai už juos yra pranašesni. Gerai, kad mačas buvo sunkus, nes pamatėme visas savo problemas. Apie grandis kalbėti nenorėčiau. Kai kurie krepšininkai žaidė prasčiau, yra silpnų vietų, bet tam ir žaidžiame, kad jas išryškintume ir tuo pačiu pašalintume.
– Atsisveikinti su Eitutavičiumi dar nesinori dėl to, kad netenkina kitų įžaidėjų žaidimas?
– Ne visai taip. Visada tikiesi ko nors geriau. Yra įvairių svyravimų. Galbūt tam turi įtakos tai, kad sudėtis dažnai keičiasi, o tai paveikia žaidėjus. Vis dėlto būtų nesąžininga Arvydui nesuteikti antrojo šanso, nes jis dalyvavo tik vienose rungtynėse, o per jas atrodė visai neblogai. Kiti atakų organizatoriai tiesiog įgauna formą ir, mano nuomone, žaidimas gerės. Reikia perlaužti kai kuriuos stereotipus, kaip tie krepšininkai rungtyniaudavo savo klubuose. Aš noriu žaisti kitaip ir noriu, kad jie rungtyniautų pagal mano planą. O tai padaryti nėra taip lengva. Bet tam turime laiko.
– Dėl Motiejūno likimo priėmėte sprendimą dar prieš rungtynes ar tik joms pasibaigus?
– Buvome padarę trenerių susirinkimą, pasitarėme, kurie žaidėjai mums kelia daugiausia klausimų. Buvo diskusijų ir ne iš karto, lengva ranka priėmėme tokį sprendimą. Ne tik man vienam tas sprendimas buvo labai sunkus.
– Ar savo padėtį rinktinėje žino tie krepšininkai, dėl kurių kyla klaustukų?
– Visi žaidėjai viską puikiai supranta ir nori pasirodyti kuo geriau. Galbūt tas didelis noras kartais pakiša koją.
– Galbūt su žaidėjais dar dirbote per mažai laiko, kad vieni kitus suprastumėte?
– Ne, laiko buvo pakankamai, bet tai yra nauja sistema, nauja žaidimo filosofija. Dirbome gana nemažai, tačiau kontrolinių rungtynių ciklas dar tik prasidėjo. Dėl pastangų, noro ar energijos neturiu priekaištų nė vienam kandidatui. Jeigu reikėtų priimti sprendimą atsižvelgiant į šiuos kriterijus, apsispręsti negalėčiau.
– Nuo kurių rungtynių į žaidimą ketinate įtraukti Liną Kleizą?
– Manau, kad nuo kitų. Linas norėtų žaisti jau dabar, bet puikiai supranta, kad prie rinktinės prisidėjo vėliau. Tie žaidėjai, kurie nežaidžia, neatostogauja. Jie turėjo dvi papildomas treniruotes.
– Kokia jūsų nuomonė apie Joną Valančiūną? Vienas krepšinio ekspertas teigė, kad jį dar būtų galima paruošti pasaulio pirmenybėms.
– Galiu atsakyti paprastai. Jonas įtrauktas į išplėstinį nacionalinės komandos kandidatų sąrašą. Be abejonės, tai yra ryškiausias jaunas Lietuvos talentas. Man jis labai patinka ir, mano nuomone, yra krepšinio ateitis. Tačiau jam dar reikia nueiti ilgą kelią. Labai norėtųsi, kad jis stovėtų tvirtai ant žemės tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Europos jaunių čempionatas jam kainavo labai daug fizinių ir emocinių jėgų. Ateityje jis tikrai bus rinktinėje.
– Jauni žaidėjai, kuriems dabar rinktinės durys užsitrenks, neužries nosies ateityje?
– Jei bus tokių dalykų, mes niekur nenueisime. Tačiau aš nemanau, kad taip bus. Galų gale pačiam Donatui dar galutinai nesakome „ne“. Iki čempionato dar daug laiko ir bet kas gali atsitikti. Donato prašėme, kad būtų pasiruošęs, jei jam tektų grįžti į komandą. Iš mūsų pokalbio sprendžiu, kad jis viską suprato. Čia nėra jokių asmeniškumų ir visai nesvarbu, kas yra vyriausiasis treneris. Žaidžiame ne už Kemzūrą, Jonaitį, Petraitį ar dar ką nors. Žaidžiame už Lietuvą.
– Kuo Andriuškevičius pranašesnis už Motiejūną?
– Martynas yra tikras vidurio puolėjas. Be jo, turime Robertą Javtoką. Turime ir Jankūną, kuris gali centruoti. Vis dėlto Andriuškevičiaus ūgis – 218 cm. Galų gale kai tokio ūgio žaidėjas dar iškelia rankas, per jas juk dar reikia ir permesti. Galbūt jis žaidžia nedaug, bet vaizdo tikrai negadina.
