O kaip tikėti, jei pusė svarbių ekipos žaidėjų jau įžengę į ketvirtą dešimtį. Be to, broliai Lavrinovičiai, Marko Popovičius silpnai ginasi, Darjušas turi nuolatinių bėdų su nugara, Mario Delašas dar per žalias Eurolygai, aukščiausio lygio varžybų patirties trūksta ir Vyteniui Lipkevičiui, Adui Juškevičiui, Mindaugas Kuzminskas du savo ankstesnius sezonus Eurolygoje trynė atsarginių suolą, Jeffas Foote'as – ribotų sugebėjimų vidutiniokas medinėmis kojomis. Taip pat buvo aišku, kad didesnę sezono dalį nerungtyniaus Robertas Javtokas.
Tiesiog neįvertinau vieno, kaip paaiškėjo vėliau, itin reikšmingo fakto. Žinojau, kad Joanas Plaza neblogas treneris, bet kad jis vienas iš pačių geriausių Europos krepšinio strategų, nemaniau. Šis katalonas buvo pagrindinis solidaus Kauno klubo žaidimo Eurolygoje „kaltininkas“. Taip pat negalvojau, kad „Žalgiriui“ tiek daug naudos duos prieš tai Malagos „Unicajos“ ekipoje gana blankiai žaidęs Tremmellas Dardenas. Beje, šis amerikietis nuolat dirbdavo papildomai – į treniruotes ateidavo prieš valandą ir pasilikdavo po jų tokį pat laiką.
Kauniečiams pristigo vieno kito Fortūnos šypsnio, vieno kito atlyginimo, ir jie tikriausiai būtų patekę į kitą etapą. Kita vertus, beveik visi „Žalgirio“ krepšininkai ir negaudami algų šlavė nuo kelio stiprius varžovus.
„Žalgirio“ pergalių raktas Eurolygoje buvo gynyba. Tai buvo J.Plazos arkliukas. Katalonas gynybą su savo padėjėjais konstravo taip, kad paslėptų prastai besiginančių krepšininkų trūkumus. Žalgiriečiai paprastai tankindavo gynybą savo baudos aikštelėje ar jos prieigose, dažnai pasitelkdavo „step out'ą“ (situacija, kai aikštės krašte besiginantis žaidėjas juda baudos aikštelės link ir padeda komandos draugams).
Tokiu būdu neretai viename ar kitame aikštės krašte prie tritaškio linijos likdavo laisvas varžovas. Ši gynybos sistema truputį rizikinga, bet ta rizika iš esmės pamatuota – retai komanda laimi rungtynes prieš pajėgų varžovą atlikdama labai daug tritaškių metimų.
„Žalgirio“ priešininkai buvo tiesiog priversti nuolat pasitelkti tolimąją artileriją. Galiu pailiustruoti iškalbingais skaičiais. Visos ekipos, išskyrus tik Vitorijos „Caja Laboral“, kovodamos su „Žalgiriu“ metė daugiau tritaškių nei žaisdamos su kitais varžovais (Berlyno ALBA vidutiniškai atakavo tiek pat kartų iš toli ir su „Žalgiriu“, ir su kitais oponentais). Pavyzdžiui, Stambulo „Anadolu Efes“ krepšininkai, kuriuos kauniečiai paklupdė tris kartus iš keturių, mačuose su Kauno klubu vidutiniškai metė 18 tritaškių. O Turkijos komanda Eurolygoje visose kitose dvikovose iš trijų taškų zonos atakavo vid. 15 kartų.
Madrido „Real“ žaidėjai dviejose akistatose su J.Plazos auklėtiniais švystelėjo net 66 tritaškius (vid. 33)! Tuo tarpu kituose 22-uose Eurolygos mačuose „karaliai“ vid. atliko 23 tolimus metimus per vienas rungtynes. Sakysite, kad kauniečiai abukart pralaimėjo Ispanijos ekipai, nes be reikalo leido „Real“ komandai, kuri turi nemažai snaiperių, atakuoti iš toli. Nemanau. Pirmiausia „Žalgiris“ abejas rungtynes vienam pagrindinių Eurolygos favoritų, greičiausią krepšinį turnyre žaidžiančiam klubui nusileido vos vienu taškeliu ir tik per Marytės plauką. Antra, tuose dviejuose mačuose Rudy Fernandezas ir jo kompanija iš tolimų distancijų atakavo toli gražu ne idealiai (bendras 36 proc. taiklumas).
Aišku, yra vienas kitas „bet“. Antrosiose rungtynėse šeimininkai leido per daug įsismaginti „Real“ taikliarankiams, ypač Jaycee Carrollui lemiamu momentu. Madride pačioje dvikovos pabaigoje nusikalstamai prie tritaškio linijos buvo paliktas mirtiną dūrį svečiams smeigęs Sergio Rodriguezas.
Taip, šį sezoną buvo ne vienas ir ne du neteisingi sprendimai ginantis svarbiausiomis rungtynių atkarpomis, bet išvengti klaidų kaunantis su elitinėmis Europos komandomis neįmanoma. Lieku prie savo minties – koncentruoti gynybą savo krepšio prieigose buvo būtinas dalykas. Nes, jeigu, tarkim, M.Popovičius būtų nuolat po visą aikštę vaikęsis savo oponentus, jis pirmiausia daugelio jų turbūt nebūtų uždengęs, o be to, jam nebūtų pakakę jėgų ir energijos puolimui. O puolime kroatas buvo pagrindinis „Žalgirio“ žmogus.
Susispaudimas arčiau savojo krepšio – tai tik vienas itin svarbus gynybos aspektas. Jo nereikia suprasti primityviai. Jokiu būdu negalima teigti, kad „Žalgirio“ žaidėjai nuolat palikdavo varžovų tritaškininkus tokius laisvus, kad šie būtų spėję prieš ataką surūkyti cigaretę.
Varžovai per visą sezoną į „Žalgirio“ krepšį per mačą vidutiniškai metė net po 23 tritaškius (vidutinišku 35 proc. taiklumu). Tokia pat tik Šalono „Elan“ statistika. Į visų kitų komandų krepšį priešininkai metė mažiau tolimų metimų.
Kauno klubo varžovai tiesiog neturėjo kitos išeities, nors „Žalgiris“ beveik netaikydavo aikštės gynybos. „Zona“ – svetimas dalykas J.Plazai. Katalonas gynybą meistriškai konstravo taip, kad prieš varžovą, kuris vienas prieš vieną „apeina“ kurį nors žalgirietį, vis išdygsta kitas Kauno ekipos krepšininkas. Tie antrosios linijos žaidėjai, kurie artėdavo prie „Žalgirio“ krepšio, dažnai lipdavo į medį ar kitu būdu klimpdavo Lietuvos čempionų gynyboje.
Broliai Lavrinovičiai silpnokai „dengiasi“ baudos aikštelėje, bet gindamiesi jie turi vieną stiprų kozirį. Esant būtinybei, kai reikia keistis ginamaisiais, ir Kšyštofas, ir Darjušas sugeba pakilti aukštai prie tritaškio linijos ir ten pristabdyti varžovų gynėjus, nes abu yra greiti aukštaūgiai. To negali padaryti lėtesni Robertas Javtokas, Jeffas Foote'as, bet jie patikimiau ginasi arčiau krepšio.
J.Plaza tas žmogus, kuriam velniškai svarbu sezono metu išlaikyti tą pačią komandos sudėtį. Pauliaus Jankūno trauma, Ibrahimo Jaabero, Tremmello Dardeno išvykimas, treneriui buvo smūgis į paširdžius. Šie amerikiečiai cementuodavo visą gynybą. J.Plazai gynybos taisyklių reikėjo iš naujo mokyti Donaldą McGrathą, o tos taisyklės nėra lengvos, jose – daugybė niuansėlių ir aspektėlių.
Žiūrint iš šalies daugumai specialistų „Žalgirio“ gynyba atrodo nėra kažkuo ypatinga ar juolab stebuklinga. Tačiau jei tie krepšinio ekspertai, kurie Kauno ekipos gynybą vadina paprasta, būtų matę pirmosios sezono dalies „Žalgirio“ treniruotes, iškart pakeistų savo nuomonę. Apie tai man yra tekę kalbėtis su buvusiu „Žalgirio“ sporto direktoriumi Vitoldu Masalskiu, kuris dalyvaudavo beveik visose komandos pratybose.
„Žalgiris“ per du Eurolygos etapus buvo viena geriausiai besiginančių komandų. Į savo krepšį J.Plazos kariauna oponentams leisdavo įmesti tik po 72,2 taško. Tai šeštas rezultatas. Kauniečiai šioje statistikos kategorijoje tik mikroskopiniu skirtumu nusileido Malagos „Unicaja“ (72,1) ir Tel Avivo „Maccabi“ (71,7). Labai nedaug „Žalgiris“ atsiliko ir nuo Maskvos CSKA bei Atėnų „Panathinaikos“ klubų (po 70,4).
Puolimas taip pat nebuvo silpnoji žalgiriečių vieta. Pagal pelnytus taškus (vid. 77,9) Kauno komanda tarp „TOP 16“ etapo dalyvių liko septinta. J.Plaza akcentuodavo greitojo puolimo svarbą, bet, deja, jo auklėtiniai šiuo ginklu ne visada sugebėdavo pasinaudoti. Poziciniame puolime matėme daug judėjimo be kamuolio, nemažai pikenrolo ir improvizacijos.
J.Plaza itin sėkmingai naudojo krepšininkų rotaciją. Žinoma, klaidelių pasitaikė. Pavyzdžiui, kaip ant mielių tobulėjantis Mindaugas Kuzminskas kartais per ilgai likdavo ant suolo. Bet tai tik smulkmenos. Dažni keitimai nedavė efekto, kai prie ekipos vairo stovėjo Aleksandras Trifunovičius. Jie tada neretai būdavo nelogiški, nes keitimus ant lapelio parašydavo su dievais artimai bendravęs klubo savininkas. J.Plaza neleido savęs žeminti ir dar prieš sezono pradžią aiškiai davė suprasti, kad būtent jis, o ne klubo šeimininkas diriguos žaidimui.
Solidų „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje lėmė ir J.Plazos sugebėjimas sutelkti vyrus, nuteikti juos kovai net tada, kai krepšininkai algų negaudavo 3-4 mėnesius. Ir, žinoma, komandą į priekį stūmė nuostabus mikroklimatas, puikūs žaidėjų, trenerių santykiai. Kai kurie klubo atstovai man sakė, kad toks mikroklimatas buvo tik 1998-1999 metais, kai ekipa triumfavo Europos krepšinio taurės ir Eurolygos varžybose.
